Skaitytoja Simona dalinasi skaudžia patirtimi,
Nėštumas sklandus, lengvas, be jokių rizikos veksnių. Reguliariai lankausi pas gydytoją, atlikti visi privalomi tyrimai, viskas vyksta sklandžiai. Pasirodo, iki gimdymo.
Pagal gydytojo skaičiavimus, gimdymo terminas – liepos 30 d., pagal mano – rugpjūčio 3–4 d. Ramiai laukiu. Ir štai, rugpjūčio 3-osios naktį pajuntu sąrėmius. Paguliu vonioje, paramstau sienas ir apie pusę penktos ryto jau vykstu į gimdymo namus. Karantinas pakoregavo, kad gimdau ne ten, kur buvo numatyta, vykstu į Kauno klinikas. Priėmime apžiūri, užrašo duomenis, paima COVID-19 testą ir išsiunčia į gimdyklą, nes kaklelio atsidarymas – 6 cm.
Personalas tikrai neblogas papuola. Toks žmogiškas, dabar tokių reta.
Apie 8 val. nuleidžia vandenis, nes gimdos atsivėrimas 8 cm, ir nustoja vertis. Vandenys skaidrūs, gražūs, viskas puiku.
Staiga pradeda purtyti šaltis. Pakyla temperatūra iki 39°C. Troškina, bet man neleidžia gerti, tik vilgo lūpas. Pykina. Vemiu. Pradeda leisti antibiotikus. Tonų matavimo aparatas pypsi, bet pagalvojame, kad tiesiog nukrenta nuo pilvo, nes gal kiek pagyvenusi technika. Rezidentės ateidamos vis pažiūri į tonų lapus, kažką pažymi, pasišneka ir išeina. Nesako nieko.
Ateina ginekologė, sako – gimdome. Primena, kaip kvėpuoti, ir prasideda. Po kelių stiprių stūmimų gimsta vaikutis. Šypsena veide, palengvėjimas, džiaugsmas. Deja, neilgam. Iš karto suprantu, kad kažkas negerai, nes vaiko vis neguldo man ant krūtinės.
Gydytojų sambrūzdis. Ašaros akyse. Verkiu. Kūkčioju. Niekas nieko nesako, tik matau, kaip šalia mano vaiko pilna daktarų ir visi kažką šnekasi, daro. Klausiu pro ašaras, kas vyksta. O man tik sako, kad nusiraminčiau, ateis gydytojos papasakoti apie vaikutį. Suprantu, kad kažkas negerai. Taip nebūna. Ir tada tyliai išgirstu žodžius vyrui „ateikit pasižiūrėti į sūnų“. Vyras nueina ir pareina, o sūnų išveža. Panikuoju, verkiu, vyras ramina. Atrodo, sustojo laikas. Nemačiau nei vaiko veido, nepasakė nei svorio, nieko.
Kol mane „tvarko“, niekas nieko nesako, tik tiek, kad ateis vaikų gydytojos ir viską pasakys. Ateina. Pasako kad tiek mano, tiek vaiko būklė yra sunki, nes gavome infekciją iš mano gimdos. Vaiko būklė sunkesnė, nes prie infekcijos jis dar negavo pakankamai deguonies, kitaip sakant, priduso. Aš vėl panikuoju, bet mane ramina. Bet kaip išlikti ramiai, kai mano vaikui negerai. Vyras laikosi, neparodo, kad vaiko būklė labai rimta, bet iš jo akių jau matau…
Mane perveža į palatą. Į visai kitą skyrių nei guli mamos su vaikučiais. Palatoje pasako, kad kai pasidėsiu daiktus, sesutė nuveš į vaikų intensyvios terapijos skyrių pamatyti sūnų. Ir tada, kai pamatau jį inkubatoriuje, apkarstytą laidais ir vamzdeliais, pasijaučiu dar blogiau.
Pakviečia vaikų gydytoją, kuri jau dabar man nuosekliai išdėsto, kokia sunki būklė ir kad pirmoji para viską lems. Pro ašaras klausiu, ar išgyvens. Gydytoja sugūžčioja pečiais. Nemoku apsakyti žodžiais, kaip jaučiausi. Sustojo pasaulis. Kaip praėjo ta naktis, pati nesuprantu. Neprisimenu. Tik tiek, kad daug verkiau įsikniaubusi į pagalvę. Minčių be proto daug. Ką padariau negerai? Ką galėjau padaryt kitaip?
Rytą jau savomis kojomis leidžiuosi į apačią.
Skubu pasikalbėti su gydytoja ir pamatyti sūnų. Atėjusi pamatau, kad inkubatoriaus viršaus nebėra ir deguonies aparatas nuimtas nuo nosies. Šypsena veide. Tada suprantu, kad viskas turi būti gerai, ir ne kitaip! Vaikas stiprus, didelis (4342 g), labai gražus, bet kartu ir toks bejėgis.
Į palatą grįžtu su viltimi, kad viskas bus gerai. Laukia žindymo specialistė, kuri pamoko nusitraukinėti pieną ir kas 3 valandas nešti vaikui. Taip ir dariau.
Eidama ten tas kas 3 valandas matau, kaip vaikas stiprėja, spurda, muistosi, kaip jam nepatinka tie visi lipdukai ir laidukai, kas, sako, yra geras ženklas, nes vaikas reaguoja į aplinką. Kitos dienos vakarą praneša, kad jau kitą dieną būsiu perkelta su vaiku į vieną palatą. Pagaliau. Laukiu ir verkiu, kaip noriu jį paimti ant rankų, aprengti savais drabužėliais, pamaitinti. Turbūt kiekviena mama nesusimąsto, kokie jautrūs ir svarbūs tokie dalykai, kol neišgyveni ribos tarp gyvenimo ir mirties.
Perkelia mus kartu. Būklė stabili, abiems vis dar leidžiami antibiotikai, abu stebimi. „Užsikūrė“ mano pieno fabrikėlis, abu sotūs ir laimingi. Ir tada pradedu galvoti, kas sukėlė visą šitą nesąmonę. Visas nėštumas be pakitimų, tyrimus dariausi, taigi pradedu klausinėti visų gydytojų, kurie tik eina pro šalį ėjo. Atsakymo negaunu. Tik tai, kad mano gimdoje galimai buvo bakterija, kuri sukėlė mums infekciją. Ir, kaip dabar paaiškėja, buvo galima visa tai numatyti, kuomet pasikeitė vaiko tonai.
Šiandien džiaugiuosi sveiku, stipriu vaiku. Ačiū Kauno klinikinės ligoninės Vaikų intensyvios terapijos skyriaus gydytojai, kurios dėka turiu sūnų-kovotoją šalia. Pamenu, kai ji prašė prieš išeinant pasirodyti, o mes taip ir nesuspėjome pamojuoti, todėl jei ji prisimintų mus, norėtume nusiųsti jai begalę karmos taškų už tokį atsidavimą darbui.
Mamos, mylėkite ir branginkite savo vaikus šalia, nes niekada nežinai, ką gyvenimas mums paruošė rytdienai!
Simona Supranavičienė
Susijč straipsniai
