Mielos mamos,
sėdau rašyti šio laiškelio ir pajutau, kad pati sau prieštarauju – spalio numerio reakcijos žodyje taip aukštinau rudenį, kad dabar net gėda prisipažinti, jog visas redakcijos kolektyvas buvome trumpam nuo jo (rudens) pasprukę. Trys pasuko į Ispaniją, o viena – į Gruziją. Šiaip į kolektyvo keliones leidžiamės visos 4 kartu, bet kartais susiklosto ir kitokių kombinacijų. Papasakosiu keliais žodžiais apie Barseloną, o daugiau išsiplėsime lapkričio numerio redakcijos žodyje. Prieš skrydį paskaitėme, kokie ten bus orai, į ką atkreipti dėmesį. Kaip juokaujame, tarptautinio mąsto šulijos teigė, kad temperatūra bus apie 20 laipsnių. O ekspertai, dalinantys patarimus kelionių vadovuose, tvirtino, kad Barselonoje beveik 100 proc. prarasime pinigus, pasus, fotoaparatus, išmaniuosius ir t.t. Mums buvo liepta pinigus vos ne įsisiūti į liemenukus, rankines nešiotis priekyje ir abiem rankomis prispaudus prie kūno, gatvėse su niekuo nesikalbėti, nevaikščioti mieste po 23 valandos.
Kaip jau supratote, niekas nepasitvirtino. Oras buvo +30, miestas – saugus ir draugiškas, o žmonės – taikūs ir geranoriški. Sugriuvo visi mitai apie ispanų „atsipūtimą“, jie kuo švariausiai ir gražiausiai susitvarkę, paslaugūs, noriai mums atsakinėdavo angliškai, rodydavo kelią. Jautėmės saugios, nors vaikštinėjome ne tik kad 23, bet ir 24 ar 1 val. nakties. Kaip gali blogai jaustis naktį gatvėje, jei šalia už parankių tipena senjorų porelės – gal grįžta iš kokio bingo klubo, o gal vėsinasi po karštos dienos. Nepastebėjome, kad tie senukai būtų stipriai spaudę prie savęs rankines, kaip kad mums liepė kelionių vadovai (knygos turistams).
Smagu, kad grįžus pasitiko saulėtas ruduo, o ne liūtys ir niūruma. Būtinai dar grįšime prie šios kelionės įspūdžių, nes tikrai buvo apie ką pamąstyti. Pavyzdžiui, kodėl nepamatėme beveik nė vieno storo žmogaus, kai Anglijoje kas antras–trečias nutukęs? Kodėl ten beveik nėra kitų rasių imigrantų, kai kitose Europos sostinėse nelabai ir susigaudai, ar čia Azija ar Arabija?
Iki, redaktorė Neila