Rašytoja Jolita Zykutė turi savitą nuostatą dėl žaislų. Tikimės, kad šis straipsnis jus ne tik nustebins, bet ir įkvėps. Ypač artėjant didžiajam žaislų vajui – Kalėdoms.
Kalnas dovanų
Karolina gimtadieniui gaudavo tiek dovanų, kad supakuotas dėžutes statydavo pasieniais vieną ant kitos – kaip milžiniškas spalvotas kaladėles. Suvalgius tortą prasidėdavo prakaitą keliantis dovanų išpakavimo maratonas, kuriam pasibaigus kildavo naujas galvos skausmas – kur dėti gautus žaislus. Ar jums pažįstama tokia situacija?
Na gerai, prisipažinsiu, kad istoriją išsigalvojau. Tai – mano knygos „Kaip karalaitė Karolina pavydėjo“ istorijos pradžia. Karolinos draugės pasiūlo gimtadienį švęsti karališkai – gautas dovanas sumaišyti ir išdovanoti dovanotojams, o karalaitė tegul išsirenka vienintelę dėžutę, nežinodama, kas joje. Ar su tokiu pasiūlymu sutiktų jūsų karalaitis ar karalaitė? Karolina sutinka, nes nori ne nuolat tvarkyti žaislus, o leisti laiką smagiau – žaisti su geriausiu draugu taksiuku. Tačiau jis netrukus susidraugauja su kita mergaite, sukeldamas pavydo audrą. Kas buvo toliau, šįkart nepasakosiu. Grįžkime prie temos, kiek dovanų ir apskritai – kiek daiktų – vaikui yra gana. Papasakosiu savo patirtį, kaip aš, prijaučianti minimalizmo ir „Zero waste“ idėjoms, sprendžiu šią dilemą, augindama sūnų, kuriam dabar aštuoneri.
Prieš šimtą metų šeima namuose turėjo 180 daiktų, dabar – 10 000 (bent taip sako vokiečių statistika).
Nereikia būti Entšteinu, kad suprastume – štai dėl ko mūsų neapleidžia jausmas, kad trūksta laiko ir nieko nespėji. Juk reikia prižiūrėti tokį ūkį!
„Noriu, kad daiktai tarnautų man, o ne aš daiktams“ – sako minimalistinio gyvenimo būdo šalininkai ir krausto savo spintas, stalčius ir sandėliukus, o tada skelbia įrašus youtube „Mano gyvenimas, kai turiu 100 daiktų“. Kad ir kaip norėčiau pasigirti tokiu gyvenimu, jis, deja, ne mano. Daiktų turiu daug daugiau, bet laikausi iš visų jėgų, kad jų tuščiai nedaugėtų. Kodėl?
Nes vartojimas pametus saiką, mano nuomone, – kvailystė.
Supras ne visi
„Lietuvoje visi tokie taupūs ar tik tu?“ – paklausė paauglė podukra, kai prieš devynerius metus atsikrausčiau į Vokietiją. Nurašė mano elgesį „kultūriniams skirtumams“ ar „taupumui“ (gal net „šykštumui“), bet neįtikino, kad užvakarykščią duoną mesčiau lauk, nes ji – nešviežia. Tad įspėju, jei sumanysite vaiką auginti pagal minimalizmo ar „Zero Waste“ ideologiją, sulauksite keistų žvilgsnių ar pašaipų. Net ir tėvai, vyras, geriausia draugė gali nepritarti tam, kuo šventai tikėsite.
Kai dar prieš sūnui gimstant atėjusi moša (vyro sesuo) ant sofos išpurtė krepšį minkštų žaislų pareikšdama: „Bus mažiukui. Nupirkau blusturgyje iš vienos mergaitės už kelis eurus“, tariau: „Ačiū, bet per daug. Užteks vieno“.
Vaje. Mūsų santykiuose prasidėjo arktinė žiema, bet tikiuosi, kad ji bent suprato, jog tai, kaip elgiuosi, susiję ne su pinigų taupymu (juk žaislų maišas kainavo tiek nedaug). Tas meškutis, beje, buvo vienas iš trijų sūnaus minkštų žaislų, kurį vaikas kasnakt migdė šalia. Ar taip būtų buvę, jei meškučių būtų buvę dvylika? Atsakykite patys.
Kita dovanų naujagimiui pusė, apie kurią tylima
Gimus kūdikiui, būtent artimieji (giminės, draugai) ir jų gražūs norai, kad ir kaip šiurkščiai tai skambėtų, dažnai paverčia tavo namus sandėliuku. Gražioji senovinė tradicija neiti lankyti kūdikio tuščiomis rankomis šiandien gali varginti. Kiek rankšluosčių su gobtuvu reikia naujagimiui? Gavau keturis. Ūkiškas patarimas „Parduok, jei trukdo“ gal ir neblogas, bet atima laiko, tad rankšluosčiai stumdėsi lentynose laukdami savo valandos. Vieną, kuris buvo iš firminės parduotuvės, pritrūkusi vietos (o gal kantrybės) nunešiau į senų drabužių konteinerį. Kodėl ne kitus tris? Juos dovanojo draugai ir giminaičiai, tad nugalėjo sentimentai, o ne firminis ženklas…
Iš visų dovanų naujagimiui daugiau nei pusė buvo, švelniai sakant, nereikalingos. Net ir itin dailūs drabužėliai. Neatsirado progos, kada juos dėvėti, arba jie buvo nepatogūs rengti, tad kūdikėlis spiegė, nes jam nusispjaut į madą. Dovanotam arkliui į dantis nežiūri, teigia patarlė. O jei tų arklių pilnas tvartas ir jie jau verčia tvarto (tiksliau – spintos) duris? Tokios dovanos virsta gyvu priekaištu, kad kažko nepadarei. Juokiuosi, kad geriausia dovana kūdikiui – masažo kuponas mamai. Atminkite tai, jei kas nors iš aplinkinių laukiasi vaikelio. Nors gal ne visos tai mėgsta. Ach…
Geriausi žaislai – popierinės dėžutės
Atlaikius naujagimio lankymo dovanų bangą, atėjo ramybės metas. Buvau savim labai patenkinta mama – iki trejų metų sūnaus turtas tilpo į mažą lagaminą, kuris ir pats virsdavo žaislu. Mašinytės. Traukinukas. Dieduko drožtos penkios ąžuolinės kaladėlės, kur gali pagaląsti dygstančius dantis.
Daugiausiai vaikas žaidė su namie rastais daiktais. Kraustė virtuvės puodus, tarškino kiaušinių plakimo šluotele, stumdė kėdes. Kai eidavau į parduotuvę, parnešdavau kartoninių dėžių. Iš jogurto pakuotės darėme labirintus mašinytėms, iš dėžučių – statėme namus su balkonais, keliais ir tiltais. Kai nusibosdavo, ramiai nešdavau į makulatūros konteinerį ir parnešusi naujų dėžučių stačiau iš naujo.
Sūnus sakydavo, kur langas, kur durys, ir tai buvo mūsų laikas kartu. O koks dieviškai paprastas tvarkymosi ritualas: „Susikrauk lagaminą“. Vienas du, ir baigta.
Vaikas augo. Daiktų kiekis irgi. Nors nuo giminaičių Lietuvoje dovanų gelbėjo magiška formuluotė: „Skrisime lėktuvu, netilps“, augantis sūnus sugebėjo parsigabenti pusbrolių senas mašinėles ar net mano brolio vaikystės kardą. Stipriai nesipriešinau, nes mačiau, jog tokie daiktai virsta ryšio su tuo žmogumi laidininku. O man tai yra gražu. Juokingiausia suvokti, kad žaislų dažniausiai daugėjo ne dėl sūnaus įnorių. Jis tik kartą (gal būdamas dvejų metų) blusų turguje (iki covido Vokietijoje tai buvo labai populiari vieta apsipirkti taupiems ir vartojimo mažinimo idėjoms prijaučiantiems tėvams) paleido dūdas pamatęs mašinytę, ant kurios sėdi ir judi, stumdamasis kojomis. Kai ją pirkau, pardavėjas priekaištingai kraipė galvą „Pasiduodate vaiko ašaroms?“ Tąkart pasidaviau. Bet tai buvo, ko gero, geriausiai investuoti du eurai gyvenime. Sūnus žaidė su šita mašina iki važiuodamas pradėjo remtis keliais, nes buvo seniai ją išaugęs. O kai prieš porą savaičių apsilankėme svečiuose, kur pamatė panašią mašiną, vėl sėdo ant jos.
Kai kitą kartą bevaikštant sporto prekių parduotuvėje jau šešiametis apsiašarojo, kad nori lanko su prilimpančia strėle, išgirdo aiškų „Ne“. Vis dėlto gavo jį Kalėdoms. Juk taip norėjo. Ir? Lankas kabo kampe beveik nepaliestas. Primenu šį lanką kas kartą, kai kyla norų audra „Mama, nupirk!“ Sūnus prisipažino: „Tąkart norėjau lanko, nes tiesiog norėjau, kad ką nors nupirktum“. Geniali pastaba, ar ne?
Vaikai sugeba refleksuoti, kas su jais vyksta ir kodėl. Tereikia paklausti.
Į parduotuves – kuo rečiau!
Beje, į parduotuves sūnų stengiausi visada vedžiotis kuo rečiau. Mažam vaikui sunku susivaldyti, kai tiek pagundų. Dabar, kai jis sąmoningesnis, prieš einant į žaislų parduotuvę iš anksto įspėju: „Tai, kad mes einame ten, nereiškia, jog ką nors pirksiu. Sutarėme?“ – „Taip“. Ir mes einame. Tada rymau kankinės veidu, bet tyliu, kai jis dešimt minučių tūno prie kokio „Ninjago“ lego, vardindamas visus nindzes ir aiškindamasis, ką gali jų drakonai. Suprantu, kad jis taip „paturi“ tą daiktą. Pakeliui namo dar papasakoja apie jį, ir viskas. Pamiršo.
Ką jaučiate skaitydami? Gal atrodau, kaip žiauri mama. Kartais ir pati taip svarstau. Juk neleidžiu tiek daug, kiek kiti tėvai. Bet raminuosi psichologų išmintimi, kad „mažiau daiktų turintys vaikai yra ramesni ir kūrybingesni“. „Kūrybingumas“ – man didelė vertybė, ir apie tai atvirai sakau sūnui. Tai matau ir tuomet, kai ateina svečių. Iškart atpažinsi, koks vaikas su kokiais žaislais auga, – skiriasi jų žaidimai. Ir tada kvėpuoju ramiai, kad gal į blogų mamų pragarą neisiu.
Mano klystkeliai
Tačiau ir mane supurto tikėjimo krizės. O jos, bjaurybės, užpuola iš pasalų. Ir ne kartą. Pamačiusi, kaip mano keturmetis svečiuose noriai žaidė su „Playmobil“ žmogeliukais, grauždamasi, kad tokių neturime, – „juk vaikui reikia jei ne lėlių, tai bent žmonių figūrėlių“, nupirkau dėvėtus penkiolika žmogeliukų (tiek daug, kad būtų visokių profesijų, vyrų, moterų ir vaikų). Po metų atsisveikinom su jais, nes sūnui tie žmogiukai namuose visai nerūpėjo. Ach…
Draugė vokietė, auginanti sūnų ir dukrą, paaiškino, kad perka jiems žaislus, kai tie tik panori, nes prisimena iš vaikystės, kaip daug kartų prašė tėvų nupirkti jai lėlių namelį, tie atsisakydavo, ir ji neapsikentusi jį susimeistravo. „Tėvai džiūgavo, kokia esu šaunuolė, o aš viduje sprogau iš pykčio, kad jie manęs nesupranta,“ – dėstė ji man.
„Gal ji užuolankomis nori pasakyti, kad perlenkiu lazdą?“ – susimąsčiau. Iškart pavirtau dosniąja mama – nupirkau gimtadieniui tai, ko sūnus norėjo – ne vieną, o tris „Hotwheel“ mašinų kelių magistralių konstruktorius. Juk kadaise pasakė, jog labai labai nori, net vaizdo filmuką žiūrėjo, besiaiškindamas, kokios galimybės. Stovėjo tos kelių magistralės milžiniškoje dėžėje, kurią stumdėme iš kampo į kampą ir galų gale po metų sutarėme, kad atsisveikinsime su konstruktoriais. Labai jau daug laiko (ir vietos) reikia, kad išdėstytum tuos kelius. Juk ir ant grindų mašinytės važiuoja puikiai.
Pavyzdžius galiu tęsti. Bet moralas toks pat – kas kartą, kai pabandau būti „dosni“, „kaip visi“, „pagaliau duoti, ko vaikas nori“, galų gale paaiškėja, jog to žaislo reikėjo tiek trumpai, kad iš tiesų nereikėjo. Ko gero, net ir vaikams praverstų „30 dienų taisyklė“, kurią taiko žmonės, siekiantys sumažinti vartojimą, – kiekvieną pirkinį prieš pirkdamas pralauk mėnesį laiko. Greičiausiai paaiškės, jog jį pamiršai.
Fantazija – svarbiausia!
Dar vienas svarbus dalykas – net mylimiausius žaislus vaikai greitai išauga. Jeigu kadaise penkiametis prisiekinėjo, kad „labiausiai nori visų McQueeno mašinų pasaulyje“, būdamas antrokas, į jas žvelgs atsainiai. O ką daryti su stropiai rinktomis mašinytėmis, kurių vardus jis kadaise žinojo geriau nei savo giminaičių? Bežiūrėdama į jas, galiu rankioti akmenis iš savo pačios daržo – juk pati pirkau tą ar kitą mašinytę, nes norėjau, kad jis turėtų. Maniau, jog jam svarbu. Norėjau džiaugsmingo švytėjimo sūnaus akyse, bet kodėl tas švytėjimas – kaip krentančių žvaigždžių – buvo toks trumpas? Kodėl norėjau jam kažką duoti, nepasitikėdama, kad jis viską jau turi savyje. Fantazijos juk neatimsi! Jos dėka kūdikystėje gautas meškutis ar katinas šiandien gali būti pokemonu ir kariauti vienas su kitu. Ir nereikia nieko daryti. Pats vaikas tai sumąstė. Nereikėjo sėdėti šalia ir mamiškai rūpintis. Vaikai moka, gali, žino, turi.
O kai zirzia, jog vis dėlto kažko nori, kartais teisingiausia neduoti. Vėl žiaurus sakinys, ar ne? Bet pasimokiusi šiandien savo sūnui sakau atvirai: „Jeigu nupirksiu visus norimus lego konstruktorius, tu niekados pats nestatysi laivų, robotų. Surinksi pagal instrukciją ir padėsi į kampą. (Tokių statinių pilnas Ebay). O tavieji yra daug geresni. Jie vieninteliai“. Sakau ir tikiu tuo. Žinoma, kartais atsiranda ir nauji pirkiniai, bet dabar esu daug tvirtesnė, kad elgiuosi teisingai.
Beje, kai pavasarį sūnus panoro „Monopolio“ ir neradome jo bibliotekoje (Vokietijoje galima stalo žaidimus skolintis iš bibliotekos), susimeistravo – popieriaus lapas, sukarpyti spalvoti popieriaus lapai – pinigai ir gatvės. Mirksėjau iš nuostabos, kad septynmetis, matęs žaidimą gal du kartus, žino kaip jis susideda. Po poros savaičių žaidimą gavome dovanų. Ir vėl paradoksas – dovanotasis erzina, nes labai jau daug taisyklių ir ilgas pasiruošimas prieš pradedant žaisti, o sūnaus „savadarbis“ variantas – lengvas, greitas ir smagus. Dar viena pamoka apie kūrybiškumo galią?
Ką patarti Kalėdų Seniui?
Kai kadaise pamačiau nuotrauką, kur penkiametis kaimynas stovėjo greta kalėdinių dovanų stirtos, dydžio sulig juo pačiu, mintyse įvertinau: „Tiek lego konstruktorių vertė apie tūkstantį eurų“.
Ar džiaugsmo irgi buvo tiek? Neklausiau. Bet mano septynmetis ne ką mažiau nei dovanomis kartą džiaugėsi Kalėdų Senio paliktu planu, kuriuo sekant, reikėjo surasti dovanas. Juk nuotykis! Kita netikėtai sėkminga Kalėdų dovana – mano pačios sukurta „chemijos laboratorija“. Keli stiklainiukai, pagaliukai, sodos milteliai, citrinos rūgštis ir pora tūbelių maistinių dažų (atidavė draugė kaip pasenusius, tad netinkamus pyragams). Paspalvinti šnypščiantys eksperimentai vyko iki Velykų (žinoma, prižiūrint mamai). Dovanos kaina – ne daugiau kaip 1 euras. Laimės – už milijoną! Geros dovanos – nebūtinai brangios, o kartais yra svarbesnių dalykų nei tai, ką rasi dovanos dėžutėje.
Žinote, ką mano knygoje savo dėžutėje rado karalaitė Karolina? Šachmatus. Apsidžiaugė jais labiausiai dėl to, nes Visų reikalų ministras (na, beveik tėčio atitikmuo) pažadėjo ją pamokyti, kaip žaisti. Laikas kartu su juo Karolinai buvo svarbiausia. Galbūt ir mūsų vaikams žaislų ar dovanų beveik nereikėtų, jeigu to laiko kartu su jiems brangiais žmonėmis būtų daug daugiau?
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Žalia šeima“ ir 2020 metams skyrė 1800 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2020 lapkričio 30 dieną.