„Esame didelė vienuolikos asmenų (ir šuns) šeimyna, kurioje kasdien prie stalo sėda mama, tėvas ir devyni vaikai. Mes savotiška šeima, nes į klausimą „ar visi šie vaikai jūsų?“ su pasididžiavimu atsakome „žinoma“, bet iš tiesų šie vaikai turi savo biologinius tėvus, kurie dėl įvairių priežasčių negali jų auginti.
Kartais mintyse dėkojame tiems žmonėms už mums suteiktą laimę būti šalia jų nuostabių vaikų. Kartais, deja, kenčiame dėl savo bejėgiškumo, nes suprantame, kad ne viskas priklauso nuo mūsų. Šiandien mes tiesiog esame visi drauge. Ir laimėje, ir nelaimėje“, – taip tinklalapyje „Sikorskių šeimyna“ rašo Vaiva Sikorskienė. Nutarėme pakalbinti šią ypatingą mamą, išauginusią 4 savo vaikus ir dabar su vyru auginančius dar 9 vaikelius, kuriems reikia šeimos.
Vaiva, mūsų karta augo auklėjama darbo terapijos (ravėti daržus, tvarkyti namus, grėbti šieną) tikėta, kad tai augina vaiką doru žmogumi. Kokio požiūrio laikotės jūs?
Kol tai yra terapija, tai yra gerai, bet darbas neturi virsti prievarta ar bausme už prasižengimus. Mūsų kartos žmonės turbūt prisimena priverstinį lažą kolektyviniuose soduose arba „parduotas“ vasaras kaime… Deja, tuo metu galbūt tai buvo geresnio gyvenimo galimybė, manau, dauguma vaikų tai suprato kaip pagalbą tėvams, savo šeimai. Dabar mūsų šeima labai džiaugiasi gyvendama kaime ir galėdama vaikams parodyti, kaip auginamos daržovės, kaip skleidžiasi gėlės pumpuras, kaip subręsta vaisiai ir kiek darbo reikia įdėti, kad kas nors užaugtų…Vaikai didžiuodamiesi sako: „Kokios skanios mūsų morkos ar pomidorai…“ Mokome, kad savo namus irgi turime tvarkyti visi kartu. Jei vaikai mato dirbančius tėvus, jie paprastai nori dirbti kartu, nori padėti. Aišku, kiekvienas pagal savo galimybes. Kad užaugintume vaiką doru žmogumi, reikia ne tik darbo terapijos…
Gal 4 savo vaikus auginote kitaip negu dabar šiuos mažylius?
Be abejo, kitaip, nes sąlygos buvo kitokios. Kai auginome savo vaikus, mūsų šalis tapo nepriklausoma, keitėsi vertybės, moralinės normos, vaikų auklėjimo metodikos. Norėjome, kad mūsų vaikai augtų laisvi, nesuvaržyti kompleksų, netraumuoti autokratinės sistemos. Darėme klaidų – suteikėme jiems per daug laisvės… Vaikams reikia nubrėžti ribas. Dabar stengiuosi tų klaidų išvengti. Be to, jau turiu pedagoginės ir gyvenimiškosios patirties, kuri labai padeda.
Jei reikėtų suformuluoti, kas visų svarbiausia šiuolaikiniam augančiam vaikui, ką išskirtumėte (knygos, buvimas gamtoje, turėjimas pareigų ir t.t.)
Svarbiausi – tėvų pavyzdys. Gali vaikui pasakoti ką nori, jei jis matys, kad darai priešingai, nieko nepasieksi. Jei tėvai skaito knygas, skaitys ir vaikai… Jei tėvai padeda artimiesiems, taip pat elgsis ir jų vaikai… Mes labai stengiamės savo vaikams ugdyti emocinį intelektą, skatiname empatiją aplinkai, toleranciją kitoniškumui – tai mums atrodo svarbiau nei mokykliniai laimėjimai. Nemėgstu konkurencijos ir lipimo per kitų galvas – manau svarbu, kad vaikai išmoktų jausti greta esantį…
Kaip žinoti, kiek energijos turime mes kiekvienas? Juk vieni ryžtasi auginti tik vienturtį, kiti turi dideles šeimas (manau, įvertindami savo jėgas ir energiją)?
Kiekvienam savas kelias… Suprasti, koks jis, ir yra skirtas gyvenimas. Jei vaikai mato energingą, kūrybišką, optimizmu trykštančią mamą – nesvarbu, kiek ji turi vaikų… Nėra blogiau vaikui nei gyventi su depresuojančia, nepatenkinta savo gyvenimu mama. Pagaliau, ne tik vaikų skaičius įprasmina gyvenimą, juk ir neturėdamas vaikų gali gyventi prasmingai.
Papasakokite, kodėl jūs globojate būtent tiek vaikelių? Kaip jie atėjo –vienas po kito ar visi iš karto?
Tai buvo ilgas ir dinamiškas procesas. Kai užaugo mūsų vaikai, norėjome įsivaikinti vieną mergaitę, bet kūdikių namuose pastebėjau mažylę, su niekuo nebendraujančią, užsidariusią savyje… Labai jos pagailo. Taigi parsivežėme dvi. Paskui dirbome SOS vaikų kaime, ten į mūsų šeimą atėjo dar viena mergaitė. Paskui nusprendėme, kad vaikų globa gali tapti mano darbu, nes ir taip jau tai dariau… Tik du mažieji vaikai nebuvo pasirinkti mūsų pačių, juos mums pametėjo likimas.
Dienoraštyje rašote, kad būrys vaikų augina jus pačius, jūsų charakterį. Kokie jų poelgiai verčia keistis?
Kiekvienas vaikas yra skirtingas – tai, kas tinka vienam, gali visai netikti kitam… Todėl neįmanoma turėti išankstinės vaikų auginimo metodikos.
Mes ją kuriame patys, kasdien.
Auginame mergaitę, kuri turi suvokimo problemų, šešiametį berniuką, kuris turi kalbos sutrikimą, emocinių sutrikimų turi visi… Jei matome, kad mūsų poelgiai, veiksmai neatneša naudos, ieškome vis naujų būdų, eksperimentuojame, kol santykis su vaiku tampa bent pakenčiamas, o po to ir teikiantis džiaugsmą abiem pusėm… Tai sudėtingas, reikalaujantis lankstumo, kantrybės, kūrybiškumo ir geranoriškumo procesas. Keisti savo įpročius, koreguoti charakterį – tai perlipti per save, o tai labai sunku, bet verta. Tai tobulėjimas.
Kiek laiko gyvename dabartiniuose namuose? Galbūt į juos įsikėlėte kartu su šiais vaikeliais? Kaip atrodo gyvenimas tokiame dideliame „dvare“ – tikriausiai daug kambarių…
Į šiuos namus įsikėlėme su visais savo vaikais, jau dvejus metus visi kartu juos kuriame ir tobuliname, todėl tikimės, kad vaikai jaučia, kad tai jų namai. Mūsų namas didelis, anksčiau čia buvo karvių ferma, kuri laikui bėgant pertvarkyta į gyvenamąjį namą. Kol kas mes nesame savo namų įsirengę taip, kaip norėtume, bet manome, kad tai malonus, kūrybingas ir galbūt nesibaigiantis procesas.
Kaip vyresnieji vaikai priėmė jūsų sprendimą globoti svetimus vaikus?
Teigiamai – juk jie mūsų vaikai. Tik vyriausioji paburbėdavo, kad geriau anūkais pasirūpintume. Deja, mes tokie – netradiciniai seneliai savo trims anūkams.
Ar teko išmokti ekonomiškai tvarkyti namų ūkį – paskaičiuoti maisto kiekius, planuoti skalbimus, kitus darbus? Kaip sudarote valgiaraščius?
O, tai didis mokslas ir bent man – labai neįdomus. Daug ką atiduočiau, jei nereikėtų kasdien gaminti kalnus maisto… Jau senai nemėgstu kepti blynų ir dievinu, kai maistą pagamina kažkas kitas. Todėl nuo mažumės skatinu vaikus suktis virtuvėje. Mano suaugę vaikai visi geri kulinarai, juokauja, kad jei nebūtų išmokę gaminti, būtų mirę badu…
Turiu padėkoti savo vyrui, kuris visus rūpesčius dėl maisto pirkimo, vaikų vežiojimo, namų ūkio reikalų perima ant savo pečių.
Kuo stebina jūsų globojami vaikeliai – galbūt jie jautresni, baugštesni, o gal kaip tik gyvenimas jau išmokęs juos savimi pasirūpinti?
Vaikas, gyvenęs vaikų globos namuose, yra pažeistas emociškai, jis turi daug baimių ir nepasitikėjimo, nemoka valdyti savo impulsų, nepasitiki suaugusiaisiais. Iš pradžių stengiamės nekelti jiems didelių reikalavimų, o „sušildyti“, nebijoti jausti, priimti juos tokius, kokie yra. Tai labai sunku, nes vaikai nuolat bando ribas, kol įsitikina, kad neapgausi ar negrąžinsi atgal. Tai tiesiog kūrybinis darbas. Beje, vaikai iš globos namų irgi yra visokie, kaip ir vaikai, gyvenantys šeimoje. Mano supratimu, nereikėtų įsivaizduoti, kad jie visi vienodi ir kitokie nei vaikai, augantys „normaliose“ šeimose.
Ar jūsų namuose būna tylu?
Būna, kai miega vaikai.
Kaip jūs pati atgaunate jėgas, ar skiriate valandą knygai, sportui, pasivaikščiojimams? (Suprantu, kad rašymas vienas iš tų būdų.)
Vaikštome, sportuojame, dirbame lauke kartu su vaikais. Kai jie užmiega, – mano laikas sau. Tuomet skaitau, rašau, ilsiuosi… Esame susitarę su vyru išleisti vienas kitą išvažiuoti dienai ar kelioms. Keletą kartų per metus ištrūkstu ilgesniam laikui viena arba su vienu ar dviem vaikais. Tuomet galiu skirti vaikams individualaus dėmesio, kurio jiems trūksta augant būryje.
Kaip manote, kodėl tiek nemažai nesėkmingų įvaikinimo, globos istorijų, – kai vaikai grąžinami atgal į valdiškus namus?
Greičiausiai žmonės nepasveria realių savo galimybių, turi nepagrįstų lūkesčių vaiko atžvilgiu, nėra linkę keistis. Blogiausia, kai žmonės vaikų pagalba bando išspręsti savo asmenines problemas ir įsivaizduoja, kad „gelbėja“ vaiką.
Ar jūs su vyru rengėtės dabartinėms pareigoms kursuose, mokymuose?
Taip, globėjams būtini GIMK mokymai. Bet mes nuolat ir patys ieškome galimybių tobulintis – dalyvaujame seminaruose, lankome savipagalbos grupes, bendraujame su kitais globėjais. Nes 24 valandas per parą virti „savose sultyse“ yra labai sudėtinga, globėjams būtinas grįžtamasis ryšys, palaikantis požiūris iš šono.
Kokiomis akimirkomis labiausiai jaučiate gyvenimo pilnatvę?
Esu įsitikinusi, kad gyvenu man skirtą gyvenimą, priimu jį kaip dovaną. Niekada nesijaučiau geriau. Pastebėti gyvenimo džiaugsmą ir prasmę reikia išmokti, tai neateina savaime. Gyvenimo pilnatvę jaučiu nuolat, net jei esu pavargusi, susikrimtusi ar pikta. Dabar gyvenu taip, kaip visada norėjau.
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
