Ne veltui šį straipsnį skyrėme rubrikai „Specialisto konsultacija“, nes fotografas, kaip kiekvienas geras specialistas, tiesiog užprogramuotas keistis ir tobulėti. Skaitykite pokalbį su fotografe Simona Tiške SitiArt iš Kauno, kuri mūsų žurnalui yra sukūrusi ne vieną viršelį.
Fotografija lydėjo mane nuo jaunystės, tik tai buvo daugiau mėgėjiška veikla. Gimus vaikams, atsirado poreikis fiksuoti augančius vaikus, todėl prasidėjo gilesni mokslai, tada – fotografės praktika ir vėliau jau darbas šioje srityje. Prieš gimstant vaikams, ilgą laiką dirbau dizainere reklamos agentūroje. Po motinystės atostogų grįžau į senąjį darbą. Išbuvau pusę metų ir supratau, kad nenoriu „verstis per galvą“, nespėti, vėluoti atlikti darbus, – išėjau ir pasilikau tik fotografės darbą. Taip fotografe dirbu jau aštuonerius metus.
***
Mano nuotraukų stilius, einant metams, žinoma, keitėsi. Iš pradžių norėjosi išbandyti save daugelyje fotografijos sričių, kad atrasčiau tai, kas labiausiai prie širdies. Labai patiko natūralumas, gamtos, žemės spalvos, o dabar nevengiu ir ryškesnių sprendimų.
Didžiausią dalį mano užsakymų užima vaikų fotografija. Tai ir yra mano arkliukas. Vaikai, šeima, šeimos šventės. Fotografuoju ir drabužėlius vaikučiams, patinka derinti detales ir dekorą su kliento rūbelių stilistika, apgalvoti siužetą, idėją. Anksčiau dekoruodavau pati, dabar dirbu su dekoratore Kristina (Blossom by Kristina).
Laikui bėgnt, supratau, kad komandinis darbas – tai didelė jėga. Jau nesistengiu visko atlikti pati, kaip darydavau seniau. Tada gimsta tikrai įdomūs projektai, mažiau išeikvoju jėgų, daugiau laiko lieka mėgavimuisi darbo eiga ir jo rezultatais.
***
Labiausiai man patinka tos fotosesijos, kuriose turiu kūrybinę laisvę. Mėgstu, kai klientas pasitiki mano sprendimais. Ir atvirkščiai – sunkios fotosesijos tos, kai klientas nepasitiki ir vis bando kažką patarti. Tai labai trukdo dirbti. Vėliau tokių užsakovų beveik neliko, nes prieš fotosesiją viską aptariame, pasirenkame aprangą, kad išpildytume sumanytą idėją.
Keisčiausia fotosesija? Esu fotografavusi apdegusiame Bajorkiemyje tris sesutes. Kai kurie kritikavo, kad vaikams netinka tokia aplinka, o kiti labai gyrė. Pagalvojau, jeigu žmonės taip įvairiai reaguoja ir tai verčia juos susimąstyti, – tai gal fotosesija tikrai buvo gera?
Patinka drąsūs klientai, turintys netradicinį požiūrį, tada būna daugiau laisvės kūrybai.
***
Smagiausia, kas gali būti, – darbas su vaikais. Visada daug smagaus juoko, euforijos, džiaugsmo. Karais vaikučius reikia raminti, kalbinti ir linksminti, turėti daug kantrybės. Kadangi dirbu su komanda, tai kur kas palengvina darbą, pagerina jo kokybę. Nuovargį pajuntu tik jau po darbo, bet rezultatas visada vertas ilgų darbo valandų.
Dažnai fotografuoju ir savo vaikus. Ypač dukrą (7,5 m.). Sūnus vyresnis (10,5 m.), jau ne visada turi noro fotografuotis. Bet kelionėse, pamačius nuostabias vietas, stengiuosi jų fone nufotografuoti bent dukrą. Todėl su manim visada keliauja bent kelios dukros suknelės ar kita apranga, tinkanti tokioms fotosesijoms.
***
Daugiausiai fotosesijos laiko užima… pasiruošimas. Ar tai krikštynų fotosesija fotostudijoje, ar drabužių, ar šeimos fotosesija, – reikia sugalvoti idėją, koncepciją, pasikalbėti su užsakovu, pasitarti su dekoratore, ieškant sprendimų (jei tai fotosesija, kurioje reikia dekoro). Po fotosesijos, žinoma, ilgai trunka retušavimo darbai.
Man labai svarbu kokybė, o ne kiekybė, todėl darbais neapsikraunu. Apsiimu tiek užsakymų, kad galėčiau realizuoti savo idėjas, kad nejausčiau streso. Žinoma, vis dar nemoku planuoti savo laiko, todėl daug laiko praleidžiu retušuodama. Dar yra kur tobulėti.
O geriausias darbo įvertinimas – nuolatiniai klientai. Ne viena šeima grįžta kasmet, aš stebiu, kaip auga jų vaikai. Kai kurie klientai tampa draugais – tai labai žavu.
Susiję straipsniai
