Tomas Dirgėla – šiandien vienas kūrybiškiausių ir aktyviausių Lietuvos rašytojų. Ką tik skaitytojams pristatė jau 24-ą knygą „Lukas Šiaudelis šoka baletą“, su vaikų rašytojų grupe „Knygų vaikai“ sugrįžo iš koncertinio turo po Europą, baigia rengti greitai pasirodysiančias knygas ir, žinoma, atakuojamas skaitytojų kuria naujas istorijas bei planuoja siaubo muzikos albumą.
Naujausioje knygoje „Lukas Šiaudelis“ sugrįžta skaitytojų jau pamėgstas personažas. Šį kartą Luką Šiaudelį ir jo batsiuvį tėtį ištinka didžiulė nelaimė – sudega jų mažytis kambarėlis! Negana to, Lukas netyčia sudaužo vertingą skulptūrą, už kurią Šiaudelis Vyresnysis turi atidirbti – pasiūti nepaprastus baleto batelius, puantus, kiekvienam nemokšai padedančius tapti tikra baleto žvaigžde. Neilgai trukus paaiškėja, kad atsitiktinumų šioje istorijoje daug mažiau, nei atrodo. Ar nelaimė gali pakeisti net patį didžiausią gobšuolį? Ar lengva savyje atrasti drąsos daryti tai, kas tau iš tikrųjų patinka? Apie naujausią knygą ir būsimas istorijas pasakoja pats T. Dirgėla.
Vasarą pasirodė „Dingusios mergaitės byla“, dabar – „Lukas Šiaudelis šoka baletą“, o kiek vėliau rudenį pasirodys mažiesiems skirta knyga „Islandija šiandien nedirba“. Esi vienas produktyviausių rašytojų, o skaitytojai vis tiek atakuoja žinutėmis „kada bus nauja knyga“. Nesunku rašyti nuolat jaučiant tokį skaitytojų spaudimą?
Skaitytojų spaudimas – geriausias komplimentas. Vadinasi, viską darau gerai ir vaikams mano knygos patinka. Taip pat labai vertinu skaitytojų tėvų padėkas, kurių sulaukiu beveik kasdien ir dabar jau net nesidaliju viešai, priimu tai tarsi natūralų dalyką. Visa tai man yra sudedamosios kūrybinio varikliuko dalys, dėl kurių jis taip smarkiai sukasi. Parašai knygą, vaikams patinka ir automatiškai gauni kuro porai knygų į priekį.
Naujoje knygoje sugrįžta vaikų mylimas personažas – Lukas Šiaudelis. Pirmoje knygoje Lukas Šiaudelis norėjo būti krepšininku, o dabar šoka baletą. Kokie nuotykiai laukia Luko Šiaudelio naujoje knygoje?
Lukas Šiaudelis šoka baletą, nes norėjau paliesti stereotipų temą – neva vieni užsiėmimai skirti tik mergaitėms, kiti – tik berniukams. Norėjau Lukui parinkti veiklą, kuri iš pirmo žvilgsnio yra mergaitiška. Tiesą sakant, Lukas baletą šoka netyčia: jis labai lengvas, užtenka skersvėjo ir jau sukinėjasi kaip balerūnas.
Knygoje „Lukas Šiaudelis šoka baletą“ veikia slaptas vaikų klubas, kur jie susirenka ir slapta nuo tėvų daro tai, kas jiems labai patinka. Tarkim, yra berniukas, kuris domisi drabužių siuvimu, bet tėvai jam vis prikaišioja, ką čia darai, tai mergaitiška veikla. Kita mergaitė domisi traktoriais, bet tėvai jai kartoja, kad čia berniukų veikla.
Yra tekę ir parduotuvėje matyti mergaitę, kurią tėtis sugėdino, kai ši iš lentynos pasičiupo žaislinį traktorių, o kartais ir savo rate susiduriu su tokiu požiūriu: nelankyk krepšinio, jis labiau berniukams; gal šitie spalvoti marškinėliai nelabai berniukiški, pasimatuok kitus; kodėl ji žaidžia, kad kažką remontuoja, juk ji ne berniukas… Turbūt tėvai tokį požiūrį atsineša iš savo vaikystės ir paskui arba pavyksta jį perlaužti, arba ne. Jei ne, tokį požiūrį perima ir jų vaikai. Noriu griauti stereotipus, kad nėra dalykų, skirtų tik mergaitėms ir tik berniukams.
O tau pačiam tekę girdėti tokių vertinimų, kad koks nors tavo poelgis nevyriškas? 
Mokykloje yra tekę susidurti su „kietuolių“ požiūriu dėl mano pomėgio kurti eilėraščius – esą tai labiau mergaitiškas užsiėmimas ir ką aš čia dabar darau. Taip pat susilaukdavau pašaipų ir dėl „nevyriško“ sudėjimo, nes buvau kaip reikiant lieknas, beveik kaip Lukas Šiaudelis. Net ir kūno kultūros mokytojas porą sykių yra pakikenęs sau po nosim, kad gal man reikia eiti sportuoti su mergaitėmis, jei nesugebu teniso kamuoliuko permesti per stadioną ar taisyklingai padaryti bent vieno prisitraukimo. Bet nesutikau, nes ir tarp mergaičių būčiau likęs paskutinis.
Greitai pasirodys patiems mažiausiems skirta knyga „Islandija šiandien nedirba“. Kokie nuotykiai laukia Islandijoje?
„Islandija šiandien nedirba“ bus mano penkta knyga, skirta mažiausiems skaitytojams. Kai vaikai manęs paklausia, kuri knyga man pati brangiausia, įdomiausia, atsakau, kad tai „Mano tėtis rašo knygą“, nes ji atsirado iš pasibuvimo su savo vaikais. Panašiai nutiko ir su Islandija. Kai vyriausias sūnus buvo mažesnis, žaisdavom, kad sėdim fotelyje ir plaukiam į Islandiją, nes tai mūsų svajonių šalis. Iš to atsirado ši knyga. O kad dukra nesupyktų, pagalvojau, kad personažą sūnų reikia pakeisti į dukrą, tad knygoje plaukiame su dukra. Keliaudami patyrėme daug nuotykių, tačiau pavėlavome nuplaukti iki Islandijos ir tądien ji jau užsidarė, baigėsi jos darbo diena. Bet neliūdėjome, nes supratome, kad svarbiausia pokalbiai ir nuotykiai, patirti kelionės metu, pati kelionė, o ne galutinis tikslas.
Skaitytojai pamilo ir tavo kelionę laiku – knygą „Vytautas Didysis Žalgirio arenoje“. Laukia ir šios knygos tęsinys. Kur dabar keliaus Vytautas Didysis? Jei galėtum, į kokį laiką norėtum nusikelti ar kokią asmenybę susitikti?
Dabar laiku keliaus jau nebe kunigaikštis, o kiti knygos veikėjai. Supratę, kad tapęs karaliumi Vytautas Didysis gali pakeisti istoriją – ir gal nebūtinai į gerąją pusę – vaikai žengia pro vienas Trakų pilies duris ir atsidūrę LDK laikuose bando namo grįžti su karūna rankose. Lauks daug nuotykių ir bandymai dėl kilnaus tikslo apgauti net patį Vytautą Didįjį.
Pats labiausiai norėčiau nusikelti į 90-tuosius ir vėl pabūti vaiku, kuris kieme mainosi capsais, lenktyniauja dviračiais, nuo medžio skina neprinokusias slyvas, krepšinio aikštelėje valo sniegą, kad kamuolys bent kiek šokinėtų, ar kaimynams po langais rengia koncertus su ant dėžės nusipieštais sintezatoriaus klavišais.
Papasakojai apie tris knygas, bet dabar jau dirbi prie naujų istorijų. Kaip tie personažai nesusipina tavo galvoje ar kompiuteryje?
Jie labai supratingi – baigus knygą iš mano galvos tuoj išsikrausto atlaisvindami vietą naujiems. O jeigu prireikia tęsinio, sugrįžta ir draugaujame toliau. Gal tik pinasi Domo, Tomo ir Upės bylos. Būna, kad vaikai užduoda klausimą apie šiuos detektyvus ir man atsakinėjant pertraukia: „Nee, taip buvo antroje dalyje, o šitie veikėjai tai iš penktos!“
O ar knygos užima visą tavo gyvenimą? Ką veiki, kai nerašai?
Knygos užima svarbią vietą, nes tiek kaip rašytojas, tiek kaip tėtis turiu susipažinti su įvairiausia vaikams skirta literatūra. Be skaitymo dar žiauriai mėgstu leisti laiką su šeima ir matyti, kaip auga ir keičiasi mano vaikai – ar tai būtų ta buitinė kasdienybė namie, ar išvykos, pramogos drauge. Dar pagroju ar minu dviračio pedalus.
Vis dažniau tavo socialiniuose tinkluose šmėžuoja įvairūs muzikos ir garso įrašymo aparatai. Nuo rašymo pereini prie muzikos?
Vaikystės pomėgis muzikai ėmė sugrįžti prieš kelerius metus, pavyko suburti muzikuojančius vaikų rašytojus, o netrukus užsimaniau su muzika draugauti ne tik repeticijų metu. Pradėjo dominti įvairiausi mus supantys garsai, elektroniniai instrumentai, tad šiandien jų turiu nemažai: pradedant įvairiais sempleriais, įprastų ar elektromagnetinio lauko garsų diktofonais ir baigiant tereminu ar elektroniniais mušamaisiais. Pažįstami jau įprato, kad man ant kaklo dažnai kabo keistas skaičiuotuvą primenantis instrumentas.
Jau kurį laiką muzika man yra ir darbas – tiek su vaikų rašytojų muzikos grupe „Knygų vaikai“, su kuria, beje, visai neseniai parvykome iš turo po Europą, tiek ir mano muzikiniai pasirodymai knygų pristatymuose ar kituose renginiuose, kur šokdinu vaikus. Planuoju ir siaubo muzikos albumą, kuris turėtų pasirodyti kitais metais.
Paminėjai „Knygų vaikų“ koncertinį turą po Europą. Pandemijos sąlygomis ne taip lengva leistis į turą, o kur jūs buvote?
Labai pritariu, nes dėl pandemijos leistis į šį turą pavyko tik iš trečio bandymo per porą metų! Jei ne Justino Vancevičiaus, „Vaikų žemės“ įkūrėjo, entuziazmas ir puikūs vadybiniai gebėjimai, viskas taip ir būtų pasibaigę. Turėjom puikų turo organizatorių, Kultūros tarybos paramą, šiltą priėmimą lietuvių bendruomenėse ir to pakako nepaprastai smagiai ir be galo aktyviai savaitei.
Pirmasis koncertas įvyko Lietuvos ambasadoje Briuselyje, kitą rytą grojome Frankfurte, o tos pačios dienos vakare – Liuksemburge. Vėliau sekė Lampertheimas, Vasario 16-osios gimnazija. Grįždami namo turėjome aplankyti ir Punsko lietuvius, tačiau dėl neplanuotų aplinkybių to padaryti nepavyko, tad pas juos vyksime žiemą.
Sakai, kad svarbiausia – ne galutinis kelionės tikslas, o kelionė to tikslo link. Kokių tikslų link dabar keliauji?
Kuo greičiau išsiųsti šio interviu atsakymus, nes vėluoju jau geras porą savaičių.
