Neįmanoma atsižiūrėti į mišrių šeimų nuotraukas ir atsiklausyti tokių šeimų istorijų. Mums tai – dar egzotika. Užtat Eva jau antrą kartą mums duoda interviu. Bus ir trečias, ir ketvirtas! Nes – tik paklausykite – Eva yra lietuvaitė, ištekėjusi už nigeriečio, su kuriuo susipažino Vokietijoje, o gyvena Suomijoje, kur susilaukė vaikučių.
Šio mūsų pokalbio tema – tolerancija.
Eva Gintarė Obaji
9 metus gyvena Suomijoje.
Išsilavinimas – edukacijos ir globalizacijos magistrė.
Vyras Ezeogo – nigerietis, biochemijos mokslų daktaras.
Augina 4 metų sūnų Nojų ir 1,5 metų dukrą Amandą.
Įkvėpta motinystės, kuria dainas ir edukacines veiklas vaikams, ieškokite FB „Creative Learning Studio Lt“, IG „Eva.creativelearning “ ir YouTube „Creative Learning Studio“.
Šiuo metu Eva užsidegusi naujais edukaciniais projektais lietuviams – virtualiai rengia kūrybines dirbtuves tėvams ir pedagogams bei individualiai konsultuoja edukaciniais klausimais. Taip pat dirba privačia muzikos mokytoja, moko vaikus groti instrumentais Suomijoje gyvai ir virtualiai.
Eva, jūsų su vyru odos spalvos – visiškas kontrastas. Ar kai laukėtės, negirdėjote iš jūsų giminių svarstymų, o kokios spalvos bus vaikučiai, – karamelė, o gal pieniškas šokoladas? Ar jus žeidžia tokie buitiniai pamąstymai?
Dar iki vaikų, kai tik draugavau su savo būsimu vyru, jau girdėjau, kad mums gims labai gražūs, kapučino spalvos vaikai. Tiesa, neėmiau į širdį, nes žmonės tiesiog nežinojo ir ligi šiol nežino, kaip teisingai pavadinti mišrios šeimos vaikus. Yra žmonių, kurie tebevartoja žodį „negras“ ir tebevadina žmones „baltaisiais“ ir „juodaisiais“. Tačiau pridėjus „baltąjį“ žmogų prie balto popieriaus aiškiai pamatytume, kad žmogaus spalva tikrai nėra balta, o verčiau šviesi. Taigi oda gali būti ir tamsesnė, ir tamsi. Beje, ir vasarą paplūdimiuose labai daug kas deginasi, ir į soliariumus eina, kad nebūtų tokie „balti“, o tamsesnio gymio žmones dažnai laiko pabėgėliais, kriminaliniais nusikaltėliais ir t.t. Manau, kad Holivudo filmai ir žiniasklaida labai formuoja ir iškraipo žmonių požiūrį bei mąstymą.
Jūsų tėvai ir šeima iškart priėmė tokį egzotišką žentą?
Giminei, neslėpsiu, buvo ir šokas, ir šaltas dušas. Jie nereagavo, kad „labai blogai“, bet pats faktas, kad išvykstu gyventi į Suomiją ir pas tamsiaodį, jiems atrodė keistas. Vis dėlto tokiomis situacijomis svarbiausia kalbėtis, kuo daugiau suteikti informacijos. Šeima manęs labai labai daug klausinėjo. Jų klausimai buvo daugiausia apie vyro religiją, pažiūras, mentalitetą ir išsilavinimą. Pajutau, kad artimiesiems kyla baimė dėl susidariusių stereotipų, kad „mane skriaus, parduos, atims vaikus“. Buvo nuogąstavimų, kaip aš jausiuosi augindama „kitokius“ vaikus, ar būsiu saugi, jeigu nutarsiu sugrįžti gyventi į Lietuvą, ar nebijau, kad iš mano vaikų tyčiosis.
Paaiškinau, kad mano vyras ne musulmonų tikėjimo, atvykęs į Europą studijuoti, siekiantis karjeros biochemijos mokslo srityje (baigė doktorantūrą), jo vertybės tokios pat, kaip mūsų, yra ne pabėgėlis ir ne laimės ieškotojas, tuomet maniškiai nusiramino. Jiems svarbiausia buvo, kad būčiau saugi ir mylima. O tokia ir esu – nors nebuvau sukūrusi daug santykių iki Ezeogo su lietuviais vyrais (turėjau tik vieną rimtą draugystę) ir nelabai galiu palyginti, bet mano širdžiai, sielai jis yra artimesnis nei bet koks kitas.
Kokių mišrių porų jums pačiai teko sutikti, kokia jų patirtis?
Pažįstu išties daug mišrių porų, pastebėjau, kad Suomijoje žmonės yra kur kas santūresni ir tolerantiškesni. Mišrių porų nebado praeivių žvilgsniai, o vaikai dažnai sulaukia draugiškų šypsenų ir komplimentų, kad graži mergaitė ar berniukas. Čia išties žmogaus išorė nėra sureikšminta, daugiau žvelgiama į vidinį grožį, galbūt dėl to, kad Suomijoje labai daug užsieniečių, kurie atvažiuoja studijuoti ar dirbti.
Savo mieste Suomijoje matau iš tiesų daug mišrių porų.
Ar tikite, kad mišrių šeimų vaikai talentingesni, sveikesni ir visaip kaip kokybiškesni dėl atokių genų susijungimo?
Mišrūs vaikai dažniausiai nuo pat gimimo girdi bent dvi skirtingas kalbas ir patiria bent dvi skirtingas kultūras. Mūsų atveju vaikai yra daugiakalbiai, daugiausia pažįsta lietuvių ir suomių kultūras, tačiau gali prisiliesti ir prie kitų kultūrų. Jie dažnai sutinka žmonių iš įvairiausių šalių, taigi nuo mažens ugdoma jų tolerancija. Kita vertus, kiekvienas vaikas yra skirtingas ir atsineša kažką savito. Nesvarbu, ar tai vaikas, gimęs mišrioje šeimoje, ar vienoje kultūroje, vienas gali būti sveikesnis ar linkęs dažnai sirgti, talentingas ir imlus, kitas – patiriantis daugiau sunkumų. Labai daug įtakos daro tėvų indėlis – kiek mes laiko skirsime ugdydami savo vaiką. Pats vaikas vargu ar išmoks tris kalbas, sveikai maitintis, būti mandagus – jei mes jo nemokysime ir nerodysime tinkamo pavyzdžio.
Lietuvoje vis daugiau tamsiaodžių, ir tikrai retai tenka girdėti, kad jų atžvilgiu būtų netolerancijos. Papasakokite, kokia jūsų patirtis?
Mano vyras Lietuvoje svečiavosi ne kartą ir ne du. Visa laimė, neteko patirti jokių rasistinių išpuolių, tačiau dėmesio ir žvilgsnių tikrai neišvengėme – visur ir visada būsime pastebėti. Dėl tų žvilgsnių įtampą jaučiu daugiau aš nei vyras, ir kuo toliau, tuo labiau suprantu, kad man Lietuvoje išties sunku atostogauti ir atsipalaiduoti, nes visur ir visada esame stebimi. Tiesa, mes laiką leidžiame daugiausia Klaipėdoje, kur daugumai žmonių mišri šeima atrodo didžiausia „egzotika“ ir gali tiesiog „suvalgyti“ akimis. Tikriausiai jų nemokė vaikystėje, kad spoksoti negražu. Galbūt Vilniuje būtų kitaip. Reikės pabandyti kitą kartą kokią savaitėlę su šeima praleisti Vilniuje. Tikiuosi, kad bent Lietuvos sostinėje žmonės yra tolerantiškesni, daugiau matę ir keliavę.
Šią vasarą Klaipėdoje prie jūros mano bežaidžiančius vaikus akivaizdžiai nufilmavo viena moteris su telefonu, o man sakant, kad taip daryti negalima, apsimetė, kad nesupranta lietuviškai. Nustebau, kaip suaugę žmonės nekontroliuoja savo jausmų, kad ir susižavėjimo, ir puola liesti mano mergaitės plaukus ar veidą, kai vaikas sėdi vežime ir negali nei pasislėpti, nei apsiginti. Kartą, išeinant iš parduotuvės, viena moteris lydėjo mus iki automobilio, sakydama, „jau kokie gražūs vaikai, mielai sukramtyčiau, ar galiu paliesti?“. Man iškart iškilo vaizdinys iš pasakos, kaip ragana nori suvalgyti vaikus…
Mano keturmečiui irgi buvo keista, kad į jį visi taip žiūri, klausdavo manęs, kodėl. Aš paprastai paaiškinau, kad tikriausiai tie žmonės nėra matę tokių gražių akių, plaukų ar apskritai tokių vaikų, kaip tu ir sesė.
Lietuviai ar suomiai tolerantiškesni kitai rasei?
Suomiai, nes jiems nė motais, kaip atrodai, nors yra ir tokių, kurie nemėgsta užsieniečių, jie žiūri verčiau į batus negu į akis. O lietuvių spoksojimas tarytum bado. Pavyzdžiui, Suomijos vaistinėje mano vaikai pamojuoja atsisveikindami, jiems vaistininkas pamojuoja atgal, o Lietuvoje vaikui pamojuoti yra tarytum per daug laiko atimanti ar per sunki užduotis, bet spoksoti drįsta visi.
Kol kas vaikai maži, tad sulaukia susižavėjimo, o kai paaugs ir bus didesni, manau, turės užsiauginti tvirtą odą, aukštą emocinį intelektą, kad nepriimtų visko asmeniškai ir žiūrėti į viską su humoru, kaip mano vyras.
Mišrios šeimos privalumai ir trūkumai?
Kiekvienas žmogus yra atėjęs iš skirtingos šeimos, o tai jau yra skirtinga kultūra, atsinešęs skirtingą patirtį. Taigi visi, kurdami santykius su kitu žmogumi, galime labai daug pasimokyti, suprasti, kur reikia laikytis savo, o kur verčiau nusileisti ar rasti kompromisą. Gyvendami kartu, žmonės gali suderinti ir skonius, ir tradicijas, tiesiog reikėtų remtis demokratiškais santykiais, o ne aristokratiškais –noru kontroliuoti, nuspręsti už visus.
Ačiū už pokalbį.
Neila Ramoškienė
