Ar vaikams tinka vegetarinė mityba? Dalinasi mama vegetarė, kurianti tinklaraštį apie augalinę virtuvę https://www.instagram.com/aiste_truksiniene/
Dviejų vaikų mama Aistė Trukšinienė yra baigusi sporto psichologijos studijas, dirba asmenine trenere. Taip pat turi augalinės mitybos sertifikatą pagal Colin Cambell programą. Augaline mityba ji susidomėjo sužinojusi, kad taip galima išsigydyti ligas, pagerinti savijautą, juo labiau kad taip maitintis visai nesunku, tam nereikia valios, o tik tvirtai žinoti, dėl ko tai darai.
Aistės domėjimosi kelias buvo ilgas, ji neeksperimentavo – labai daug žinių suteikė tinkama literatūra, moksliniai straipsniai ir studijos.
Pasakoja Aistė:
Dietos – ne man
,,Niekada nebuvau iš tų merginų, kurios bando visas egzistuojančias dietas. Nors lieknumu itin nepasižymėjau, bet visuomet turėjau stiprų pasitikėjimo savimi jausmą. Pamenu, kai 2004 metais dalyvavau atrankoje į konkursą „Mis Kaunas“, buvau atrinkta, bet išgirdau ir rekomendaciją atsikratyti 6 kg. Nesureagavau, nieko drastiško nesiėmiau, savaime konkurso pasiruošimo metu ir nukrito keli kilogramai, bet specialiai pastangų tikrai nedėjau. Beje, konkurse gavau „Mis foto“ titulą.
Didžiausius svorio šuolius patyriau, kuomet būdama studentė išvykau į JAV pagal „Work and travel“ programą, – per kelis mėnesius priaugau net 10 kg. Bet grįžusi natūraliai grįžau į savo svorį, kadangi Lietuvoje mityboje nebeliko keksiukų, bandelių, picų, bulvių traškučių ir t.t.
Prisipažinsiu – vieną kartą, norėdama palaikyti draugę, esu išmėginusi grikių ir obuolių dietą. Pasidaviau jau antrą dieną. Tad tokia ta mano draugystė su „dietomis“.
Šešeri metai be gyvūnų ant stalo
Augalinė mityba mūsų šeimos gyvenime atsirado labai sąmoningai ir apgalvotai. Tai nebuvo spontaniškas sprendimas – tikslas buvo gerinti sveikatą, keičiant gyvenimo būdą iš esmės. Taip maitinamės jau šešerius metus – be jokios gyvūninės kilmės produktų (mėsos, žuvies, pieno produktų ir kiaušinių). Ir jaučiamės kaip niekad gerai.
Pagrindiniai mitai, susiję su augaline mityba, yra tai, kad neįmanoma „surinkti“ reikiamo baltymų kiekio, trūksta maistinių medžiagų, skurdus racionas ir pan. Visus juos drąsiai galiu paneigti asmeniniu pavyzdžiu – aktyviai sportuodama, būdama kraujo donore, kurdama ir dalindamasi receptais.
Ar nesapnuoju mėsos?
Iš pradžių vis dar kvepėdavo rūkyti mėsos gaminiai, bet, laikui bėgant, kuomet pasikeitė skonio receptoriai, „seilės teka“ vien pagalvojus apie meksikietišką dubenėlį su pupelėmis, salsa, avokadu arba apie tortilijos suktinukus su tofu ir riešutų sviesto padažu, jau nekalbant apie vaisius ir uogas. Dešrų naktimis nesapnuoju, parduotuvėje, praeidama pro mėsos produktų skyrių, vadinu jį „cancer department“ – moksliškai įrodyta, kad mėsos gaminiai, ypač rūkyti, sukelia vėžį. Niekaip nesuprantu, kaip iki šiol dar nėra įspėjamųjų ženklų ant pakuočių, kaip kad ant cigarečių pakelių. O kalbant apie mėsą, – žmonėms, kurie neįsivaizduoja gyvenimo be jos, jau galima pasiūlyti tokių augalinių pakaitalų, kad net nesupras, jog valgo ne mėsą. Žinoma, nepropaguoju, nes tai bet kokiu atveju yra perdirbti produktai, geriausia yra maitintis tokiu maistu, kuriam etikečių nereikia.
Augalinė mityba ir šeima. Ar vaikams tinka vegetarinė mityba?
Su vyru auginame du nuostabius vaikučius – 11metų Viltę ir beveik 6 metų Rojų. Abu mūsų vaikai su ypatingomis istorijomis. Pirmagimė atėjo į šį pasaulį 3 mėnesiais ankščiau, nei nustatytas terminas, pasirinko ne bet kokią datą, o mano gimimo dieną. Kovotoja nuo pat pirmųjų gyvenimo akimirkų – gimusi svėrė tik 860 gramų, o daba jau tikra mergina, praaugusi visus bendraamžius ir neturinti jokių sveikatos bėdų.
Iššūkiai su Rojumu prasidėjo, kuomet 4 metų sūnui buvo diagnozuoti mišrūs raidos sutrikimai. Mus, kaip tėvus, tai išmokė labai daug pamokų ir labai dabar didžiuojamės jo gebėjimais ir progresu. Įdėta be galo daug darbo namuose ir, žinoma, padedant specialistams. Dabar Rojus ne tik puikiai kalba, bet ir yra labai aktyvus vaikas, turi daug draugų.
Ar vaikams tinka vegetarinė mityba? Viltė mėsos atsisakė dar darželyje, Rojus nuo gimimo buvo maitinamas jau kitaip. Labai domėjomės, stebėjome vaikų sveikatos rodiklius, jiems netrūksta jokių maistinių medžiagų, yra aktyvūs, energingi ir stipraus imuniteto vaikai.
Mūsų šeimos mityba atrodo paprastai – kaip ir dauguma šeimų, apsiperkame maistą savaitei. Tik skirtumas tas, kad parduotuvėje užtrunkame trumpiau, nes aplankome tik vaisių ir daržovių skyrius bei bakalėją. Trumpai papasakosiu, ką mes valgome.
Pusryčiams įprastai renkamės grikius (mėgsta visa šeima, tik su skirtingais priedais), viso grūdo duonos sumuštinius su avokadu, tofu, avižinius dribsnius su augaliniu pienu, uogomis ir pan.
Pietums stengiamės pasirinkti kuo daugiau skirtingų produktų, todėl su vyru dažnai renkames budha bowl – tai daug šviežių daržovių, pupelės, avinžirniai, tofu, bolivinės balandos. Mėgstame raugintas daržoves, padažus iš riešutų, žalumynų, šaltuoju sezonu gaminame troškinius, vasarą valgome labai daug salotų, vaisų, uogų, žalumynų, vaikai ypač mėgsta naminius mėsainius.
Vakarienei dažnai renkamės įdarytas viso grūdo tortilijas, orkaitėje kepame įprastas bulves ir batatus be jokių riebalų, šalia – įvairias daržoves, vaikai mėgsta pilno grūdo makaronus. Su kiekvienu valgymu vaikai įpratę valgyti ir vaisius, vasaros metu arbūzai, melionai, uogos yra kasdienybė.
Džiaugsmas jaustis sveikam
Mes su vyru jau perkopėme 40 metų slenkstį ir jaučiamės kaip niekada gerai. Sveikatos rodikliai puikūs, abudu aktyviai sportuojame, aš esu kraujo donorė. Sveikata nesiskundžiame ir dažnai sulaukiame komplimentų iš aplinkos, kad atrodome daug jauniau nei mūsų biologinis amžius. Tai dar vienas augalinės mitybos privalumas – senėjimo stabdymas.
Mūsų gyvenimo būdas susideda ne vien iš suderintos mitybos, labai svarbu ir fizinis aktyvumas, žalingų įpročių neturėjimas (alkoholio nevartojame beveik dešimtmetį), harmonija šeimoje, tarpusavio santykiai su antra puse, gebėjimas atskirti darbą ir poilsį. Kalbant apie fizinį aktyvumą, – reikia atrasti savo veiklas, prisijaukinti sportą, kad jis taptu kasdienybės dalimi, formuoti įpročius kuo daugiau laiko praleisti gryname ore, judėti spontaniškai, rinktis aktyvias veiklas. Visai tai ateina savaime, kuomet teisingai valgome, neapkrauname savęs „sunkiu maistu“, valgome ne tik emociškai, bet ir galvodami apie maistinę vertę, – tada visai kitoks ir energijos lygis. Kūnas nori judėti, nes jaučiame lengvumą, o ne apatiją ir norą sėdėti prie televizijos ekrano.
Meluočiau, jei sakyčiau, kad niekas nepasikeitė, pakeitus gyvenimo būdą, – pamažu dingo „draugai“, nes nebeliko alkoholio. Be to, dažnai sulaukdavome lengvo pasišaipymo dėl mūsų mitybos pasirinkimų. Mums patiems niekada nebuvo problemų bendrauti, bet pastebėjome, kad kitiems žmonėms sunkiau būti prie mūsų, nors mes niekada neperšame savo nuomonės, neskatiname žmonių gyventi taip, kaip mes. Visuomet papasakojame, jei kitiems įdomi mūsų patirtis. Dabar puikiai leidžiame laiką su žmonėmis, kurie yra visavalgiai, tai tikrai netrukdo turėti bendrų pokalbio temų ir gerai leisti laiką drauge.
Ar sunku taip maitintis
Lietuvoje vis dar nėra paprasta pavalgyti bet kur, maitinimosi įstaigos dažnai net neturi veganiškų pasirinkimų (vegetariški būna, bet tai skiriasi, kaip diena ir naktis), net ir personalas dažnai neturi kompetencijos atskirti, ko nevalgo veganai. Net ir viešbučiuose esame turėję kuriozinių situacijų – viename žinomame Druskininkų viešbutyje paprašius kažką veganiško paruošti pusryčiams, gavome tik virtų bulvių. Mes tikrai esame paprasti žmonės, bet tai daug pasako apie požiūrį į kitokį klientą, būtume labai laimingi gavę pupelių pomidorų padaže (net ir iš skardinės), pakeptų pievagrybių, šviežių daržovių ir tų pačių bulvių. Paviešinus bulvių nuotrauką socialiniuose tinkluose, situacija labai greitai pasikeitė. Gavome skanius visaverčius augalinius pusryčius – tai tik įrodo, kad viskas įmanoma, tik reikia šiek tiek daugiau pasistengti.
Vilniuje esame pamėgę kelias vietas išeiti pavalgyti su šeima ar draugais, džiaugiamės, kad ten maistas tikrai skanus. Tikiu, kad ateitis šviesi, be to, pasaulis keičiasi, tokių vietų bus daug daugiau. Per vaikų gimtadienius arba kai jie eina švęsti į kavinę, jokių problemų nematome – įprastai vaikai nori picų, saldumynų. Kadangi tai itin retos progos, nevaržome ir leidžiame vaikams būti vaikais.
Mes, tėvai, esame atsakingi už savo vaikų mitybą, formuodami tinkamus įpročius. Nuo pat mažumės vaikai privalo valgyti daržoves ir vaisius ne šiaip, o dėl sveikatos, gausinti savo mikrobiotą. Būtent „sveikas žarnynas yra sveikas žmogus“, todėl man graudu matyti šeimas, perkančias produktus, kurių krepšelį sudaro šaldyti pusgaminiai, gazuoti spalvoti gėrimai, saldumynai, sūreliai, kumpeliai, traškučiai, sausainiukai, dešrelės ir jokių daržovių, išskyrus agurkus ar bulves.
Norėdami būti sveiki, mes privalome patys vartoti tikrą maistą ir tokiu maistu maitini vaikus. Mano vaikai mokykloje ar darželyje renkasi, ką valgyti ir ko nevalgyti, dažniausiai tai, kas jiems pažįstama ir įprasta namuose. Rojus pastaruoju metu darželyje valgo mėsytės ar kiaušinio baltymo, bet visiškai dėl to nesijaudinu, ne svarbu ne tai, ko atsisakome, o tai, kuo praturtiname mitybą. Vaikai, grįžę iš ugdymo įstaigų, namuose patys reikalauja vaisių ir daržovių, nes „pilvukui bus gerai“. Apie tai ir kalbu – apie edukaciją, tik turime pradėti nuo savęs ir rodyti tinkamą pavyzdį.
Ar numetama svorio
Ryšys tarp augalinės mitybos ir svorio kontrolės yra ypač tamprus. Kadangi taip maitindamiesi mes gauname daug skaidulų, – virškinimo procesai yra puikūs, galime suvartoti dideles maisto porcijas, ir svoris bet kokiu atveju kris, nes kalorijų gauname daug mažiau, nei vartodami gyvulinės kilmės maistą. O jeigu dar yra reguliarus fizinis aktyvumas, – rezultatai ir be didelių pastangų yra akivaizdūs. Kai buvau jaunesnė, dažnai sulaukdavau komentarų – pamatysi, po trisdešimties svoris pradės augti savaime, sulėtės medžiagų apykaita. Man peržengus tą amžiaus ribą, nieko panašaus nenutiko, tiesiog lieka mėgautis skaniu maistu, neskaičiuojant jokių kalorijų ir pamiršti svarstykles apskritai.
Lengva maitintis veganiškai, kai turi žinių ir gali pagrįsti savo pasirinkimus mokslo bei akivaizdžių faktų kalba. Visuomet rekomenduoju pasidomėti, o ne spekuliuoti savo žiniomis, kurios yra nepagrįstos. Arba apskritai nesiveliu į tokias diskusijas, jei matau, kad tai beprasmiška. Man niekuomet nebus autoritetas žmogus, kuris pats atrodo ligotas, turi antsvorio ir pasakoja, kad mes negalime gyventi be mėsos, kaip nesveika valgyti vaisius dėl didelio cukraus kiekio. Absurdas, bet tokia tiesa, pažiūrėkime į pačius medikus, ypač vyresnės kartos, – tikrai mažai kuris pats spinduliuoja sveikata. Kartais dietologės, dalinančios patarimus apie mitybą, pačios turi antsvorio.
Dalinimasis savo atradimais
Kai pradėjome maitintis augaliniu maistu, lėkštėse atsirado spalvų ir estetikos, todėl pradėjau maistą fotografuoti. Taip atsirado noras dalintis receptais socialinėje erdvėje. Sulaukiau didžiulio susidomėjimo, tai skatino nesustoti, ir auditorija pamažu augo. Pagrindinės mano sekėjos yra moterys ir mamos.
Nieko nesistengiu pagrąžinti, bet galiu pasidalinti akivaizdžiomis naudomis, kurias žmogus gauna, maitindamasis augaliniu maistu: padidėjusi energija, lengvumo pojūtis žarnyne, pagražėjusi oda, blogo burnos kvapo nebuvimas, sulieknėjimas, pagreitėjusi medžiagų apykaita, sumažėjęs blogojo cholesterolio kiekis, pagerėję kraujo rodikliai, pagausėjusi žarnyno mikrobiota, tiesiogiai susijusi su imunine sistema, sustiprėjusi kraujagyslių sistema, geresnis miegas.
Nuoširdžiai linkiu, cituodama Hipokratą: „Tegul maistas būna jūsų vaistas“.
Ginta Liaugminienė, Renatos Nedzveckaitės (Plukė foto) ir asmeninio albumo nuotraukos
