Redakcijos kūdikis Tautvydas gimė 2017 m. gruodžio 7 dieną, svėrė 3885 g, dabar – būdamas metukų – sveria 11,2 kg ir yra 82 cm ūgio.
Tautvydo mama – žurnalo konsultantė, kūdikių priežiūros specialistė Giedrė Veličkienė (28 m.). Giedrė su kolegėmis veda mokymus mokyklėlėje „Sąmoningos mamos“, domisi aromaterapija, studijuoja vaikų miego ypatumus.
Giedrės ir Remigijaus šeimoje auga ir 7 metų sūnus Arvydas.
Pirmieji žingsniai
Po vienuoliktojo mėnesio negandų ir išbandymų atkeliavo džiaugsmo ir atradimų kupinas dvyliktas Tautvyduko mėnuo.
Būdamas vienuolikos mėnesių ir 10 dienų berniukas žengė pirmuosius savarankiškus žingsnelius –tai buvo geriausia dovana tėčiui gimtadienio proga. Tai džiaugiamės, tai krykštavome kartu su linksmuoliu Tautvydu! Reikėjo matyt, kaip varginome vaiką pirmosiomis vaikščiojimo dienomis (niekaip negalėjome atsidžiaugti): „Na, Tautukai, kas ateis pas mamą? Kas dabar pas tėtį! O kas nuneš broliui bučkį?“. Koldūnėlis, savimi patenkintas, krypuodamas it koks pingvinas, uoliai vykdė mūsų nurodymus. Nors kartais dar prisimena, kad moka ir ropoti: vidury kelio staiga krenta ant grindų, nes sugalvoja, kad ropoti buvo greičiau, patogiau ir lengviau, bet kasdien vaikšto vis tvirčiau ir greičiau. Vieną vakarą grįžau namo ir vos nenuvirtau iš laimės, kai vos įžengus pro duris prie manęs atbėgo (ne atėjo, bet atbėgo!!!) du, o ne vienas, kaip iki šiol, berniukai. Tautukas, išgirdęs, kad grįžome namo, visada spiegia iš džiaugsmo, o dabar spiegia bėgdamas – ar gali būti nuostabesnis pasitikimas?!
Kartu su vaikščiojimo pradžia atsirado naujų saugumo iššūkių: iki šiol nerūpėję laiptai dabar masina Tautvydą, tad tenka visur įtaisyti vartelius arba bent jau užstumti kokiu sėdmaišiu, kad nekiltų pagundų. Namuose amžinas chaosas, nes berniukas labai mėgsta „tvarkytis“. Žaislų dėžė? Iškraustysime! Skalbinių krepšys? Išversime! Spintelė be apsauginių lipukų? Valio, ištyrinėsime! Ne vietoje palikote daiktus? Puiku, ateis netvarkos nykštukas ir kaip mat juos „sutvarkys“. Jei kelias minutes būna tylu ramu, tai jau žinome, kad Tautvydas kažką „tvarko“.
Mažasis artistas
Sulaukęs metų, Tautvydas išmoko labai juokingai maivytis. Nežinau, ar pavyks raštu perteikti, bet kai paklausi „Kur tavo dantys“, tai jis juokingai plačiai išsižioja ir kiek tik išeina iškiša liežuvį. O jei sakai „Parodyk, koks Tautvydas stiprus“, tai jis suspaudžia kumštukus, išsišiepia be šypsenos ir dreba. Jei mėgdžiojame jį, – balsu juokiasi. Dar labai mėgsta spygauti ir rėkauti. Atrodo, lyg bandytų savo balso galimybes!
Labai juokingai daro caca – pradeda švelniai glostyti, o baigia iš visų jėgų plekšnodamas per „glostomą“ vietą. Pamatęs servetėlę ar rankšluostėlį, čiumpa ir šluosto sau burną, stalą arba grindis. Pamatęs gėles ar rūkstantį eterinių aliejų garintuvą, suraukia nosytę, juokingai atkiša lūpytes ir garsiai šnopuoja, rodo, kad nori uostyti. Pasičiupęs bet kokį į puodelį panašų daiktą vaidina, kad kažką geria. Vos išgirdęs muziką, ploja ir jei tik gali, – stojasi šokti. O šoka – tai mirk iš juoko: plačiai atsistoja, iškelia rankas virš galvos, visaip mojuoja ir kraipo užpakalį kaip Shakira. Na, kaip kas moka, taip tas šoka. Žodžiu, šį mėnesį tikrai linksmai gyvenome, nes mažasis pasirodė esąs tikras artistas.
Pirmieji ožiai
Šį mėnesį pirmą kartą pajutau, kad Tautvydas aiškiai rodo savo charakterį ir nuomonę. Įsivaizduokite, pyplys ėmė kristi ant žemės ir rėkti, jei tik kas vyksta ne pagal jį! Na, pavyzdžiui, kai negauna daikto, kurio labai norėjo, dažniausiai tai būna telefonas, pultelis, raktai ir kiti nevaikiški daiktai. Pažiūrėjau dienoraštyje, kad Arvydukas pradėjo taip elgtis kur kas vėliau. Tautvydas tikrai mokės reikalauti to, ko žūtbūt trokšta.
Užmigimo drama
Tiesa, kai kurių dalykų išsireikalauti nepavyko, nes mama nėra taip lengvai palaužiama. Kalbu apie miegą ir gerus įpročius! Praėjusiame numeryje rašiau, kad gulėjome su Tautvydu ligoninėje dėl neaiškios infekcijos. Ten miegojome kartu ir, kadangi Tautvydas labai karščiavo, daviau jam žįsti kuo dažniau, taip ir įprato visą naktį kaboti ant krūties, t.y. pabudęs nusiraminti ir užmigti prie krūties.
Grįžus namo irgi teko miegoti kartu, nes berniukas savo lovelėje pamiegodavo geriausiu atveju iki vidurnakčio ar 1 val. nakties. Paskui, kaip su vyru juokaujame, įeidavo į blaškos zoną ir zirzendavo, verkšlendavo, muistydavosi tol, kol neiškentusi pasiimdavau jį pas mus į lovą ir miegodavome trise, savaime suprantama su krūtimi (vietoj čiulptuko) burnoje. Su Arvydu buvau taip prisidirbusi, tad, gimus Tautvydui, dariau viską, kad taip nenutiktų, o, bet, tačiau tai vis tiek nutiko. Nepaisant tobulos dienotvarkės, nepaisant iki šiol nepriekaištingų miego įpročių, nepaisant visų mano žinių ir pastangų.
Galėjau susiimti iškart po ligoninės, bet buvau tiek pavargusi, kad kiekviena naktinio miego minutė atrodė kaip didžiausia laimė. Pratempiau taip tris savaites, palaukiau, kol Tautvydukas visiškai atsigaus po ligos, o paskui pasakiau: „Gana, daugiau taip nebus. Aš pavargau“. Ir ėmiausi sleep training’o žygių.
Kadangi nesu iš tų mamų, kurioms prie širdies „išsiverkimo“ metodas (cry it out), pamaniau, kad darysiu viską palaipsniui, kaip rekomenduoju savo klientėms. Žingsnis po žingsnio atpratinsiu mažylį nuo miego su krūtimi.
Ką ir kaip dariau? Pirmiausia užsibrėžiau, kad atpratinsiu Tautuką nuo naktinių valgymų, nes jų jam tikrai nereikia.
Būdamas kur kas jaunesnis, jis kuo puikiausiai išmiegodavo 7–8 valandas nežindęs (tai nereiškia, kad per tą laiką jis neprabusdavo!), tad kodėl gi dabar metų laiko kleckas, tris kartus per dieną valgantis tą patį, ką valgo jo šeima, ir dar gaunantis mano pieno, turėtų keltis žįsti kas dvi ar tris valandas?!
Nelogiška! Tai nėra atsibudimai dėl alkio, tai natūralūs atsibudimai po kiekvieno miego ciklo ir tiesiog nemokėjimas nusiraminti ir užmigti kitaip, nei prie krūties. Pačios mamos suformuoja tokius įpročius. Tos, kurios nežindo krūtimi, skundžiasi, kad keliasi penkis kartus per naktį daryti mišinuko, o kitos prisipratina raminti migdyti mažylį ant rankų, tad visą naktį sportuoja.
Visi šie raminimo būdai trukdo mažyliui išmokti nusiraminti ir užmigti savarankiškai.
Kada batiniai prabudimai norma, kada – ne
Šie prabudimai kas dvi ar tris valandas nėra joks miego sutrikimas – tai įprasta kūdikio miego fiziologija ir dėl to visiškai nereikia sukti galvos. Kol neišmoks vaikščioti, kol nepraeis raidos šuoliai, išderinantys nervų sistemą, tol mažylis prabudinės dažnai. Šis faktas pasitvirtino ir su Tautvydu. Kai mažylis išmoko tvirtai savarankiškai vaikščioti, naktinių prabudimų iškart sumažėjo. Iki tol su naktiniais prabudimais reikia susitaikyti.
Kaip išmokiau užmigti
Atsibusti yra viena, tačiau vėl užmigti – visai kas kita. Apie tai ir noriu jums papasakoti. Žodžiu, vieną naktį tiesiog pasakiau sau ir Tutukui, kad neduosiu krūties iki 5 val. ryto (iki ligoninės tai buvo vienintelis jo naktinio valgymo laikas), visus kitus kartus, kai mažylis nubus, padėsiu jam užmigti kitais būdais. Kokiais? Čia jau fantazijos reikalas! Daugumai vaikų pirmiausiai pasiteisina migdymas ir raminimas ant rankų, nes mamos glėbyje jie jaučiasi saugūs. Kodėl tiesiog negalima neduoti pieno ir palikti ramintis lovytėje vieno? O gi todėl, kad mažylis jūsų nesupras.
Vietoje senojo raminimo ir migdymo būdo jis turi gauti kažkokią alternatyvą. Šiuo atveju tai yra panešiojimas ant rankų. Siūlydamos alternatyvą, mes lyg ir sakome kūdikiui: „Aš tave myliu, padėsiu tau nurimti ir užmigti, tačiau padarysiu tai kiek kitaip nei anksčiau“. Tai vadinama derybomis, aukso viduriu, kompromisu – kaip jums gražiau.
Siūlydami kūdikiui kitokį pagalbos būdą išvengiame nereikalingo streso ir graudaus, ilgai trunkančio verksmo (kurį priversti išgyventi vaikai, pratinami užmigti pagal „išsiverkimo“ metodą).
Pirmoji naktis be pieno praėjo gana lengvai, pažindžiau mažylį tik paryčiais. Jis budo daug kartų, bet kaskart man pavyko nuraminti Tutuką pasupus ant rankų ar tiesiog įdėjus čiulptuką. Antrąją naktį nebuvo taip lengva, nes Tautvydas labai blaškėsi, kol galų gale išsibudino ir verkšlendamas lyg ir sakė man: „Ar tu čia rimtaaaaai?! Duok tą papą ir einaaaam abu miegot!“. Tai visiška klasika – daugumai mažylių toji antra naktis būna kritinė. Tačiau išgyvenus ir nepasidavus antrąją naktį, trečioji naktis paprastai būna lūžio laikas. Dar kiek pamėginę reikalauti senojo raminimo būdo, dauguma mažylių supranta, jog kitaip nebus, ir priima naująjį mamos pagalbos būdą. O čia jau reikia neužmigti ant laurų! Jei nuo įpročio ramintis krūtimi, pereisite prie įpročio ramintis ant rankų, tai bus tikrai ne kas – lyg nuo vilko ant meškos.
Kai tik pajusite, kad mažylis pamiršo senus įpročius ir priėmė naują būdą, kaip mat keiskite pagalbos metodą į dar kitą, pageidautina, mažiau pastangų reikalaujantį. Reikia pavyzdžio? Jei pirmomis naktimis nedavėte kūdikiui krūties ir migdėte jį supdami ant rankų, tai po kelių naktų migdykite ant rankų, bet jau nebesupkite. Dar vėliau migdykite ant rankų, bet sėdėdama. Po to pereikite prie migdymo atsigulus ir stipriai apsikabinus mažylį. Ir tik po to galite pradėti galvoti apie tai, kad prabudusio mažylio visai neimti iš lovelės.
Noriu pasakyti, kad kūdikiui reikalingas laipsniškumas ir alternatyva: pirma atprasti nuo krūties, tuomet atprasti nuo supimo, išmokti užmigti nesupamam ir nemaitinama ant horizontalaus pagrindo (ne ant rankų) ir tada jau galima galvoti apie savarankišką užmigimą. Daugumai mano konsultuotų šeimų šis metodas suveikė puikiai ir davė ilgalaikių rezultatų. Tautvydui jis irgi puikiai tiko. Nepasakyčiau, kad mažylis daug verkė naktimis, kol užsiiminėjome sleep training’u. Veikiau kiek paverkšlendavo ir gana ilgai muistydavosi, kol galų gale nulūždavo. Neilgai trukus, nebereikėjo ir to paryčių maitinimo. Tautvydas pradėjo išmiegoti visą naktį, nuo 21 val. vakaro iki beveik 7 val. ryto. Taip, jis vis dar kartais prabunda, pasiblaško, paverkšlena kelias minutes, tačiau man pakanka įkišti ranką tarp lovelės virbų, paglostyti, pasakyti šššš (t.y. parodyti, kad aš niekur nedingau ir būsiu šalia, jei tik manęs reikia), ir berniukas greitai užminga.
Man patinka šis mokymo miegoti metodas, nes jis nežemina ir kitaip emociškai netraumuoja vaiko. Baisu skaityti, kaip mamos palieka mažylius „išsiverkti“. Nors tas metodas greitas ir veiksmingas, bet ar bent įsivaizduojate, ką reiškia likti vienam tamsiame kambaryje, kai nežinai, kur dingo tavo artimiausi žmonės ir bandyti nusiraminti ir užmigti, kai tau labai baisu ir tu neturi nė menkiausio supratimo, kaip reikėtų tai daryti?! Mano manymu, tai traumuojanti patirtis, kuri gali turėti neigiamų pasekmių mažylio emocinei gerovei ir elgesiui ateityje.
Todėl aš esu už sąmoningumą! Jau geriau kelias naktis kantriai išlaukti, kol mažylis supras, jog keičiasi taisyklės, ir apsieiti be ašarų ir streso.
Taigi taip mes pagaliau pradėjome ramiai miegoti! Aleliuja, būk palaimintas saldusis miege, kaip aš buvau tavęs pasiilgusi!
Tiesa, dieną liautis žindyti dar neketinu, sulauksiu, kol Tautvydukas atsisakys pieno pats. Jam jo reikia vis mažiau, bet jaučiu, kad man pačiai dar malonu jį pamaitinti ir pasidžiaugti tomis saldžiomis mudviejų minutėmis. Keista ir kartu smagu, kai atsigulęs ant mano rankų Tautukas būna leliukas, o pažindęs atsistoja ir nubėga savais keliais.
Kur dantukai?
Pradėjau nerimauti, kad Tautvydas, sulaukęs metų, dar neturi nė vieno danties. Konsultavausi su keliais odontologais ir savo šeimos gydytoja.
Visi patvirtino, kad tai normalu. Pasak specialistų, vis dažniau šiuolaikiniams kūdikiams pirmieji dantys pradeda dygti vėliau, tik apie 8–11 mėnesį, o tokiu bedančių metinukų, kaip Tautvydas, yra ne vienas. Prisigalvojau, kad mažyliui trūksta mineralų, kalcio ar vitamino D, bet buvau nuraminta, kad viskas gerai ir dantų tikrai sulauksime, nes, apžiūrėjus dantenas, akivaizdu, jog dantų užuomazgos tikrai yra. Stebiuosi, kaip mažyliui pavyksta taip sklandžiai valgyti be dantų, bet, matyt, gamta viską kuo puikiausiai apgalvojo. Sulaukęs metų, Tautvydas nė nenori žiūrėti į įgrisusias košes ir valgo viską, ką valgome mes.
Pirmasis gimtadienis
Tautvyduko pirmąjį gimtadienį atšventėme artimiausių žmonių rate. Į svečius atkeliavo dovanomis nešini seneliai, dėdės, tetos ir pusbroliai.
Po pietų miego pabudęs ir radęs tiek pažįstamų žmonių Tautvydas buvo labai linksmas. Koldūnėlis netvėrė savo kailyje ir rodė viską, ką moka: žaviai šypsojosi, meiliai balbatavo, garsiai krykštavo, „švelniai“ glostė visus, norinčius jį panešioti, tampė močiutes už plaukų ir vis dar bedante burna kandžiojo savo svečius. Vėliau labai susidomėjęs apžiūrinėjo dovanas.
Tai užderėjo žaislų ir balionų! Sūneliui labai patiko paspiriama mašinytė, šokliukas ir grojanti knygelė, bet užvis labiausiai… helio balionai. Kelias dienas jie buvo pagrindinis Tautvydo žaislas.
Tautvydas gimęs gruodį, tad jau matau, jog jo gimtadienis visada bus kalėdine tematika. Mes namuose labai anksti papuošiame eglutę ir pradedame kurti šventinę nuotaiką. Taigi ir pirmąjį Tautvydo gimtadienio tortą raikėme prie padabintos eglutės, grojant kalėdinėms giesmėms. Iš vienos pusės, gal kiek ir nervina, kai tavo gimtadienis būtent tokiu laiku, bet, iš kitos pusės, nuoširdžiai nemanau, jog yra jaukesnis ir gražesnis laikas gimti, nei kalėdinis laikotarpis. Visą gyvenimą savo šeimai toks vaikas būna didžiausia dovana, šventinis stebuklas.
Džiaugsmas ir liūdesys kartu
Per vaikų gimtadienius mane visada apima dvejopi jausmai: džiaugsmas dėl sveikų, gražių, protingų berniukų ir jų laimėjimų ir liūdesys dėl pernelyg greitai skriejančio laiko. Per visus darbus, skubėjimus ir kasdienius rūpesčius aš nepamačiau, kaip prabėgo pirmieji Tautuko metai.
Taip, aš kasdien maitinau, maudžiau, rengiau, mylavau, migdžiau savo mažąjį sūnelį, tačiau manęs vis neapleido mintis: „Pasimėgauk, pabūk, pasidžiauk. Šiandien jis paskutinį kartą toks. Ryt jau bus didesnis, protingesnis, kiek kitoks nei šiandien“. Per šiuos metus Tautvydas dovanojo nepaprastai daug džiaugsmingų akimirkų mūsų šeimai. Tie visi pirmieji kartai, tas saldus kūdikystės grožis ir meilumas. Leliukai yra kažkas tokio, ir aš tikrai pasiilgsiu tos neskubrios, nesudėtingos ir tyriausios meilės pripildytos kūdikio auginimo rutinos.
Tautvyduko atsiradimo istorija
Retai atvirauju, tačiau būtinai turiu pasakyti, kad padrąsinčiau ir nuraminčiau kitas mamas: Tautvyduko mes laukėme labai ilgai. Nemaniau, kad kada nors turėsiu problemų pastoti, nes pirmagimis Arvydukas pas mus atėjo labai greitai, tad kai su vyru nusprendėme pasikviesti antrą vaikelį, labai sielojausi, kai ilgai neišėjo to padaryti. Po daugybės jaudulio ir tyrimų, kurie neparodė jokios priežasties, nusprendžiau nuleisti rankas, pamiršti mintį, kad mums būtinai dabar reikia antro vaikelio, ir tiesiog nerti į darbus. Ir tada, po poros savaičių supratau, kad laukiuosi! Kas antrą dieną bėgiojau į kliniką darytis kraujo tyrimų, kad įsitikinčiau, jog organizme daugėja nėštumo hormono. Labai bijojau persileisti, nes prieš tai buvau patyrusi tris ankstyvus persileidimus – tai buvo vienos skaudžiausių patirčių mano gyvenime. Nors nėštumas buvo lengvas ir sklandus, dirbau iki pat paskutinės dienos, tačiau giliai širdyje visada kirbėjo nerimas, ar viskas bus gerai. Nurimau tik tada, kai į rankas paėmiau sveiką, gražų ir labai panašų į mane vaikystėje Tautvyduką. Tą akimirką supratau, kad viskam ateina savas laikas ir kiekvienas žmogus į šį pasaulį ateina tada, kai jam reikia ateiti.
Vaikai mane užaugino
Mano sūnų gimimas ir ypač pirmieji jų gyvenimo metai abu kartus man padarė labai didelę įtaką. Jaučiau, kad po abiejų gimdymų paaugau kaip žmogus, kaip moteris. Įgavau kitokio pasitikėjimo savimi ir savo moteriškomis galiomis. Beje, įprasta manyti, kad vaikai trukdo mamos karjerai. Mano atveju vaikai man padėjo sukurti karjerą. Jie buvo mano didžiausia motyvacija ir mažieji žemės drebėjimai, pripildę mano galvą įvairiausių idėjų, o širdį – meilės žmonijai ir įkvėpimo. Taip, buvo tikrai sunku derinti motinystę ir darbą, viena to nepadaryčiau niekada. Man kasdien talkino patikimi pagalbininkai: nuostabus, palaikantis vyras, mūsų abiejų tėvai, seneliai ir tobuloji Tautuko auklė Regina, kuri taip natūraliai įsiliejo į mūsų šeimą, kad dienomis, kai jos nėra, manęs neapleidžia jausmas, jog namuose trūksta vieno šeimos nario.
Buvo tikrai sunkūs, bet labai turiningi ir įdomūs metai. Galvojau rašyti, kad kiti bus neabejotinai lengvesni, bet susimąsčiau, kad vaikams augant reikalų tik daugėja. Mažyliui paaugus, be rutininės kūdikio priežiūros, dar laukia ir auklėjimo iššūkiai, kurie yra kur kas sudėtingesnis reikalas, nei kasdieniai „pamaitink, nuprausk, pamigdyk, pamyluok, panešiok, vėl pamaitink“. Auklėjimui reikia daug sąmoningumo, įžvalgų ir noro rodyti teigiamą pavyzdį.
Mudu su Tautvydu visai nenorime su jumis atsisveikinti, nes kasmėnesinis straipsnio rašymas buvo nuostabi patirtis ir jūsų grįžtamasis ryšys, kurio sulaukdavau kiekvieną kart pasirodžius naujam straipsniui buvo be galo malonus reikalas.
Per pirmąjį Tutuko gimtadienį kartu su artimaisiais vartėme visus „Mamos žurnalus“, kuriuose buvo straipsniai apie Tautvydą ir aš pagalvojau, kad padariau vaikui labai šaunią dovaną, kurios vertę jis supras tik tada, kai bus didelis. Kam nebūtų smagu turėti šūsnį žurnalų su savo kūdikystės nuotraukomis ir dienoraščiais?! Dabar areną užleisime naujam redakcijos kūdikiui, tačiau pažadame, kad kartas nuo karto būtinai duosime žinoti, kaip mums sekasi!
Ačiū, kad visus metus buvote kartu su mumis! Mūsų šeima linki jums sėkmingo ir įkvepiančio 2019-ųjų starto, kaip visada, stiprios sveikatėlės, kuo daugiau džiaugsmo ir gražių akimirkų su pačiais mylimiausiais!
Apkabinu ir bučiuoju
Mama Giedrė
„Mamos žurnalas“
