Įtraukties švietime kontekste vis dažniau kalbama ne tik apie pagalbą vaikams, kuriuos kartais vadina „kitokiais“ ar „nepatogiais“, bet ir apie iššūkius, su kuriais susiduria kiti vaikai bei jų šeimos, kai mokosi šalia „nepatogių“ vaikų. Deja, Lietuvoje pagalbos vaikams ir šeimoms sistema dar tik siekia atliepti visus klientų poreikius. Šią tolerancijos dieną norime pakviesti visus tėvus būti tolerantiškais ne tik kitų žmonių, bet ir savo emocinei sveikatai – mokytis atpažinti savo bei kitų poreikius ir bandyti juos atliepti.
„Nepatogių vaikų” situacijos
Iššūkių kupinos situacijos mokyklose ir darželiuose dažnai tampa ne tik vieno vaiko ar šeimos, bet ir visos sistemos, jungiančios vaikus, tėvus, ugdymo įstaigas ir įvairių specialistų komandas, išbandymu. Visi jie, dažnai gyvena nuolatiniuose ir pasikartojančiuose netekties cikluose.
Labai svarbu atsiminti, jog sudėtingoje situacijoje, nors ir skirtingu intensyvumu, trukme, raiška vis patiria panašias emocijas – tai gali būti vienas būdų padedančių empatiškiau vertinti aplinkinius. Vaikui tai gali būti emocinė netektis dėl nesugebėjimo atitikti aplinkos lūkesčių ar patenkinti savo poreikių, tėvams – praradimas dėl jų vaiko nepritapimo ar nesėkmės jausmo, pedagogams ir specialistams – nusivylimas dėl nesugebėjimo užtikrinti vaiko sėkmės ugdymo procese, o šalia besiugdančių kitų vaikų tėvams – šokas, jog pasikeitė iki šiol buvusi pakankamai stabili vaiko ugdymo aplinka.
Remiantis Kübler-Ross netekties modeliu, kiekviena pusė gali būti skirtingame etape: kai kurie yra neigimo stadijoje ir vengia pripažinti problemą, kiti išgyvena pyktį dėl sunkios situacijos, dar kiti jaučiasi bejėgiai ir praranda viltį. Dėl šių skirtingų etapų iškyla rizika, kad pagalba vaikui bus nepakankamai veiksminga, nes bent viena pusė gali užstrigti tam tikrame etape ir tapti nepajėgi pilnavertiškai prisidėti prie problemos sprendimo.
Šiandien, kai vis dažniau kalbame apie vaikų emocinę sveikatą, neretai pamirštame apie svarbiausią jų emocinės aplinkos veiksnį – tėvų emocinę būklę. Vaikai ne tik mokosi stebėdami, jie sugeria tėvų emocijas kaip kempinė, net jei šie to ir nesuvokia. Tad tėvų emocinė sveikata tiesiogiai veikia jų vaikų savijautą, elgesį ir gyvenimo kokybę.
Emocinė tėvų būsena – pavyzdys vaikui
Tėvams dažnai tenka didelis iššūkis – slėpti savo emocijas, kad apsaugotų vaikus. Tačiau psichologai teigia, kad vaikams reikia ne tik džiugių ir pozityvių tėvų, bet ir autentiškumo. Jei tėvai yra įsitempę, pervargę ar liūdni, vaikai tai jaučia. Net jei tėvai bando slėpti savo jausmus, vaikai subtiliai perima jų nuotaiką, nesuvokdami, kodėl patys pradeda jaustis blogai. Taigi, rūpinimasis savo emocine sveikata nėra savanaudiškumas – tai būtina investicija į vaikų gerovę.
Kas nutinka vaikams, kai tėvai patiria ilgalaikį stresą?
Kai tėvai patiria ilgalaikį stresą, nerimą ar depresiją, tai gali atsispindėti vaikų elgesyje. Tyrimai rodo, kad tėvų emocinės būklės sutrikimai dažnai lemia vaikų emocinius ir elgesio sunkumus. Pavyzdžiui, jei tėvai dažnai yra prislėgti ar emociškai nestabilūs, vaikai gali pradėti rodyti nerimą, tapti užsisklendę arba atvirkščiai – agresyvūs. Tokie vaikai gali turėti sunkumų susikaupti, socialiai integruotis ar net prarasti pasitikėjimą savimi.
Labiausiai šią įtaką patiria vaikai su specialiaisiais ugdymosi poreikiais, nes jų elgesys dažnai reikalauja itin daug tėvų dėmesio, kantrybės ir stabilumo. Tokiais atvejais tėvų emocinė sveikata tampa kritiniu veiksniu vaikų elgesiui bei jų psichologiniam vystymuisi.
Sveikas tėvas – sveikas vaikas
Kad galėtume pasirūpinti vaikais, pirmiausia turime pasirūpinti savimi. Emocinė sveikata nėra tik prabangos dalykas – tai kasdieninė būtinybė. Tėvai dažnai neleidžia sau atsipalaiduoti ar pailsėti, nes bijo, kad tai sumažins jų „gero tėvo“ ar „geros motinos“ įvaizdį. Visgi, tiesa yra priešinga – kai tėvai skiria laiko sau, jų emocinė būklė stabilizuojasi, jie tampa ramesni ir mažiau jautrūs stresui, o tai sukuria saugesnę ir šiltesnę aplinką vaikams.
Sveikas tėvas ar mama yra ne tas, kuris visada šypsosi ar atrodo idealiai, o tas, kuris moka išreikšti savo jausmus, rūpinasi savo emocine sveikata ir taip leidžia vaikams matyti, jog jaustis įvairiai yra normalu. Tokie tėvai sukuria vaikams aplinką, kurioje jie gali jaustis saugiai ir laisvai išreikšti savo emocijas.
Praktiniai būdai tėvų emocinei sveikatai stiprinti
- Savęs priežiūra be kaltės jausmo. Leiskite sau pailsėti be kaltės jausmo. Kartais tereikia trumpų pertraukų nuo kasdienių rūpesčių – kavos puodelio su draugu, gero filmo ar pasivaikščiojimo gamtoje. Tai ne tik atstato jėgas, bet ir padeda sumažinti emocinę įtampą.
- Bendravimas su kitais tėvais. Savitarpio pagalbos grupės arba pokalbiai su kitais tėvais, auginančiais vaikus su panašiais iššūkiais, gali suteikti neįkainojamą palaikymą ir jausmą, kad nesate vieni. Toks bendravimas ne tik padeda rasti praktinių sprendimų, bet ir mažina vienišumo jausmą.
- Profesionalios pagalbos ieškojimas. Nesidrovėkite kreiptis į psichologus, jei jaučiate, kad stresas ar emociniai sunkumai trukdo kasdienybei. Terapija gali padėti geriau suprasti save ir rasti būdus, kaip efektyviai valdyti emocijas, kas ilgainiui padės jums ir jūsų vaikui.
- Dėmesingo įsisąmonimo (mindfulness) ir kvėpavimo pratimai. Šios technikos padeda atsikratyti trumpalaikio streso ir sukuria stabilumo jausmą. Net keli ramybės minutės per dieną gali turėti ilgalaikį poveikį bendrai savijautai ir suteikti vidinės stiprybės.
Vaiko gerovė prasideda nuo tėvų gerovės
Vaiko emocinė aplinka priklauso nuo tėvų emocinės sveikatos. Kai tėvai sąmoningai rūpinasi savimi, jie tampa stipresni, laimingesni ir kuria tokią aplinką, kurioje vaikai gali jaustis saugiai bei pasitikėti savimi. Tad jei norime laimingų, stabilių vaikų, pradėkime nuo savęs – leiskime sau jausti, atleiskime sau už klaidas ir drąsiai ieškokime pagalbos, kai jos reikia. Juk tik sveiki ir stiprūs tėvai gali auginti sveikus ir laimingus vaikus.
Savimi pasirūpinti Jus kviečia centro „Nepatogus vaikas” komanda.
