Lytiškai plintančios infekcijos (LPI) – tai tylios, dažnai nepastebimos, bet sveikatai itin pavojingos ligos. Didžioji jų dalis nepasireiškia jokiais simptomais, todėl infekciją turintis žmogus gali to net neįtarti ir nesąmoningai užkrėsti kitus. Pasak Trakų šeimos klinikos „Meliva“ (anksčiau – „InMedica“) gydytojos akušerės-ginekologės Liubov Vaitoškienės, nepaisant tylaus jų pobūdžio, LPI gali lemti rimtus sveikatos sutrikimus – nuo lėtinių dubens organų uždegimų ir nevaisingumo iki infekcijos perdavimo naujagimiui ar net gimdos kaklelio vėžio.
„LPI gali sukelti daugiau nei 30 skirtingų bakterijų, virusų ir parazitų rūšių. Šios infekcijos dažniausiai plinta per nesaugius lytinius santykius, tačiau kai kuriais atvejais ir per tiesioginį odos kontaktą ar gimdymo metu. Pasaulio sveikatos organizacijos duomenimis, kasdien pasaulyje LPI užsikrečia daugiau nei milijonas žmonių. Vien per metus nustatoma daugiau nei 374 milijonai naujų atvejų, susirgus viena iš keturių dažniausiai pasitaikančių infekcijų: chlamidioze, gonorėja, sifiliu ar trichomoniaze. Šie skaičiai rodo didelį sergamumą, o dar labiau neramina tai, kad dauguma užsikrėtusiųjų apie tai net neįtaria“, – sako L. Vaitoškienė.
Užsikrečiama ne tik lytinių santykių metu
Pagrindiniai LPI rizikos veiksniai yra dažna lytinių partnerių kaita (daugiau nei vienas partneris per vienerius metus), nesaugūs lytiniai santykiai bei alkoholio ar narkotikų vartojimas prieš lytinius santykius.
„Bakterijų sukeliamos LPI dažniausiai plinta analinių, oralinių ar vaginalinių lytinių santykių metu. Tačiau kai kurios infekcijos, pavyzdžiui, chlamidiozė ar sifilis, gali būti perduodamos ir gimdymo metu vaisiui. Ypač pavojingas sifilis, kuris gali patekti į vaisiaus organizmą per placentą nėštumo metu arba juo galima užsikrėsti atliekant kraujo perpylimą. Virusų sukeliamos LPI taip pat gali plisti nesaugių lytinių santykių metu. Žmogaus imunodeficito virusas (ŽIV) ir hepatitas B dažnai perduodami keičiantis užkrėstais organizmo skysčiais: krauju, sperma, makšties sekretu. Be to, ŽIV gali būti perduodamas žindant kūdikį per motinos pieną bei nėštumo metu“, – pasakoja gydytoja akušerė-ginekologė.
Kai kurios LPI gali plisti ir per tiesioginį odos kontaktą. Viena iš jų – lytinių organų pūslelinė, kurią dažniausiai sukelia Herpes simplex 2 (HSV-2) tipo virusas, tačiau burnos pūsleline dažniau užsikrečiama nuo Herpes simplex 1 (HSV-1) viruso. Vis dėlto HSV-1 gali būti perduodamas ir lytinių santykių metu, ypač per oralinį kontaktą, ir sukelti pūslelinę lytinių organų srityje.
„Apie 90 proc. infekcijų nepasireiškia jokiais arba sukelia tik nežymius simptomus, todėl žmogus gali nė neįtarti, kad serga, ir nesąmoningai užkrėsti kitą asmenį. Toks besimptomis laikotarpis gali trukti nuo kelių dienų iki kelių mėnesių, priklausomai nuo konkretaus sukėlėjo. Dėl šios priežasties itin svarbu LPI nustatyti kuo anksčiau ir pradėti tinkamą gydymą, kad būtų išvengta ligos progresavimo ir komplikacijų“, – teigia L. Vaitoškienė.
Dažniausia pasekmė – nevaisingumas
Jei simptomai pasireiškia, dažniausiai stebimos pagausėjusios išskyros iš šlapimo takų arba lytinių organų, naujai atsiradę bėrimai lytinių organų srityje ar anogenitalinės karpos. Taip pat gali pasireikšti skausmingas arba dažnas šlapinimasis (dizurija), skausmas lytinių santykių metu (dispareunija), kraujingos išskyros lytinių santykių metu ar po jų, makšties perštėjimas, deginimo pojūtis, išangės niežėjimas ar paraudimas. Kai kuriais atvejais juntamas maudimas pilvo apačioje, kapšelio skausmingumas, baltos apnašos makštyje, varpoje ar burnoje, padidėję kirkšnies limfmazgiai ar net sąnarių skausmai.
„Kadangi įvairių LPI simptomai bei jų inkubaciniai laikotarpiai yra panašūs, svarbu, kad diagnozę nustatytų gydytojas specialistas, remdamasis laboratoriniais tyrimais“, – pastebi gydytoja akušerė-ginekologė.
Negydomos arba netinkamai gydomos lytiškai plintančios infekcijos gali sukelti rimtų komplikacijų. Vienas iš pavyzdžių – sifilis, kuriuo serganti motina gali perduoti infekciją vaisiui. Tokiais atvejais kyla persileidimo, priešlaikinio gimdymo ar įgimto sifilio rizika. Ne mažiau grėsminga ir ilgalaikė žmogaus papilomos viruso (ŽPV) infekcija, laikoma viena pagrindinių gimdos kaklelio vėžio priežasčių.
Negydyta chlamidiozė, gonorėja, ureaplazmozė ar trichomonozė gali padidinti priešlaikinio gimdymo, negimdinio nėštumo ar net vaisiaus žūties riziką. Kitas dažnas padarinys – nevaisingumas, galintis išsivystyti tiek moterims, tiek vyrams. Kai kurios LPI, pavyzdžiui, sifilis, gonorėja ar urogenitalinė herpinė infekcija taip pat padidina tikimybę užsikrėsti ŽIV. Dėl šios priežasties ankstyva diagnostika ir tinkamas gydymas yra svarbūs ne tik žmogaus, bet ir visuomenės sveikatai.
Dauguma infekcijų yra pagydomos
Siekiant sumažinti LPI sergamumą ir komplikacijas, svarbu išsiaiškinti ir gydyti sergančiųjų lytinius partnerius. Daugumą bakterinių infekcijų, pavyzdžiui, sifilį, gonorėją, chlamidiozę bei parazitozę trichomonozę galima išgydyti skiriant sisteminį gydymą antibiotikais. ŽIV ir urogenitalinė herpinė infekcija dažniausiai neišgydomos, tačiau jų eigą ir pasireiškimą padeda slopinti antivirusiniai vaistai. Hepatito B infekciją galima sėkmingai kontroliuoti imuninę sistemą moduliuojančiais ir antivirusiniais medikamentais.
„Esminiai LPI prevencijos principai yra ankstyvas lytinis švietimas ir rizikos grupių profilaktika. Jau vaikystėje svarbu pradėti atviras diskusijas šeimoje bei švietimo įstaigose apie lytiškai plintančių infekcijų riziką ir atsakingą elgesį: susilaikymą nuo ankstyvų lytinių santykių, prezervatyvų naudojimą, monogaminius santykius. Ne mažiau svarbi ir specifinė prevencija – naujagimiams skiriama hepatito B vakcina, 9–13 metų mergaitėms ir berniukams taikoma ŽPV vakcinacija, o rizikos grupėms naudinga taikyti tikslingus laboratorinius tyrimus“, – sako gydytoja akušerė-ginekologė L. Vaitoškienė.
Gydytoja akušerė-ginekologė pažymi, kad dėl LPI verta pasitikrinti asmenims, kuriems pasireiškia LPL būdingų simptomų, arba jei tokių požymių turi jų partneris. Taip pat svarbu atlikti tyrimus lytiškai aktyviam jaunimui, po nesaugių lytinių santykių su nauju partneriu, prieš mažojo dubens ar lytinių organų operacijas, planuojant nėštumą ar jau pastojus. Kadangi šios infekcijos dažnai būna besimptomės, geriausia tikrintis profilaktiškai bent kartą per metus.
