Iš mamos laiško:
Besilaukdama dukrytės, labai domėjausi žindymu, nerimavau, ar turėsiu pienelio, nes mano mama jo neturėjo. Prisikalbėjau…
Gimus dukrytei, ligoninėje sekėsi puikiai – atsirado priešpienio, mažylė gerai žindo, atrodė, nebus jokių bėdų. Mūsų kančios prasidėjo grįžus namo. Pieno ėmė gamintis tiek daug, jog, rodos, be vargo būčiau išmaitinusi kelis kūdikius. Blogiausia tai, kad žindymo metu pienas dar ir per stipriai bėgdavo – tiesiog trykšdavo fontanu, kūdikis nespėdavo ryti.
Ilgainiui situacijai negerėjant, pradėjau prieš maitinimus ištraukti šiek tiek pieno – mergytei žįsti būna lengviau, tačiau įsisuko užburtas ratas – pieno gaminosi dar gausiau ir ištraukti reikėjo vis daugiau… Žindymas tapo tikra tragedija mums abiem su mažyle – mergaitė nuolat springdavo, spjaudavo krūtį rėkdama, vėl imdavo, prirydavo labai daug oro, todėl daug atpylinėjo ir kentė pilvuko dieglius. Po kelių gąsdinančių dukrytės paspringimų nusprendžiau ištraukinėti pienuką ir maitinti ją iš buteliuko.
Kas bus toliau? Nejau man jau nebepavyks normaliai žindyti savo vaikų? Kadangi visur girdėdavau tik apie pieno trūkumo problemas, niekada nebūčiau patikėjusi, kad žindymas mamai ir kūdikiui gali pavirsti košmaru dėl… pieno pertekliaus. Lauksiu specialistų komentaro ir patarimų.
Konsultuoja vaikų gydytojas Kazimieras Vitkauskas, knygos „Kūdikio žindymas nepakeičiamas kaip motinos meilė“ autorius
Paklausos ir pasiūlos dėsnis
Pieno gamyba žindančių motinų krūtyse paprastai priklauso nuo pieno poreikio. Pieno liaukos veikia pagal paklausos–pasiūlos dėsnį. Natūralus pieno prašytojas/užsakovas yra žindantis kūdikis arba mažas vaikas. Žindymo metu vaiko burnai dirginant spenelį, signalai apie naujo pieno poreikį jutiminiais nervais perduodami į mamos smegenis ir toliau į posmegeninę endokrininę liauką hipofizį, kuris į kraują išskiria hormonus prolaktiną ir oksitociną. Kraujo tėkmė juos atneša į krūtis. Prolaktinas ragina dirbti pieną gaminančias ląsteles alveolėse, o oksitocinas verčia susitraukinėti alveoles supančias raumenines ląsteles ir stumti pieną latakėliais iš prisipildžiusių alveolių spenelio link.
Taigi pieno gamyba mamos krūtyse vyksta pagal kūdikio užsakymą. Kuo ilgiau ir energingiau jis žinda, tuo daugiau hormonų mamos hipofizis išskiria į jos kraują ir tuo daugiau pieno paskatinamos pagaminti mamos krūtys.
Kad pieno gamyba tęstųsi, vien užsakymų spenelio dirginimu neužtenka. Dar reikia „įrodyti“, kad užsakytasis pienas buvo tikrai reikalingas. Taigi reikia ir jį pasiimti – pašalinti iš krūtų. Natūraliai tai padaro žįsdamas kūdikis. Tačiau yra ir dar vienas būdas: pieno paprašyti galima ir dirbtinai – traukiant rankomis arba pientraukiu.
Įvairios priežastys
Labai retai pasitaiko nuo mamos valios nepriklausomų genetinių ir hormoninių sutrikimų, lemiančių per stiprią pieno gamybą. Pavyzdžiui, per stipriai veikia hipofizis ir į normalų užsakymą reaguoja nenormaliai gausiu pieno gamybą ir tekėjimą skatinančių hormonų išskyrimu. Arba labai jautrūs spenelių odos nerviniai receptoriai… ir siučia daugiau impulsų į smegenis ir hipofizį… Hormonų perteklinį išsiskyrimą gali skatinti ir tarp maitinimų krūtų spenelius dirginantys šiurkštūs drabužiai. Dar būna, ypač pirmosiomis dienomis ir savaitėmis, jog per daug entuziastingai į normalų kūdikio poreikius atitinkantį hormonų kiekį reaguoja pieną gaminančios krūtų ląstelės.
Vis dėlto daug dažniau už kartu sudėtas visas jau minėtas priežastis perteklinę pieno gamybą sukelia neteisingas mamų elgesys, lemtas gamtiškųjų žindymo ir laktacijos (pieno gamybos ir tekėjimo) dėsnių neišmanymo.
Neprašykite, ko nereikia
Dažniausiai pieno per daug gaminama, kai jo per daug užsakoma. Pavyzdžiui, anksčiau mamos buvo mokomos: jeigu norite, kad pieno neprirūktų, ištraukite iš krūties po kūdikio pažindymo likusį pieną. Taip darant, pieno liaukoms pasiunčiama klaidinanti žinia, jog krūtyje buvusio pieno kūdikiui buvo per mažai ir todėl kitam kartui jo reikia pagaminti daugiau. Taip kartojant nuolat, pieno krūtys ir gamins nuolat per daug.
Santykinai per daug pieno krūtyse gali susikaupti per labai ilgus intervalus tarp maitinimų. Taip labai dažnai atsitikdavo, kai mamoms buvo rekomenduojama kūdikius maitinti retai, tik kas keturias valandas. O patys drastiškiausi pieno antplūdžiai ištikdavo moteris, bandančias iškęsti nežindžius per visą naktį.
Kova su „fontanais“
Dažnai pieno pertekliaus palydovas yra ir neįprastai energingas pieno tekėjimo iš krūties refleksas. Jei kūdikis atsitraukia, ypač maitinimo pradžioje,galima pamatyti, kaip stipriai, lyg fontanas, pienas trykšta iš spenelio. Vaikui gali būti sunku suvaldyti stiprią pieno srovę iš perpildytos krūties. Jis gali springti, dusti ar kosėti žindymo metu.
Kūdikis gali kąsti ar suspausti spenelį maitinimo metu. Dar jis gali bandyti prisitaikyti prie per daug veržlios srovės žįsdamas su dažnais pertrūkiais. Maitinimas gali atrodyti kaip kūdikio kova su motinos krūtimi, kai jis žinda daug kartų atsitraukdamas ir vėl priglusdamas nuo krūties. Tarsi spektaklis „Nekenčiu – myliu!“
Mamos irgi įvairiai prisitaiko prie pieno fontanų. Pavyzdžiui, žindo gulėdamos ant nugaros, o kūdikį paguldo ant savęs. Tikimasi, kad pienas lėčiau bėgs, jeigu kūdikio burna bus ne žemiau krūties, o virš jos. Daugelis pieno perteklių turinčių mamų pastebi, kad lengviau žindyti gulint ant šono, kadangi pienas iš krūties teka horizontaliai ir kūdikio nespėjamas ryti pieno perteklius išvarva iš burnos žemyn (tam tikslui galima pasidėti sulankstytą rankšluostį ar vystykliuką). Kai kurios mamos priglaudžia kūdikį prie krūties sėdėdamos, o paskui lėtai nusileidžia į gulimą padėtį švelniai bet tvirtai laikydamos jau prie krūties priglaustą kūdikį. Viena didelė žindymo gulint nauda yra tai, jog pati mama gali nusnūsti, kol kūdikis žinda ir paskui užmiega.
Žindymo biomechanika
Pastudijuokime bent vieną pačios gamtos sukurtos ir per tūkstantmečius ištobulintos natūraliosios žindymo biomechanikos schemą. Paveiksle matome, kaip pagrindinis žindančio kūdikio „darbininkas“ liežuvis, savo raumenine banga stumia iš krūties į burną pieno gurkšnį. Vieną! Tokį, kurį tikrai nebus sunku nuryti. Tuo pačiu metu ta slenkanti raumeninė liežuvio banga spaudžia viršuje prie gomurio prigludusį spenelį ir uždaro kelią iš paskos tekančiam pienui. Paskui liežuvis-darbininkas kita savo raumenine banga, kylančia jo galelyje ir slenkančia šaknies link, tvarkingai atstums nurijimui kitą normalų pieno gurkšnį. Paskui trečią… Štai ir visas gamtos stebuklas: kad ir kokia didelė būtų krūtis, kad kiek daug joje būtų pieno ir koks stiprus būtų pieno tekėjimo refleksas, svarbiausia, kad kūdikis gerai priglustų prie krūties, apžiotų ją plačiai ir į burną įtrauktų ne tik spenelį, bet ir aplinkinį tamsesnįjį laukelį. Ir nebus jokio nesutramdomo pieno fontano. Tai – gera biomechanika!
Jeigu kūdikis prie krūties priglunda ar priglaudžiamas nepakankamai gerai, t.y., jeigu jis apžioja nepakankamai plačiai ir nepakankamai daug krūties, jo burnoje lieka daug tuščios vietos, kurioje yra oro. Liežuvis irgi lieka atsitraukęs atgal, taigi nepalindęs po krūtimi ir nereguliuoja pieno tekėjimo… Iš spenelio nestabdomai besiveržiančio pieno fontanas maišosi su oru. Tas pieno-oro mišinys purslojasi pro blogai prigludusios burnos kraštus ir tokį pieno-oro mišinį sunkiau nuryti nespringstant. Tai – bloga biomechanika.
Gedimus reikia taisyti!
Labai svarbu pasirūpinti geru kūdikio prigludimu. Dar ir todėl, kad gerai prigludęs kūdikis žinda efektyviau (geriau paima pieną, greičiau pavalgo), o netinkamai prigludęs čiulpia neefektyviai – ilgiau valgo ir blogiau ištuština krūtį. Prie nuo pieno pertekliaus kietai pritvinkusios krūties kūdikiui gali būti sunku ar net neįmanoma iškart gerai priglusti ir į burną įtraukti gerai žindimo biomechanikai pakankamą žindymo spenį (spenelį plius aplinkinį laukelį). Turėtume vaikui padėti. Krūtį paminkštinti galima ištrėškus truputį pieno. Tik tiek, kad ją pavyktų „pasmailinti“ ir kūdikiui pavyktų gerai priglusti žindimui – apžioti spenelį ir laukelį. Nereikėtų ištraukti daug pieno, nes tai skatintų dar gausesnę gamybą kitam kartui.
Taip pat nepatariu rankomis ar pientraukiu išmelžti po žindymo krūtyje likusį pieną. Kaip jau minėjau pradžioje, tai yra dažniausiai praktiškai pasitaikanti perteklinės pieno gamybos priežastis. Kūdikiui pasisotinus likęs neišžįstas pienas yra signalas toje krūtyje pieno gamybą lėtinti ir prisitaikyti prie vaikelio poreikių.
Žindymo strategija
Tai gamtos planas, kaip žindymas turėtų vykti, kad būtų pasiektas geriausias rezultatas – didžiausia mitybinė nauda žindomam kūdikiui. Motinos pienas yra viskas kartu – ir gėrimas, ir maistas. Atsigėrimo tikslas yra aprūpinti organizmą gyvybės išlaikymui svarbiausiąja medžiaga – vandeniu.
Santykinai daugiau vandens yra pradiniame piene, kurį kūdikis gauna pradėjęs žįsti. Žindymo metu kūdikis liesdamas burna spenelį, dirgina jo odoje esančius nervinius receptorius, o tai refleksiškai, per hormonus, skatina ne tik naujo pieno gamybą krūtyse, bet ir jau pagaminto pieno išstūmimą. Tuo būdu, ilgai, iki visiško pavalgymo, žįsdamas vieną krūtį, kūdikis iš jos gauna visą jam reikalingą pieną – ir pradinį liesesnįjį (atsigėrimui), ir galinį riebesnįjį (sotumui). Tai yra gera strategija.
Geriau nesiblaškyti
Bloga žindymo strategija būtų blaškymasis nuo vienos krūties prie kitos vieno maitinimo metu. Tuomet kūdikis iš abiejų krūtų prisigeria daug pradinio pieno.
Išties pradinis pienas nėra vien vanduo. Jame yra ir kitų naudingų medžiagų – baltymų, šiek tiek riebalų, mineralų, vitaminų ir santykinai gerokai daugiau, negu galiniame piene, čia yra pieno cukraus laktozės. Laktozė savo saldumu privilioja kūdikį pasilikti prie krūties ir žįsti toliau. Be to, pieno cukrus yra labai greitai ir lengvai pasisavinama energetinė medžiaga, suteikianti išalkusiam ir gal net nusilpusiam kūdikiui jėgų žindymą tęsti.
Taigi išgyventi ir augti gali net vien tik pradiniu pienu maitinamas kūdikis. Tačiau tokio pieno – vandeningesnio ir nors saldesnio, bet gerokai liesesnio – kūdikis turi suvartoti (o mama pagaminti) gerokai didesnį kiekį, negu tuo atveju, jeigu žįsdamas jis pasiimtų visą mamos jam vienoje krūtyje paruoštą pieno (pradinio + galinio) porciją. Nuo šitokio savotiško persivalgymo liesuoju pienu ne tik ištempimu (tai, kartu su oro prisirijimu, provokuoja atpylinėjimus po maitinimo) varginamas kūdikio skrandukas, bet ir žarnyne dedasi nelabai malonūs dalykai.
Nesuvirškintas laktozės perteklius gali dirginti žarnos sienelių gleivinę, sukeldamas laikiną antrinį laktozės netoleravimą, pasireiškiantį viduriavimu, pilvo pūtimu ir diegliais.
Kaip įveikti perteklių
Per daug pieno turinčios mamos įprastai kiekvienoje iš krūtų gamina vienam pamaitinimui skirtą pieno kiekį. Todėl viena iš sėkmingų strategijų galėtų būti kūdikio pamaitinimas tik iš vienos krūties.
Jeigu dviejų valandų laikotarpiu kūdikis vėl prašosi valgyti, mama galėtų jam pasiūlyti tęsti maitinimą iš tos pačios krūties. Per vėlesnes dvi valandas kūdikį maitinimui glauskite tik prie antrosios krūties. Krūtys turėtų laipsniškai lėtinti pieno gamybą jose, kadangi pienas kiekvienoje iš jų būtų pašalinamas rečiau. Tai padėtų reguliuoti pieno gamybos intensyvumą pritaikant prie tikrųjų kūdikio poreikių.
Kai mama laiko kūdikį prie tos pačios krūties ilgiau, kūdikis daugiau išžinda ją ir gauna daugiau kaloringesniojo galinio pieno. Kartu sumažėtų kūdikio gaunamo pradinio pieno ir laktozės kiekis.
Jeigu per tą laiką, kol žindo tik iš vienos krūties, mama jaučia nepatogumą antrojoje krūtyje, ji gali rankomis ar pientraukiu ištraukti truputį pieno, tik tiek, kad sumažintų diskomfortą. Venkite ištraukti per daug, nes tai vėl skatintų krūtis gaminti dar daugiau pieno. Ištraukiant tik nedaug pieno, kad jaustųsi patogiai, bet išlaikant krūtį pakankamai pilną, kad būtų stabdoma naujo pieno gamyba, mama gali sumažinti pieno gamybą be latakėlių užsikimšimo ir krūtų uždegimo pavojaus.
Išvengti perpildymo sukeliamo krūtų tinimo gali padėti šalti kompresai – atvėsinti žali kopūstų lapai ar maišeliai su šaltais žirniais.
* * *
Pirmaisiais mėnesiais pieno gamyba krūtyse būna priklausoma nuo mamos hormonų (užsakymų), o vėliau ji derinasi prie vartojimo – pieno pašalinimas skatina, o pieno pasilikimas krūtyje stabdo. Todėl iš pradžių net ir labai atkakli buvusi perteklinė pieno gamyba daugeliui mamų baigiasi natūraliai ir prisitaiko prie kūdikio poreikių iki maždaug trečiojo mėnesio pabaigos.
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
