Kad ir kaip PSAO skatintų natūralų gimdymą, pasaulyje cezario pjūvio operacijos vis populiarėja. Lietuvoje apie penktadalis vaikų gimsta per cezario pjūvį, o, tarkime, Brazilijos privačiose klinikose – net 90 proc..
Niekam ne paslaptis, kad yra moterų, kurios pačios gydytojų prašo operacijos, nes ši mamą apsaugo nuo skausmų, o vaikelį – nuo gimdymo traumų. Bet tai – tik paviršutiniška nuomonė. Kad ir kaip būtų keista, vaikui gimti pačiam yra daug geriau! Ne veltui Gamta sukūrė būtent tokį gimimo būdą. Sunkus, ilgas kelias, kai kūdikis braunasi gimdymo takais, jam yra reikalingas. Todėl ne mažiau išmintingų moterų trokšta pagimdyti pačios, ir, jei prireikia cezario pjūvio, labai išgyvena.
Mama Monika mums pasiūlė parašyti apie tai, kad vienas cezaris – tai dar ne nuosprendis, kad ir kiti vaikai gims tik atlikus šią operaciją.
Pasakoja mama Monika:
Pirmasis gimdymas – per atsarginį įėjimą…
Vaikelio labai laukėme. Nėštumas buvo sklandus, gana lengvas, nors ir pykino, tačiau vėmiau gal tik keletą kartų. Priaugau 14 kg, pilvas buvo didelis. Visą nėštumą ruošiausi gimdyti tik natūraliai, be jokių nuskausminamųjų. Mąsčiau apie gimdymą vandenyje, nes visą nėštumą aktyviai lankiau baseiną, tad norėjosi vandenyje susilaukti ir vaikelio. Nors esame vilniečiai, tačiau rinkdamiesi gimdymo namus neapsiribojome tik Vilniumi. Tariausi su gydytoja, kuri turėjo praktikos priimti gimdymus vandenyje Kaune, P.Mažylio gimdymo namuose. Šie namai labai patiko – jaukūs, gimdyklos – kaip namai, nė iš tolo neprimena ligoninės. Iš vis Kaune, lyginant su Vilniumi, yra daug jaukesnių ir palankesnių gimdyvėms gimdymo namų, tiek P.Mažylio, tiek Krikščioniškieji, tiek II klinikinės ligoninės.
Kai jau prasidėjo sąrėmiai, sėkmingai nuvažiavome į Kauną. Atvykus gimdos kaklelis buvo atsidaręs 5 cm.
Mums prileido į vonią vandens, taip buvo lengviau iškęsti sąrėmius. Aš būdavau tai vonioje, tai „ant žemės“. Kai kaklelis atsidarė jau 9 cm, gydytoja pradėjo ruoštis priimti gimdymą – apsirengė specialią aprangą. Vandenys dar nebuvo nubėgę, tad juos nuleido. Jie buvo skaidrūs. Atsidarymas – jau ir 10 cm. Gydytoja vis klausinėjo, ar nenoriu stangintis. O tokio noro visai nebuvo. Pasiūlė pakeisti pozas. Vandenyje jau nebuvau, bandėme visokias pozas „sausumoje“: ir ant kamuolio, ir kabant ant vyro rankų.
Reikalas užsitęsė, stangų vis nebuvo. Tačiau vaikelio širdies tonai buvo geri, vandenys skaidrūs, tad leido visaip bandyti. Po kurio laiko atskubėjo ir kiti gydytojai.
Paaiškėjo, kad vaiko galvutė nebuvo įsistačiusi – ji ėjo smilkiniu ir tik daužėsi į gimdos kaklelį, kuris jau iš 10 cm pasidarė 9 cm, nes turbūt ištino – jau gerai nebepamenu visų smulkmenų. Gydytojai pradėjo kalbėti apie cezarį. Buvau be galo išvargusi, gimdymas tęsėsi jau visą parą. Gulėjau vonioje, kenčiau sąrėmius ir klausiausi, kaip gydytojai vyrui aiškino (pačiai jau buvo per sunku klausytis ir suvokti), kokia situacija, kodėl reikia daryti cezario operaciją, kokia bus procedūra. Vyras dar bandė išsiaiškinti, ar visos jau galimybės išnaudotos. Galop sutikau, nes jau buvo apleidusios jėgos.
Spinalinė nejautra nesuveikė. Teko daryti visišką narkozę. Buvome pasiruošę gražiai sutikti savo vaikelį – turėjome pasiruošę vaškinę žvakelę, kurią planavome uždegti jam gimus, tėtis ruošėsi nukirpti virkštelę, turėjome mano siūtą ir siuvinėtą vystyklą naujagimiui apgobti bei drabužėlius. Labai ačiū gydytojams, kurie iš tiesų labai stengėsi dėl mūsų ir suteikė mums, tiksliau – vyrui, galimybę pasitikti vaikelį taip, kaip norėjome. Tai, ko negalėjau padaryti aš, už mane padarė tėtis. Gimė berniukas – 4 120 g, 53 cm. Pagal Apgar skalę, gavo 9/10, po to 10/10 įvertinimą. Tik jo veiduko viena pusė buvo truputį suplota – tai todėl, kad jam buvo labai ankšta, nes ir vandenų buvo labai mažai, visą vietą užėmė vaikelis. Beje, vaikelis gimė laiku, nebuvo pernešiotas.
Po narkozės buvo nelengva atsigauti tiek fiziškai, tiek ir morališkai. Komplikacijų nebuvo. Nors ir be galo džiaugiausi sūneliu, bet praliejau ir daug graudžių ašarų, netekusi galimybės pamatyti savo kūdikio gimimo.
Vėliau su gydytoja kalbėjomės, ar buvo galima išvengti cezario operacijos, kodėl taip įvyko. Gydytoja pasakė, kad galbūt jai reikėjo atlikti tyrimą ultragarsu, tada būtų pamačiusi didelį vaikelį, minėjo, jog ji pastebėjo, kad galvutė nėra įsistačiusi, kad pilvukas buvo persikreipęs, nes, pasirodo, berniukas buvo įsitaisęs šonu, todėl ir veidukas buvo susiplojęs.
Nors suprantu, kad ne taip svarbu, kaip gimė, svarbu, kad sveikas ir gyvas, tačiau lig šiol kartais susigraudinu prisiminusi gimdymo pabaigą. Vyras gražiai vis pajuokauja, kad sūnus atėjo ne per paradines duris, o per atsarginį įėjimą.
Antrasis gimdymas – per paradines duris
Praėjus 2,5 metų (tiek maždaug reikia laiko, kad sugytų gimdos randas) pradėjau mąstyti apie antrą vaikelį. Pasitikrinau sveikatą. Pradėjau gerti folio rūgštį ir vėl greitai pastojau. Nėštumas buvo puikus, tik buvo sunkiau, nes buvo ruduo, prasidėjo ligų metas, sirgo sūnus, mane vis kamuodavo užsitęsusi sloga. Vis norėjosi atsiduoti nėštumui, fiziniam ir moraliniam pasiruošimui. Pagaliau išėjus dekretinių, atsirado laisvo laiko. Lankiau jogos užsiėmimus nėščiosioms, baseiną, stengiausi daug vaikščioti, kad nepriaugčiau per daug svorio.
Pasirinkau privačią ginekologę, nes norėjau, kad labiau įsigilintų į mano situaciją. Sakiau gydytojai, kad labai noriu pati pagimdyti. Gydytoja buvo tikra profesionalė – viską išaiškindavo, sakė, kas kelia riziką, o kas yra palanku mano atveju. Svoris augo truputį per greitai pirmą nėštumo pusę, patarė pasistengti priaugti kuo mažiau.
Rekomendavo atlikti gliukozės tolerancijos tyrimą, nes pirmas vaikas gimė virš 4 kg. Patarė tik dėl viso pikto, nes kiti tyrimai buvo geri. Tyrimas buvo labai šlykštus, vos iškenčiau tas 2 val. Gydytoja pati man paskambino ir pasakė, kad rezultatai nors ir labai nedaug, bet vis dėlto viršija normas (buvo 7,8, kai riba berods – 7,6), tad reikės endokrinologo konsultacijos, nes tai gestacinis diabetas. Esant gestaciniam diabetui, jei po dietos nepavyksta normalizuoti cukraus kiekio, skiriamas insulinas, ir šiaip su tokia diagnoze daroma cezario operacija. Buvau labai supanikavusi ir susinervinusi. „Sėdau ant juodos dietos“ – jokių saldumynų, valgyti dažnai, daug daržovių ir kt., gliukozės kraujyje kontrolė kas mėnesį. Iš pradžių (apie gerą mėnesį) labai sąžiningai laikiausi dietos, tad per tą mėnesį nieko nepriaugau, gliukozė kraujyje buvo normali. Paskutinį mėnesį jau leisdavau šiek tiek skanumynų, nes jų labai norėjosi. Dabar galvoju, kad jei ne tas gliukozės tyrimas, vargu ar būčiau taip suvaldžiusi svorio augimą, taip kad viskas išėjo tik į gera. Per visą nėštumą priaugau 10,5 kg.
Taigi palankūs veiksniai gimdyti natūraliai buvo tokie:
svorio priaugau nedaug
tyrimas ultragarsu prognozavo normalaus dydžio vaikelį – apie 3,8 kg
visi tyrimai buvo geri
placenta buvo prisitvirtinusi viršutinėje gimdos sienelėje (žodžiu, ne rando vietoje)
prieš gimdymą gimdos kaklelis jau buvo suminkštėjęs
Nepalankūs dalykai buvo tokie:
antrieji vaikai būna didesni už pirmuosius
antras gimdymas būna greitesnis, tai didesnė rizika gimdos randui
Ir vėl pasirinkau gimdyti Kaune. Tik šį kartą kitus gimdymo namus – Krikščioniškuosius. Nors jie ir nėra tokie renovuoti, kaip P.Mažylio, bet garsėja natūralistiniu požiūriu į gimdymą, maitinimą. Ieškojau gydytojos, kuri neskubėtų daryti cezario operacijos, vien todėl, kad pirmas gimdymas tuo baigėsi, kad įsigilintų į situaciją. Labai norėjau gimdyti pas vieną gerą natūralistę gydytoją, bet buvo tikimybė, kad ji tuo metu išeis atostogų – mano gimdymo termino dieną ji turėjo išvykti atostogauti. Svajojau anksčiau pagimdyti, bet dėl visa ko buvau susitarusi ir su kita gydytoja iš tų pačių Krikščioniškųjų gimdymo namų.
Aišku, gimdymas prasidėjo tuomet, kada mano pirmoji gydytoja jau išėjo atostogų. Ji paguodė mane, kad vaikelis pats nuspręs, kas turi dalyvauti jo gimime. Šį kartą buvau labai gerai išsimiegojusi, pailsėjusi, labai laukiau savojo gimdymo, buvau kupina didelės vilties ir pasitikėjimo. Kažkaip jutau, kad viskas bus gerai ir man pavyks.
Lėkėme į Kauną pas tą kitą gydytoją. Atvykus kaklelis buvo atsidaręs tik 3 cm, nors rodėsi, kad jau tuoj gimdysiu. Iš karto po apžiūros prapliupo vandenys. Sąrėmiai ritosi be perstojo, labai aktyviai, vos spėdavau atsikvėpti, tačiau jais labai džiaugiausi, nes buvau kupina jėgų, rodos, galėjau laukus arti. Per beveik vieną valandą kaklelis atsidarė 10 cm. Po to viskas kažkaip vėl sustojo, jau rodės, kad tuoj tuoj gimdysiu, tačiau stojo pauzė.
Gydytoja vis tikrino vaikelio širdies tonus, po kurio laiko jie tapo nebe tokie aktyvūs. Gydytoja pasiūlė keisti pozą. Pakeitėme. Jaučiau, kad labai stangintis nesinori, atstumai tarp sąrėmių sulėtėjo. Gydytoja susirūpino, iš toli pradėjo vyro klausinėti apie pirmąjį cezarį. Galvojau, negi ir vėl? Kaip būtų kvaila, jei dabar ir vėl darytų cezario operaciją, nejau mums taip ir nelemta patiems susilaukti? Viskas taip arti, tiek nebedaug liko iki paties užgimimo, taip labai norėjau, kad pavyktų, norėjau pati tai padaryti. Gydytoja išėjo (spėju, kad ji tada dėl visa pikta pasiruošė operacijai).Glosčiau savo pilvelį ir prašiau vaikelio, kad man padėtų.
Sugrįžo gydytoja, matuoja tonus – jie geri! Mane tai be galo įkvėpė. Juk išgirdo mane žmogutis! Grįžo stangos. Užėjo akušerė. Girdžiu gydytoja jai sako – viskas pajudėjo, ruoškis! Ar galite įsivaizduoti, kaip man tie žodžiai nuskambėjo? Supratau, kad tikrai viskas pavyks.
Po kelių stangų vienu ypu gimė vaikelis. Vaikelį man iš karto uždėjo ant krūtinės. Tai buvo pats maloniausias ir nuostabiausias gimdymo prisiminimas. Ir virkštelę nukirpo tėtis, ir žvakę uždegėme, laikiau vaikutį ir negalėjau patikėti, kad viskas taip greitai ir šauniai pavyko. Po kurio laiko prisiminėme, kad reikia pažiūrėti, kas gi gimė… Tai buvo mergaitė, tikra brolio kopija. 3 770 g, 53 cm.
Gydytoja, išleisdama mus namo, sakė, kad tą lemtingą stangų metą ji labai rizikavo, kad esant randui gimdoje viskas daug kebliau. Jei mes su vyru tą momentą būtume nors kiek suabejoję, ji iš karto būtų darius operaciją, bet mūsų tikėjimas ir pastangos leido jai laukti. Svarbiausia, kad gydytoja labai pasitikėjo mumis. Mes abi su gydytoja likome patenkintos rezultatu. Sėkmingas gimdymas jai irgi buvo dovana ir šventė.
Viskam praėjus pamatai, kiek daug priklauso nuo tavo karštų norų, nuo įdėtų pastangų ir darbo, kiek daug reiškia teigiamos mintys ir nusiteikimas, pagaliau, supranti, kad labai daug nuo tavęs pačios priklauso – juk gimdome mes, o ne gydytojai, jie – tik padėjėjai.
Lygindama abu gimdymus, galiu pasakyti: nežiūrint didelės laimės susilaukti sveiko vaikelio, dar be galo nuostabus dalykas – pačiai natūraliai pereiti visą gimties kelią, patirti gimties stebuklą, sutikti savo mielą gležną vaikelį. Antras gimdymas padovanojo tikrą pilnatvės jausmą.
Cezarių era
Komentuoja akušeris-ginekologas Rimantas Gricius
Dėl kokių priežasčių daromas cezario pjūvis?
Priežasčių, dėl kurių atliekamas cezario pjūvis, gali būti labai įvairių. Anksčiau būdavo daug cezario pjūvio priežasčių klasifikacijų: pagal skubumą, pagal grėsmę motinai ar vaisiui, ir panašiai. Šiuolaikiniu požiūriu daugiau kaip 85 proc. visų cezario pjūvio operacijų išsivysčiusiose šalyse sudaro šios pagrindinės grupės: buvusi cezario pjūvio operacija, gimdymo distocija, vaisiaus distresas ir vaisiaus sėdynės pirmeiga. Iš šių keturių grupių, manau, du terminus reikėtų paaiškinti. Gimdymo distocija yra įvairialypė priežasčių grupė, kai prasidėjęs gimdymas dėl kažko nebegali natūraliai užsibaigti, pavyzdžiui: per stambus vaisius kauliniam dubeniui; nepaisant gydymo, neprogresuojantis gimdos kaklelio išsiplėtimas ir panašiai.
Vaisiaus distresas – būklė, kai vaisiui gimdoje prieš gimimą diagnozuojamas deguonies trūkumas. Likusios 15 proc. priežasčių gali būti labai įvairios – tai ir motinos grėsmingos ligos, ir būklės (kai kurios sunkios širdies, akių ligos, ŽIV, nėštumo sąlygotas nekontroliuojamas kraujospūdžio padidėjimas), kai kurie vaisiaus sklaidos trūkumai bei kompleksinės priežastys.
Kai kuriais atvejais cezaris suplanuojamas iš anksto. Kokie tie atvejai?
Kaip jau minėjau, vadinamosios planinės cezario pjūvio operacijos gali būti dėl daugelio priežasčių. Didelę dalį jų sudaro grupė moterų, kurioms praeityje buvo atlikta cezario pjūvio operacija. Pasaulyje tokių operacijų dažnis svyruoja nuo 1,3 iki 8,5 šimtui gimdymų. Aišku, dažniausiai šalia buvusio cezario pjūvio būna ir kitų indikacijų (įtariamas gimdos rando nepakankamumas, numatomas stambus vaisius, nepasiruošę gimdymo takai ir panašiai). Šiuolaikiniu požiūriu vaisiaus sėdynės pirmeiga beveik visada užbaigiama cezario pjūviu. Visos kitos priežastys gali būti labai įvairios ir kiekvienu atveju su pora būna aptariamos individualiai.
Ar planinės cezario operacijos sudaro daugumą, ar vis dėlto dažniau jų tenka imtis susikomplikavus gimdymo situacijai?
Planiniai ir skubūs cezario pjūviai pasiskirsto gana panašiai. Aišku, situacija labai priklauso nuo šalies, priimtų įstatymų, medicinos normų toje šalyje. Vakarų Europoje apie 40- 45 proc. sudaro planinės cezario pjūvio operacijos, o 55- 60 proc. – skubios.
Kokie sunkumai laukia antrojo nėštumo metu, jei pirmasis vaikas gimė atlikus operaciją? Ar yra terminas, per kurį rekomenduojama nepastoti?
Jei kitas nėštumas po cezario pjūvio nėra komplikuotas dėl kokių nors kitų priežasčių, dėl paties buvusio cezario pjūvio jo eiga dažniausiai būna normali. Vienintelis dalykas, kurį reikėtų stebėti kai kuriais atvejais (pvz., kai moteris labai greitai pastojo po cezario pjūvio) – ar nėštumo antroje pusėje pakankamas gimdos randas.
Kiekvienas gydytojas jums paaiškins, ką tokiu atveju reikėtų stebėti. Dėl laiko, kuris turėtų praeiti po cezario pjūvio, nėra sutariama. Laikas, per kurį visiškai sugyja randas, yra 6 mėnesiai. Tačiau studijos parodė, kad jei po buvusio cezario pjūvio yra praėję mažiau nei 18 mėnesių, simptominio gimdos plyšimo rizika padidėja trigubai.
Kurios moterys gali tikėtis po buvusio cezario pjūvio pagimdyti pačios?
Kiekvienu atveju sprendžiama individualiai. Rekomenduojama bandyti leisti gimdyti moterims, kurios turėjo tik vieną cezario pjūvį, pjūvis gimdoje buvo žemas skersas, vaisius kliniškai neatrodo per didelis dubeniui, nėra buvę kitų gimdos operacijų, yra kvalifikuota specialistų komanda, pasiruošusi bet kuriuo atveju skubiai atlikti cezario pjūvį. Šansus pagimdyti pačiai didina: daugiau kaip 18 mėnesių po buvusio cezario pjūvio, mažesnis kaip 4 kg vaisiaus svoris, buvęs nors vienas natūralus gimdymas (nesvarbu prieš ar po cezario pjūvio). Šiek tiek priklauso ir nuo to, dėl ko buvo daryta prieš tai buvusi operacija.
Ar yra statistika, kiek moterų pagimdo natūraliai antrą vaiką po pirmojo cezario pjūvio?
Šiuo metu, priklausomai nuo šalies, po buvusio cezario pjūvio pačios pagimdo 20- 30 proc. moterų. Amerikos akušerių ginekologų kolegija užsibrėžė sau tikslą iki 2010 metų padidinti šį skaičių iki 37 proc.
Kodėl cezarių vis daugėja?
Svarbiausių priežasčių, dėl kurių daugėja cezario pjūvių, yra keletas:
Moterys dabartiniais laikais dažniausiai nusprendžia daug kartų negimdyti. Negimdžiusioms šansas pagimdyti su cezario operacija kur kas didesnis.
Didėja vėliau pirmąkart gimdančių amžius, o su juo ir šansas gimdyti per cezario pjūvį.
Sparčiai besivystančios technologijos leidžia greičiau diagnozuoti grėsmingą vaisiaus būklę, dėl to mažėja naujagimių sergamumas, bet didėja cezario pjūvių skaičius.
Beveik visi sėdynės pirmeigos vaisiai gimdomi atlikus cezario operaciją.
Mažėja akušerinių replių ir vaakumekstrakcijos operacijų, bet daugėja cezario pjūvių.
Daugėja gimdymo sužadinimo atvejų ir dėl to, ypač gimdančioms pirmą kartą, gimdymas dažniau užbaigiamas cezario pjūviu.
Daugėja nutukusių gimdyvių.
Beveik visi ligoninėje dirbantys gydytojai yra gerai paruošti atlikti cezario pjūvį, dėl to kur kas geresnės gimdymų išeitys, bet cezario pjūvių (šiuo atveju, ačiū Dievui) daugiau.
Mada išsaugoti dubens dugno raumenyną (ne visai pagrįsta), kai kuriose šalyse dramatiškai padidino cezario pjūvių skaičių.
Nuo savęs norėčiau pridėti, kad ar leisti gimdyti natūraliai, ar atlikti planinę ar skubią cezario pjūvio operaciją, reikėtų spręsti kiekvienu atveju individualiai. Nėra nei gydytojų natūralistų, nei „operatorių“. Viską lemia konkreti situacija. Mielos moterys, pasitikėkite savo gydytojais, jie tikrai labiau patyrę šioje srityje. Nepažįstu nė vieno akušerio ginekologo, kuris norėtų, kad gimdymas nesėkmingai baigtųsi Jums ar Jūsų vaikeliui.
Žiūrėdami viena kryptimi pasieksime tikrai puikių rezultatų. Stiprybės ir sveikatos Jums ir Jūsų šeimoms.
„Mamos žurnalas“
Sveikos mamytės,
Norėčiau padiskutuoti, kur rekomenduotumėte gimdyti. Esu pati iš Vilniaus, jei galėčiau rinktis, gimdyčiau pati, be cezario. Gaila šitoj situacijoj ne visada pripraluosi :)) Savo pirmo vaikučio planuojam susilaukti balandį, kol kas svarstom ieškoti klinikų Vilniuje. Man kyla klausimas ar yra daugiau tokių, kurios renkasi Kauną, nors yra iš Vilniaus? Kokie būtų už ir prieš gimdymą Vilniuje? Kol kas, man užkliuvo forumuose grybo g. Vilniuje, radau šią kliniką: https://www.medcentras.lt/lt/apie-mus/centro-padaliniai/akuserijos-ir-ginekologijos-centras-klinika. Ar teko kam lankytis? Gal patartumėt kokią akušerę?