Klaipėdos lėlių teatre – lėlių ir objektų spektaklio kūdikiams „Spust glust“ premjera. Tai – švelni ir jauki teatro patirtis, skirta patiems mažiausiems žiūrovams – 10–30 mėnesių kūdikiams ir vaikeliams.
„Pasaulį pradedame pažinti per susitikimus – per žvilgsnį, prisilietimą, buvimą šalia. Spektaklis „Spust glust“ kviečia kūdikius į saugią ir jaukią erdvę, kurioje gyvena įvairūs gyvūnėliai. Jie susitinka, smalsiai tyrinėja vieni kitus, žaidžia, pamažu kuria ryšį, draugauja ir mokosi būti kartu. Kartu su jais mažieji žiūrovai leidžiasi į pirmuosius santykio su aplinka žingsnius – kupinus šilumos, artumo ir atradimo džiaugsmo“, – sako kūrybinė komanda.
Apie spektaklį kūdikiams kalbamės su režisiere Renata Kutaite-Raudoniene.
Ar tai pirmas Klaipėdos lėlių teatro spektaklis kūdikiams? O gal teatro repertuare turite ir daugiau spektaklių mažyliams?
Mūsų teatras stengiasi apimti kuo platesnę auditoriją. Pirmas spektaklis patiems mažiausiems žiūrovams atsirado jau 2011 metais ir buvo skirtas kūdikėliams nuo 3 mėnesių. Tai buvo Karolinos Jurkštaitės spektaklis „Labas, mažyli“. O man, kaip režisierei, tai tikrai pirmas spektaklis šiai amžiaus grupei.
Koks spektaklio siužetas? Ar jį įkvėpė pasakos, lopšinės, o gal koks literatūros kūrinys?
Reikia nepamiršti, kad kūdikis vientiso siužeto nesupranta. Tačiau kurdami spektaklį visada turime giluminį siužetą, kurį sudėlioja režisierius kartu su aktoriais. Šio spektaklio veiksmo vieta yra miškas, bet kartu tai ir asociacija su namais, nes mūsų spektaklis visų pirma yra apie meilę. Kokia ta meilė būna, kai tu jau turi kūdikį, kokia ji neišmatuojama! Juk nuo meilės viskas ir prasideda. Turbūt visus tėvelius užplūsta begalinis meilės jausmas, kuris kinta, auga ir būna įvairus net einant dienai. Ji kaip vilna – ir kanda, ir šildo, ir yra labai didelė. Ta mintis padiktavo spektaklio scenografiją, kad ji turėtų būti jauki, miela. O miško motyvas atsirado su mintimi, kad meilė gimsta iš gamtos. Ta meilė, kaip mes ją norime parodyti miško gyvūnėlių pasaulyje, ir paradoksali, bet kartu ir įdomi, kūrybiška, galbūt netgi laužanti gamtos dėsnius. Mūsų miške gyvūnėliai vieni kitus ne valgo, o myli.
Kai pradėjau galvoti apie spektaklio idėją, pradėjau ieškoti literatūros, buvo perversta daug vaikiškų knygelių. Sustojau prie Debi Gliori knygutės „Mylėsiu tave, kad ir kas nutiktų“. Ši autorė man patinka, kad moka ištransliuoti vaikams suprantamą mintį, bet kartu labai užčiuopia ir tėvišką poziciją. Tas pats klausimas vienaip veikia vaiką, o kitaip atsimuša į mamą ir tėtį. ,,Ar mylėtum mane, jei pavirsčiau krokodilu? O vabalu?“ Klausimai gal ir skamba juokingai, bet visi mes tikrinamės, kaip ta meilė kinta. Galbūt knygutės turinys nebūtinai atsispindės pačiame spektaklyje, bet spektaklio idėja kilo būtent iš jos.
Pavadinimas duoda užuominą į liaudiškus žaidimėlius: „Mylu mylu spust, prie širdelės glust“… Ar kuriant spektaklį rėmėtės folkloru?
Man tenka nemažai dirbti su edukacijomis, ir tautosaka yra tai, nuo ko atsispiriame. Man labai patinka atrasti savitą, kitą tautosakos pusę. Mano manymu, visi klasikiniai dalykai nesensta, man „Myliu myliu spust, prie širdelės glust“ dainuodavo ir močiutė, ir mama, ir turbūt daug būsimų močiučių dainuos savo anūkams ateityje.
Ko tėveliai išmoks spektaklio metu? Kokią žinutę spektaklis neša jiems?
Kažko konkretaus išmokyti nėra mūsų tikslas. Tiesiog norime pamatyti juos spektaklyje, atrasti akių ir širdžių kontaktą, o ką norės, tą išsineš. Pagrindiniai dalykai – žaidimai ir bežaidžiant ateinantys sprendimai, kurie rimtą situaciją gali paversti juokinga. Tai požiūrio kampas. Jei tik norės, tėveliai galės išsinešti paskatinimą daugiau su vaikais žaisti kasdienybėje. Kai susilaukiame vaikų, žaidimas ateina nevalingai, mes, norėdami nuraminti, pradžiuginti vaiką žaidžiame kartu su juo. Vaikai mus pačius sugrąžina į vaikystę. Tėveliai prisimins ir pamatys, kad smagu žaisti ne tik su vaikais, bet ir šiaip gyvenime, net darbe būti žaismingesniais.
Ką pasakytumėte apie lėlininkų darbą – galbūt jis šiam spektakliui ypatingas, kiek kitoks?
Lėlininko duona man pažįstama geriau negu režisieriaus. Man atrodo, mūsų lėlių teatro specifika ir yra tai, kad kas buvo negyva, tampa gyva. Kai atsiduria scenoje, lėlės tampa magiškos, asociatyviai veikia ir nukelia mus į kitas plotmes. Lėlininkas sugeba kalbėti per daiktus, ir kartais lėlė gali prakalbinti vaiką labiau negu žmogus. Taikant lėlių terapiją, kartais elementaria pirštukine lėle gali su vaiku susitarti geriau, negu keltum balsą ar reikalautum. Mes su kūrybine komanda ir stengėmės atskleisti tą lėlių magiją kūdikiams.
Ką mažieji žiūrovai išgirs, ką patirs?
Muziką šiam spektakliui kūrė Viktoras Rubežas, ji vis dar iki premjeros tobulinama. Muzikos kelias visoks – nuo sudėtingų melodijų iki šuolio į garsų lauką. Nesinorėjo primityvios ir paprastos muzikos. Tai, nuo ko spektaklio muzika turėtų atsispirti, padiktavo miško tema. Tegul lieka šiek tiek intrigos, bet pasakysiu, kad spektaklio muzika – smagi.
O ką vaikai patirs, paliekame pasirinkti jiems patiems. Jei turės kantrybės ir bus ta diena, kai norės žiūrėti, jie žiūrės. Jei bus ta diena, kai norės tyrinėti pasaulį, galės tai daryti. O jei kūdikis miegos, taip pat nieko blogo – labai tikimės, kad spektaklis nenuvils ir tėvelių.
Labai lauksime žiūrovų, kad viską jie patys išgirstų, pamatytų ir pajustų.
Apie spektaklį SPUST GLUST
Spektaklio kūrėjų komandoje – teatro ir scenos menų profesionalai: Renata Kutaitė-Raudonienė, Gintarė Radvilavičiūtė, Virginija Rimkaitė, Viktoras Rubežas, Vita Ges, Mantvydas Poškus, Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys.
Scenoje žiūrovus pasitiks aktoriai-lėlininkai Monika Mikalauskaitė-Baužienė ir Vytautas Kairys, kurie kartu su lėlėmis ir objektais kurs lėlišką, magišką, linksmą gyvūnų, gamtos reiškinių, garsų ir spalvų pasaulį.
Spektaklio trukmė – 40 min.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Kultūra nuo gimimo“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 4000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2026.08.17
