Prabėgusius metus renginių ir komunikacijos įmonės OLIVE vadovė, televizijos ir radijo laidų vedėja, Renginių industrijos asociacijos valdybos narė Agnė GRIGALIŪNIENĖ (40) apibūdina taip, kaip dauguma mūsų: „Mažų mažiausiai – keisti.“ Tačiau tarp tų keistumų ir stojusių darbų buvo naujienų ir džiaugsmo: spausdinamas jau trečias leidimas pernai išėjusios knygos „#agnėsketo… ir kiti receptai“, kurioje ji dalijosi pačios atrastais, gydytojų papildytais geros savijautos ir gardžių patiekalų receptais. Pradėjusi nuo tvarkos lėkštėje ir tuos atradimus aprašiusi, Agnė jau gali dalytis kitomis patirtimis, kurios taip pat vertos knygos!
Agne, kas per tuos metus nuo „#agnėsketo… ir kiti receptai“ pasirodymo pasikeitė? Tebesilaikote knygoje aprašytų valgymo principų, kurių pagrindas – savaip adaptuota ketogeninė, arba labai mažai angliavandenių turinti, mityba?
Be viso nerimo ir sunkumo – man, kaip renginių organizatorei, yra labai daug spręstinų darbinių klausimų, – šie metai padovanojo daug gerų dalykų. Iš naujo patikrinau ir įtvirtinau tai, apie ką pasakojau knygoje, – kaip svarbu klausyti savęs, savo kūno ir dvasios sveikatos. Man tas klausimasis prasidėjo nuo lėkštės turinio, o dabar peraugo į daug platesnius dalykus ir atnešė gražių naujų įpročių.
Dar labiau klausau savęs, ko ir kiek noriu valgyti. Toliau tęsiu savo #agnėsketo liniją – kuo mažiau angliavandenių, pridėtinio cukraus, nėra vaisių, bulkų, makaronų, vyrauja mėsa, žuvis, kiaušiniai, sūriai, gryni produktai, daug lapinių daržovių. Bet jei labai užsinoriu, pavyzdžiui, obuolių, suvalgau vieną ir joks keto dievas nenukerta man galvos.
Jau tada, kai rašiau knygą, manęs nebevargino persivalgymai – tie momentai, kai laikaisi laikaisi, prisižiūri ir staiga prie stalo nutrūksti. To nebebūna. O persivalgymą kartais net planuoju. Pavyzdžiui, prieš Užgavėnes žinojau, kad skambinsiu mamai, klausiu jos skaniausių pasaulyje blynų recepto, nes pati jų kepti anksčiau sąmoningai nesimokiau, kad neprisivalgyčiau, – jie nepaprastai gardūs. Bet per Užgavėnes, planavau iš anksto, prikepsiu šeimai mėgstamiausių blynų, o ir pati jų valgysiu su didžiuliu malonumu, savęs visiškai negraušiu. Paskui išeisiu ilgiau pasivaikščioti. Ir niekas nuo to nepasikeis.
Sulėtėjęs gyvenimo tempas lėmė ir kitą teigiamą pokytį – galiu valgyti tada, kada išties noriu, o ne kada ką spėju bėgdama nutverti ar per numatytus pietus su klientu, kaip būdavo anksčiau. Šito nebenoriu ir net grįžusi į įprastą gyvenimą mėginsiu valgyti klausydama alkio jausmo. Ir toliau laikausi protarpinio badavimo, tik jį taikau kas antrą dieną arba pamėtau dukart per savaitę, kad kūnas prie to nepriprastų, vis nusistebėtų lyg nauju dalyku. Mano formulė 16+8 išlikusi ir dabar: tarp paskutinio vienos dienos ir pirmo kitos valgymo darau 16 valandų pertrauką.
Dažniausiai valgau du kartus per dieną, bet jei noriu trečio, per daug nesigrauždama sėdu ir valgau. Įsiklausymas į tikrąjį alkį buvo atimtas mano intensyvaus gyvenimo būdo.
Dabar jį susigrąžinau ir labai džiaugiuosi.
Džiaugiatės naujais įpročiais, ypač kasdieniniais ilgais pasivaikščiojimais miške. Jų reikia fizinei formai ir dvasios ramybei palaikyti?
Kadangi mano pagrindinė gyvenimo veikla uždrausta, daug laiko su šeima leidžiame sodyboje arba Nidoje. Galiu džiaugtis dviejų ar trijų valandų pasivaikščiojimu miškais kiekvieną dieną. Tokia mano rutina, man reikia daug judėti. Kūnui to reikia, nes jis linkęs keistis, jei tik sustoju. Vienu metu nueidavau po 15 kilometrų per dieną, bet tada jau kūnas, tiksliau – pėda, leido suprasti, kad tiek yra per daug. Nepuoliau kaip spartietė toliau per jėgą eiti tų 20 tūkstančių žingsnių, o savaitę pailsėjau, kasdien nueidama vos po kelis kilometrus, dabar vėl grįžtu prie vidurkio – 10–12 kilometrų. Pėdos nebeskauda, vadinasi, kūnas nebesibara, jam viskas tinka.
Niekada nepretendavau į tobulą kūną – jo neturiu ir neturėsiu, nesu tokia užsispyrusi sportininkė kaip kitos pažįstamos sportiškos moterys, kurios nuolat daug mankštinasi su džiaugsmu, savęs nekankindamos. Aš irgi ieškau būdų, kaip palaikyti formą, bet ne per kančią, savęs neprievartaudama.
Esu iš tų, kurie, jei atsipalaiduos, labai greitai visko prikaups. Man reikia judėti, žiūrėti, ką valgau, bet stengiuosi atrasti dalykų, kurie neverčia kentėti. Eiti mišku – ne šiaip keliauti nuo taško A iki taško B.
Miške stebiu gamtą, grožiuosi, džiaugiuosi, kalbuosi su savimi. Kasdien vaikštau su šiaurietiškojo ėjimo lazdomis – toks ėjimas kūnui daug naudingesnis nei paprastas. Man taip vaikščioti smagu, manęs nevargina, o akivaizdžią naudą jaučiu visomis prasmėmis. Ne tik dėl kūno formų (šypsosi).
Kai pabūni miškuose tris valandas, pasimaudai šaltame vandenyje, protas nurimsta, tampa imlesnis, aštresnis. Užtat ir į tas visų kanalų (nuo CNN iki mūsiškių) kartojamas frazes, jog žmones labai slegia nežinomybė, pažvelgiu ramiau: o kada mes jau taip gerai žinojome, kas bus rytoj? Niekada. Ko tada visi nervinamės? Juk praėjo daug baisesnių dalykų – karai, Černobylis, praeis ir tai. Taip, laikas sunkus, bet valgyti dar turime už ką, badu nemirštame, o svarbiausia – esame sveiki, mūsų artimiausieji – taip pat.
Tada vėl tarsi iš naujo prieinu prie temos, kurią aptariau knygoje: kas tau sveika, kas tau tinka, kaip dar galėtum save palepinti pačia tikrąja prasme?
Radote naujų savęs palepinimo būdų?
Taip! Meilė sau man pasireiškė ir tuo, kad išpildžiau pažadą kiaurus metus maudytis atviruose vandens telkiniuose, prie kurių tik būsiu. Tą daryti pradėjau su karantino pradžia – kovą, netrukus bus metai.
Patikėkit, kiek džiaugsmo suteikia toks paprastas dalykas – sau duoto pažado išpildymas! Maudžiausi visur – sodyboje ežere, Nidoje jūroje, tik Vilniuje dar nepavyko įlįsti į Vilnelę, bet tą irgi padarysiu.
Kodėl sugalvojote tas maudynes bet kokiu oru? Lįsti į eketę dabar madinga, bet nežinau, ar daug kam tai atrodo savęs lepinimas.
Pernai kovą, kai pradėjo stoti darbai, man, kaip žmogui, reikėjo ribinės situacijos, kuri bent kelias akimirkas būtų stipresnė nei kilusi įtampa. Pažiūrėjau į besimaudančią Beatą Tiškevič ir pajutau, kad tai man tiktų lygiai taip pat.
Man nereikėjo prisiversti ar kankintis. O dabar turiu gerą posakį: „Jūra šaukia.“ Neinu maudytis kasdien. Tik tada, kai pajuntu tą šauksmą. Juokinga, bet beveik visada tai įvyksta gražiomis dienomis, kai jūra rami, nėra vėjo, nes jam pučiant lengva peršalti. Pradėjusi maudytis bet kokiu oru, atradau Wimo Hofo metodą, kaip kvėpavimu prisotinti kūną deguonies, tada jis tampa atsparus ekstremalioms situacijoms – šalčiui, karščiui, sportui. Bet iškart kartoju tą patį, ką vis pabrėžiau knygoje: tai tinka man, bet nebūtinai kitiems. Dėl visko tarkitės su gydytojais, specialistais ir stebėkit save, savo kūną. Beje, maudytis neinu viena, prašau, kad palydėtų vyras Simas, – šiaip ar taip, organizmas patiria nemažą šoką, gerai, jei kas nors kitas yra šalia dėl saugumo.
Koks jausmas žiemą atsidūrus vandenyje?
Ateini kupinas minčių apie griūvančius darbus, pasaulį, problemas, o lediniame vandenyje kelias sekundes nebegalvoji nieko, tik nori greičiau išlipt. Tai tokios išgyvenimo akimirkos, kai visomis prasmėmis pasijauti esantis čia ir dabar (šypsosi). Iš pradžių man tai patiko, nes nuramindavo psichologiškai, paskui tapo įpročiu. Taip pat maudynėms susigalvoju progų, ne tik laukiu jūros šauksmo.
Pavyzdžiui, Vasario 16-ąją nėriau už laisvę. Įdomiausia patirtis buvo sausio 13-ąją, kai buvo, rodos, 12 laipsnių šalčio. Prieš maudynes paklausiau vienos seniai šią šalčio meditaciją propaguojančios moters, ar gerai tą daryti, kai taip šalta. Ji atrašė, kad būtinai išbandyčiau, kol toks didelis minusas, – tai proga pajusti, jog vanduo šiltesnis nei oras. Taip ir yra! Sukalbėjau savo tradicinę mantrą jūrai: „Duok man meilę, laisvę ir sveikatą“, bridau ir ji man atrodė šilta! Tai darsyk padėjo suprasti, kaip viskas gyvenime reliatyvu. Tos maudynės galvoje viską sudėlioja į vietas, įžemina.
Kai išėjo knyga „#agnėsketo… ir kiti receptai“, sakėte atsikračiusi trečdalio savęs. Ar per tuos metus svoris nepasikeitė?
Tipiškai karantiniškai – svoris buvo sumažėjęs, buvo padidėjęs, o dabar kilogramai vėl grįžo į mano norimą skaičių. Beje, tebeturiu apvalų moterišką pilvuką – tikrai ne sikspeką. Anksčiau gal būčiau nervinusis, puolus daryti atsilenkimų, bandžius naikinti. Bet dabar, kai jaučiuosi nurimusi ir pamilusi save, myliu ir tą nedidelį (nes stebimas ir kontroliuojamas) apskritą pilvuką. Juk jis mano!
Mane labai džiugina, kad žmonės domisi knyga „#agnėsketo… ir kiti receptai“, vis dar sulaukiu daug klausimų, o tuos, kurie kreipiasi į mane kaip dietologę, draugiškai nukreipiu pas medikus. Taip, aš pasidalinau patirtimi, kaip įdiegiau tam tikrus pokyčius savo lėkštėje, kokie įpročiai mane kankino, ką teko keisti, bet kažko mokyti kitų pati negaliu. Dėl to knygoje ir yra pakalbinti gydytojai – dietologas Edvardas Grišinas ir sporto medicinos gydytojas Juozas Jankauskas, jie pasako, kokius kraujo tyrimus reikia darytis, kaip save stebėti ir sau nepakenkti.
Manau, man dar reikės nė vienų metų apmąstymų apie sąmoningus pasirinkimus, kuriuos darau dėl kūno ir dvasios, kad jausčiausi rami, jog neatkrisiu, nepradėsiu valgyti visko iš eilės – nežiūrėdama ko, per daug, naktimis.
Visą laiką turiu save stebėti, nepaleisti iš rankų ir nepamiršti, kad taip gyvendama sau dovanoju sveikatą. Per pastaruosius savęs pažinimo, analizės metus išmokau atpažinti emocijas, pojūčius, kurie gali sukelti nevaldomą valgymą. Kai jau tą pajuntu, to kelio nebesirenku pati. Pagalvoju, kad persivalgiusi visų pirma blogai jausiuosi. Be to, teks lipti ir nuo antresolės nusikelti trimis ar keturiais dydžiais didesnes kelnes. O to tikrai nesinori.
Jų dar neišmėtėte?
Tebelaikau, bet tas laikas, kai jas išdalinsiu, jaučiu, artėja. Tikiu, kad į ankstesnį kūną nebegrįšiu.
O po karantino grįžti į įprastą ritmą bus lengva?
Kol kas sunkiai tą įsivaizduoju. Neseniai, laikydamiesi visų saugumo taisyklių, didžiulėje studijoje dirbome su penkių žmonių komanda, ir jie man atrodė kaip minia! Prieš metus ir penkių šimtų būrys minia neatrodydavo. Nežinau, kaip seksis įsivažiuoti, bet sustoti lengva nebuvo. Penkiolika metų aktyviai ir labai daug dirbau rinkoje, kuri gana plati – medija, komunikacija, informacija, renginiai, reklama, radijas, televizija. Neįtikėtina, kiek ilgai trunka, kol sustabdai savo pagreitį ir galutinai atsipalaiduoji, įpranti, kad gali skirti laiko ir sau. Metus gyvenau su kažkokia kalte, kad negaliu dirbti, nors juk ne pati tą savo veiklą užsidraudžiau, – ji tiesiog uždrausta, nes nutiko korona! Kirbėjo kaltė, kad reikia galvoti kažką kitką, kažką kurti, keisti – neduok Dieve, stovėti vietoje! Frustracijos buvo nemažai. Veikla sustabdyta, bet įmonė stipri, turime šiek tiek komunikacijos darbų, jie mums leidžia išgyventi, tad pusmetį dar išsilaikysime, o toliau? Toliau renginių sektoriaus likimas labai priklausys ir nuo valdžios sprendimų ir pagalbos, jos realios mes kol kas nejaučiame. Toliau reikės priimti sprendimus. Pasakiau sau, kad renginiai yra ta sritis, kuri man įdomi, kurią noriu tęsti ir tęsiu, jei tik bus galima darbuotis realiai.
Didžiausių nuostabumų nutiko, kai pagaliau prisiverčiau nurimti. Nurimti ir laukti. Labai tikiuosi, kad gerų laikų.
DALIA MUSTEIKYTĖ, nuotraukos Luko Griciaus ir asmeninio albumo
