Žmogaus pradžia daugelis žmonių įvardintų gimimą. Nuo tada pradedamas skaičiuoti mūsų amžius.
Akivaizdu, kad vaikelis prieš gimdamas auga fiziškai, bet tikrai ne visi žino, jog jau nuo maždaug antrosios savo egzistavimo savaitės būsimasis naujagimis auga ir vystosi psichologiškai.
Pirmoji patirtis
Visi žinome, kad vaisius girdi, jaučia mamos judesius, mato šviesą per mamos pilvo sieną. Nustatyta net tai, kokią muziką mėgsta vaisius!
Nesiūlykite jam „Metalicos“ įrašų, bet liūliuokite Mocartu ir Vivaldžiu. Jei vaisius taip gerai jaučia gerus dalykus (mamos ir tėčio balsą, palaimą, kai mama skaniai pavalgo), tai lygiai taip jaučia ir blogus. Nustatyta, kad didžiausią įtaką ateičiai turi pasikartojančios traumos. Pavyzdžiui, mažai tikėtina, kad užstrigimas per gimdymą gali sukelti klaustrofobiją vėlesniame gyvenime.
Tačiau tai gali įvykti, jei tokios traumos vis pasikartotų. Buvo tiriamas vaikas, kenčiantis nuo klaustrofobijos. Paaiškėjo, kad berniukas buvo užstrigęs per gimdymą, po to ankstyvoje vaikystėje brolis jį užrakino spintoje kelioms valandoms, negana to, porą kartų žaidimų metu brolis vaidino, kad jį smaugia. Peršasi išvada, kad prenatalinė trauma tarsi užsuko „blogio“ ratą. Kai vaikas užstringa per gimdymą, tikėtina, kad jis ir vėlesnius įvykius suvoks kaip įkalinančius, todėl gali išsivystyti chroniška klaustrofobija.
Embrionas – sąmoningas sutvėrimas
Per 1995 m. APPPAH (pre- ir perinatalinės psichologijos ir sveikatos asociacija) kongresą San Franciske Davidas Chamberleinas pasakojo įvykį, kuris įrodo embriono sąmoningumą. Emrionas patyrė amniosentezę (chirurginę procedūrą, kai į gimdą kišama adata tam, kad medikai ištrauktų tyrimams reikalingo amniotinio skysčio). Procedūra buvo filmuojama. Peržiūrint filmuotą medžiagą, buvo matyti, kaip embrionas atsisuka ir nustumia adatą, kuri buvo kišama į gimdą. Manydami, kad adata pati kryptelėjo, medicinos personalas pakartojo procedūrą ir embrionas vėl ją nustūmė. Yra ir daugiau aprašytų atvejų, kai embrionas traukiasi nuo adatų ar kitokių medicinos prietaisų, kai šie patenka į gimdą. Remiantis šiais pastebėjimais, galima teigti, kad embrionas puikiai suvokia, kas vyksta aplink jį, ypač kai įvykiai susiję su juo tiesiogiai.
Alessandra Piontelli aprašo keletą embrionų sąmoningumą įrodančių atvejų. Ji aprašė dvynių porą, maždaug ketvirtame nėštumo mėnesyje, kurie suvokė vienas kito buvimą ir kartkartėmis bendraudavo. Vienas iš dvynių buvo agresyvus, o kitas nuolankus. Kai tik dominuojantis dvynys stumdydavosi ar mušdavosi, nuolankusis dvynys pasitraukdavo ir padėdavo savo galvą ant placentos. Berniukams gimus ir augant jų santykiai nepasikeitė. Kai tik kildavo įtampa, pasyvusis dvynys nueidavo į kambarį ir padėdavo galvą ant pagalvės. Jis nešiodavosi pagalvę ir prisiglausdavo prie jos, kai tik kitas dvynys pasidarydavo agresyvus. Iš tokių tyrimų darosi aišku, kad embrionai yra sąmoningos būtybės ir kad elgesys, koks prasideda gimdoje, tikėtina, tęsis ir vėliau.
Motiniškos emocijos (ir tėviškos per mamos emocinį atsaką į jas) pereina vaisiui. Tyrimai rodo, kad tai, ką patiria motinos, patiria ir vaisius. Mokslininkai aprašo tokį pavyzdį: moters tėvas mirė prieš pat jai pastojant. Visus 9 mėnesius ji gedėjo. Gimus vaikeliui netrukus jam buvo nustatyta vaikų depresija. Medikai negalėjo suprasti, kodėl berniukas susirgo, nes tam nebuvo nei fiziologinio, nei psichologinio pagrindo. Kai vaiką apimdavo liūdesys, jis piešdavo seną mirštantį vyrą oloje (ola prenatalinėje psichologijoje simbolizuoja gimdą). Nupiešęs piešinį berniukas kurį laiką jausdavosi geriau, bet vėliau depresija vėl sugrįždavo. Vaikas sąmoningai nesuvokė ryšio tarp savo piešinių ir senelio mirties. Depresija tapo chroniška, kai sustiprėjo įtampa šeimoje (jo mama ir tėvas gyveno atskirai, bet augino jį kartu). Tik sužinoję apie berniuko mamos gedėjimą neštumo metu, gydytojai galėjo lengviau atsipūsti – berniuko depresijos priežastis tapo aiški. Čia, kaip ir pirmojoje istorijoje apie klaustrofobiją, pasitvirtino ta pati tiesa – prenatalinė patirtis pati savaime dar nėra taip svarbu, svarbiausia, ar tokios pačios traumos nepasikartoja vaikui jau gimus. Šį kartą berniukas patyrė depresiją augdamas mamos įsčiose, bet gimęs jis pateko į nepalankią aplinką – tėvai nenorėjo gyventi kartu, tad liga smogė daug stipriau nei kuriam kitam vaikui.
Prenatalinės traumos gali turėti įtakos ir gimdymui. Pirmiausia – pats gimimas dažnai suvokiamas kaip prenatalinės traumos tęsinys. Pavyzdžiui, embrionai, kurių motinos bandė nutraukti nėštumą, tikėtina, kad ir gimimą suvokia, kaip gyvybės nutraukimą – pašalinimą iš gyvenamosios vietos.
Būsimosios mamos turi žinoti, kad mamos dėmesys ir rūpestis vaikeliu svarbus nuo pat pirmųjų savaičių.
„Mamos žurnalas“
