Atėjus šaltajam sezonui, vis dažniau pasigirsta kosuliai, pailgėja eilės poliklinikose, o gydytojai įdėmiai klausosi priglaudę fonendoskopus mažyliams prie krūtinių. Daugumai vaikučių bronchitai ir net plaučių uždegimai gydomi praeina, kaip nebuvę. Tačiau kai kuriems gydytojai pasako nuosprendį – obstrukcija arba net astma.
Skaitytoja Edita iš Kauno sutiko papasakoti savo kūdikio ligos istoriją. Jos vos 8 mėnesių sūneliui Titui paprastas bronchitas išsirutuliojo į astmą.
Gal kaltas blogas nėštumas?
Nėštumas buvo sunkus. Iki 4 mėnesių labai stipriai pykino, vemdavau net naktimis, nukrito 7 kilogramai (prieš nėštumą svėriau 57 kg), organizmas neteko skysčių. Nors ir stengiausi daug gerti, bet viską išvemdavau. Be to, dar pasigavau kažkokią žarnyno infekciją, po kurios tik lašelinės padėjo atsigauti. 16 savaitę baigėsi vėmimai, bet tada nesugebėjau paeiti dėl siaubingų skausmų „kažkur apačioje“. Po vizito nustatė, kad man pradėjo skirtis dubens kaulai. Vaikščiojau kaip Andersono undinėlė, kas žingsnį, kas dieną vis sunkiau. Nors gydytojai ir patarė gulimą rėžimą, bet negulėjau, nes ne mano būdui gulėti, nors ir iš lėto, bet ėjau visą laiką.
Gimdymo metu – stiprūs antibiotikai
Gimdymas irgi buvo sunkus, kaip ir nėštumas. Išvažiavau gimdyti prasidėjus stipriems sąrėmiams. Vėliau jie dingo. Tačiau apžiūros metu gydytojai pamatė, kad nubėgę vandenys, nors aš pati ir to nejutau. Pašalino kažkokią plėvę, ir viskas atsinaujino. Po kelių valandų suleido epidūrą, skatinamuosius. Dar vėliau pradėjau netekti sąmonės, vemti, sukilo temperatūra, pablogėjo vaisiaus būklė – širdelė plakė daugiau nei 200 kartų per minutę. Gydytojų nuomone, galėjo papulti infekcija, todėl buvo skubiai suduoti antibiotikai. Nepaisant nesklandumų, Titas gimė sveikas ir stiprus, svėrė 3 840 g, buvo 52 cm ūgio. Tik gimusį jį padėjo ant manęs, kartu leidome gal 1,5 val., visą laiką jis žindo krūtį, net akušerė pajuokavo, kad labai valgus vaikutis.
Mamos pienas – beveik iki pusės metų
Savo pienu (be jokių papildomų primaitinimų) sūnų maitinau iki 5,5 mėnesių, svoris augo gerai, vaikas buvo valgus. Primaitinimą pradėjau nuo 5,5 mėnesio. Vėliau maitinimai pienu retėjo. Titas labai valgus, valgė viską, ką gaudavo, mano pienas jo nebelabai viliojo, tad 11 mėnesių baigiau maitinimą, nes pats vaikas po truputį atsisakė krūties (dukrą maitinau 17 mėnesių).
Nedidelė operacija, ir vėl antibiotikai
Titas buvo sveikas, gerai augo. Tik tiek, kad turėjo įgimtą pigmentinę dėmę, kuri 5 mėnesį pradėjo stipriai augti, keisti savo formą, jos viduje darėsi židiniai, tad apsilankėme pas onkodermatologus. Siūlymas buvo vienas: nieko nelaukti ir daryti operaciją – dermoabrazyviniu būdu pašalinti tą dėmę. 7 mėnesių Titą operavo. Prieš operaciją buvo atlikti visi tyrimai, jie buvo geri, išskyrus žemoką hemoglobiną. Iki šiol jo nepakeliame, nors nuo vasario geria geležies papildus.
Prasideda didžioji bėda
Mūsų didžioji bėda prasidėjo, kai Titukui sukako 8 mėnesiai. Vieną vakarą vaikas sukarščiavo iki 38,50 C, kosėjo, šiek tiek slogavo. Kitą dieną atsirado karkiantis kvėpavimas (ne visą laiką, bet kartais įkvėpdavo su karkimu). Vaistai tebuvo vieni – žvakutės nuo temperatūros ir lašiukai į nosį, nes visus geriamus vaistus išvėmė. Nuvežėme Titą pas gydytoją – ši paklausiusi pasakė, kad vaikui arba stiprus bronchitas arba plaučių uždegimas.
Iškart patarė vežti į ligoninę, ten ir nuvykom.
Spazmuota plaučiukai
Ligoninėje beklausanti gydytoja išgirdo, kad spazmuoja plaučiukai, bet niekas dėl to nesijaudino, nes vaikas sergantis, tad bronchų obstrukcijos reiškiniai buvo normalu. Leidžiami antibiotikai iškart padėjo, vaikui nukrito temperatūra. Deja, sloga nesitraukė, nesitraukė ir keistas jo kvėpavimas. Buvo sakoma, kad sloga erzina „kažką“, ir dėl to jis taip kvėpuoja. Rytinės vizitacijos praeidavo labai gerai, viskas buvo puiku, tik vakarinės keldavo medikų nerimą – tai suprasdavau iš medikų veidų. Atėjo penktadienis (buvome išgulėję ligoninėje 5 dienas), gydytoja po vizitacijos pasakė: „Na, laikykitės, neatkriskite po savaitgalio, jei viskas bus gerai, galvosime apie namus (pasitaikė ilgas savaitgalis su kovo 11-osios švente)“. Viskas rodėsi puiku. Ir štai – šeštadienis. Parlėkiau namo pas dukrą, su sūnumi ligoninėje liko anyta. Vakare, kai grįžau į ligoninę, ji pasakė, kad kažkaip labai negražiai Titas kvėpuoja.
Dusulio priepuoliai
Vėlus vakaras buvo siaubingas, Titas kosėjo daug, tiesiog gaudė orą, bet… berniuko jokie gydytojai nestebėjo (juk, jų nuomone, Titas sveiko). Vos ne su ašaromis akyse prašiau budinčios gydytojos jį apžiūrėti. Su tokiu abejingumu nebuvo niekada tekę susidurti, kokį pajutau iš tos budinčios gydytojos. Susiraukusi, bet vaiką apžiūrėjo, paskyrė kažkokių papildomų vaistų ir išėjo nieko nekomentavusi. Laukiau kitos dienos, kad ateitų kita budinti gydytoja. Ryte ji pasirodė neįprastai anksti. Labai gerai žinojau, kokiu laiku vyksta vizitacijos, tad supratau, kad kažkas negerai. Gydytoja iškart apžiūrėjo Titą, jos nuostabai – viskas buvo gerai! Ji pasakė, kad vakar vakare jam užėjo labai stiprus dusimo priepuolis, kad mes vėl perkelti į ypač stebimų ligonių sąrašą ir kad šįryt viskas puiku (gydytoja tikrai sutriko, nes tikėjosi rasti sunkesnį ligonį).
Ryte gerai, vakare – blogai
Apsidžiaugiau, kad viskas gerai. Bet… vėl vakaras, vėl matau, kad vaikas pradeda gaudyti orą, prasideda toks specifinis kvėpavimas, kai įkvepiant tiesiog cypia. Susiradau gydytoją, ta paklausė, vėl skyrė didžiules dozes vaistų, nosies siurbimą (kai specialiu aparatu pašalinamas visas sekretas, esantis nosyje). Gydytoja atsekė, kad Titui dusimo priepuoliai prasideda po fizinio krūvio, todėl rytais ir būdavo viskas gerai, nes jis miegodavo.
Po savaitgalio grįžusi gydanti gydytoja paliko padidintas dozes vaistų, tikėdamasi, kad to pakaks. Dar kelios dienos buvo lygiai tokios pačios, su vakare užeinančiais dusimo priepuoliais. Nebebuvo ko laukti. Peniciliną pakeitė stipresniu antibiotiku, buvo pradėtas gydymas hormoniniais kvėpuojamaisiais vaistas. Kadangi vaiko būklė negerėjo, pradėjo duoti dar ir geriamą stiprų hormoną prednizoloną. Po jo tikrai pagerėjo, vaikas nebeduso, nors gydytoja išklausydavo plaučių spazmus. Gydymą hormonais reikėjo tęsti dar ilgą laiką, vaikas buvo nusilpęs, tad buvo pasiūlyta sanatorija (į sanatoriją priima nuo metų, bet Titas buvo tikrai sunkus ligonis, kuriam reikėjo tolimesnio gydymo, ne tik reabilitacijos, ir jis ten pateko 9 mėnesių)
Sanatorijoje – rotavirusas
Ligoninėje praleidome 18 dienų, tiesiai iš jos buvome pervežti į sanatoriją. Ten mums pirmiausia skyrė reikalingą gydymą – 2 kartus per dieną vaikutis kvėpavo hormoninius vaistus, kasdien apžiūrėdavo gydytojai (šito mums labiausia ir reikėjo). Skyrė ir tas procedūras, dėl kurių ir sukurtos sanatorijos: kvarco lempas, šildymą „Bioptronu“, mankštas, kurių metu Titui buvo valomi plaučiai, druskų kambario procedūras.
Sanatorijoje praleidęs 10 dienų Titas suviduriavo, pradėjo vemti, pakilo temperatūra. Kai gydytoja pamatė, kokios išmatos, iškart iškvietė greitąją, kad mus išvežtų į infekcinę ligoninę. Man nuojauta sakė, pasigavom „rotuką“, taip ir buvo. Tyrimai nustatė rotavirusą. Infekcinės ligoninės gydytojai žino ir gydo „savo“ ligas, į dusimą nelenda. Kol gulėjome, supurškė Titui vaistų tokių, kokius turėjo (bet ne tokius, kokių reikėjo).
Pulmonologas… tik po 1,5 mėnesio
Kai grįžome iš infekcinės ligoninės namo, norėjau kuo greičiau vaikutį parodyti pulmunologui, deja, artimiausias vizitas buvo galimas tik po 1,5 mėn. Vaikas namie duso. Kadangi finansinė padėtis nebuvo gera, negalėjau galvoti apie privatų vizitą, laukiau. Laukiant gelbėjo šeimos gydytoja, ji skyrė vaistų. Geriami nepadėjo, pirkome kvėpuojamuosius, deja, inhaliatorius (liaudiškai jį vadiname tarpine) mums buvo per brangus.
Inhaliatorius – tai toks prietaisas, kurio pagalba vaistai patenka į mažojo ligonio plaučius. Vienas jo galas uždedamas ant vaiko veido dalies, kad uždengtų nosį ir burną, t.y. kad vaikas galėtų orą įkvėpti tik per tarpinę, o kitame jos gale supurškiami vaistai. Tada vaikas sukvėpuoja visus vaistus. Internete sužinojau, kad neturint inhaliatoriaus galima vaistus supurkšti naudojant paprastą mineralinio vandens butelį. Dugną reikia nupjauti, butelį pridėti vaikui prie veido, o per užsukimo skylę supurkšt vaistus. Taip ir darėme, gal ir nėra šis būdas labai efektyvus, bet mums padėjo.
Ne alerginė, o infekcinė astma
Vizito pas pulomonolgą metu sužinojome, jei „norime diagnozės“ (bronchinė astma (BA)), reikia daryti tyrimus. Tai buvo kraujo tyrimas, ištiriantis 18 kvėpuojamų ir 18 maisto alergenų. Padarėme, nes jei nustato alergiją, tuomet vaistai, inhaliatoriai kompensuojami. Tyrimas parodė – viskas gerai, alergijos nėra. Džiaugiausi ir bijojau, kodėl vaikas dūsta, jei nėra alergijos?
Vos po kelių dienų po vizito nutiko tai, ko nelaukiau – vėl užpuolė dusulio priepuoliai. Vėl šeimos gydytoja gelbėjo paaiškindama (pulmunologas nieko neaiškino), kad BA gali būti ne tik alerginės kilmės, o infekcinės, kai kiekviena infekcija kelia dusimą. Kol vaikas nepasigauna jokios infekcijos, jis ir nedūsta.
Vos tik pamatau, kad Titas sloguoja ar kosėja, pradedu stebėti jo kvėpavimą. Jei matau, kad prasideda cypimas, nieko nelaukdama pradedu duoti vaistus. Duodu sukvėpuoti 4 kartus per dieną po 1 įpurškimą salbutamolio, lengvėjant užpuolusiai ligai mažinu iki 3 kartų, vėliau iki 2. Po ligos dar kokias 3 dienas purškiu 1 kartą per dieną.
Infekcinės kilmės BA pripažįstama tik po 4 kartus ištikusių dusulio priepuolių. O kaip išgyventi tuos 4 kartus? Kaip gelbėti vaiką? Tik ligoninė.
Susipirkome viską, ko reikia, ir gydomės patys. Nors alergenų tyrimai neparodė, kad vaikui yra alerginės kilmės astma, bet nusipirkome oro valytuvą-jonizatorių, jis išvalo namų orą nuo alergenų.
Mano mažiukui jau 2 kartus buvo infekcija, po kurios vaikutis pradeda dusti. Pirmąkart tai buvo bronchitas, kai gulėjome ligoninėje, antrąkart – paprasčiausia sloga (prasidėjo sloga, vėliau kosulys, tada dusimas). Liko du kartai, ir pripažins BA kaip ligą.
Astma sirgo mano brolis (jis būdamas 5 metų „išaugo“ šią ligą) ir mano pusseserė (jai 27 metai, ji serga ir dabar).
Mama Edita iš Kauno
Į mamos Editos klausimus atsakė vaikų pulmonologė Jovita Mažeikienė.
Ar tiesa, kad astmatikui būnant prie jūros jam palengvėja, ar gali tai padėti „išaugti“ tą ligą?
Iš dalies teisingas teiginys. Visiems astma ir kitomis alerginėmis ligomis sergantiems vaikams simptomai pagerėja ar išnyksta šiltuoju metu laiku. Nesvarbu, kur jūs būsite – prie jūros ar ežero, svarbu tai, kad ten nebūtų ligą provokuojančių veiksnių (alergenų, infekcijos ir t.t.). Buvimas prie jūros grūdina vaiką, o tai taip pat svarbu ir sergant astma.
Kokių reikia imtis priemonių, ką pakeisti namuose turint tokį ligonį? Ar efektinga pašalinti kilimus, užuolaidas? Kaip prižiūrėti minkštus žaislus? Ar tai reikalinga, jei vaikui infekcinės kilmės astma?
Aplinkos keitimas būtinas sergantiesiems alergine bronchų astma. Kūdikiams ir mažiems vaikams švokštimo bei dusulio priepuolius dažnai sukelia infekcija, tad aplinkos keitimas efekto neduos. Jei galite, reikėtų apsaugoti vaiką nuo kvėpavimo takų infekcijų – vengti čiaudinčių ar sloguojančių svečių, nevaikščioti gausiai žmonių lankomose vietose, taip pat ir parduotuvėse, vengti skersvėjų ir t.t.
„Mamos žurnalas“
