Jurgitos istorija
Man 30 metų. Su vyru ir dviem dukrytėmis gyvename Anglijoje. Avarija įvyko čia.
Papasakosiu apie avariją. Buvo 30 nėštumo savaitė. Šaltas, drėgnas vasario rytas. Pirma mano diena darbe po atostogų. Kaip visada, atsikėliau 6 valandą ryto, susiruošiau ir išvažiavau į darbą. Dar sustojau degalinėje įsipilti kuro ir nusipirkti ko nors saldaus, nes laukdamasi labai pamėgau saldumynus. Važiavau tą dieną viena, be kolegių, su kuriomis paskutiniu metu važinėdavau gana dažnai.
Iki darbo maždaug 70 km ir važiuoti galima dviem keliais – magistrale arba užmiesčio keliukais. Tą dieną man atrodė, kad greičiau bus važiuojant užmiesčio keliukais. Įsijungiau radiją ir klausiau, kaip vedėjai apie kažką juokavo. Tai privertė mane nusišypsoti. Privažiavau kelią šalia vandens kanalo. Įjungiau autopilotą nustatydama greiti 50 mph (apie 80 km/val), nes ten pastatyta keletas greičio kamerų. Aplenkiau vieną automobilį ir važiavau toliau.
Priešinga kryptimi važiavo kelios mašinos. Staiga viena jų iššoko tiesiai priešais mane. Dar spėjau pagalvoti „ką jis daro?“… Tada – smūgis.
Nuo iššokusios oro pagalvės nemačiau kelio, tik baltą šviesą. Tą sekundę maniau, kad miriau. Dar kelios sekundės tuštumos ir atsimerkiau. O, Dieve, aš gyva! Aplinkui sklido baisus dvokas, matyt nuo iššovusios pagalvės, o ausyse skambėjo dviejų susiduriančių mašinų garsas. Apsidairiau – kraujo nėra… Pabandžiau išlipti, bet nesugebėjau iškelti kojos. Tada supratau, kad ji gali būti lūžusi.
Apie vaikelį net bijojau pagalvoti, jaučiau pilvo skausmą, bet ne tokį, kad negalėčiau ištverti. Švelniai paspaudžiau pilvą ir man pasirodė, lyg jis subliuškęs. Bet jaučiau, kad vandenys nenubėgo. Vėliau pajutau ir mažylio judesius, tai mane labai nuramino. Laukiau greitosios.
Man įtarė pažeistą stuburą, todėl neleido judėti. Iškviesti gaisrininkai nupjovė automobilio stogą ir ištraukė mane. Lauke buvo šalta, o mano kūnas degė.
Įvykus avarijai pirma pribėgo moteris anglė, kuri su manimi išbuvo iki pat atvykstant medikams, už tai esu jai labai dėkinga. Tą automobilį, kuris rėžėsi į mane, vairavo irgi lietuvis. Negalėjau tuo patikėti. Kokia tikimybė, kad vairuojant Anglijoje į tave atsitrenks lietuvis? Automobiliu važiavo penki lietuviai. Nė vienas nepriėjo pasidomėti, kaip jaučiausi…. Tiesa, vėliau vairuotojas mane aplankė namie, atsiprašė, atnešė gėlių ir saldainių.
Vyrui pranešiau praėjus kelioms minutėms po įvykio. Patyriau tokį šoką, kad net nepanikavau. Bijojau jį išgąsdinti… Labai bijojau, kad tik vaikučiui nebūtų nieko atsitikę, nes prieš porą metų patyriau persileidimą ir vieną vaikiuką jau buvau praradusi.
Mane nuvežė į Peterborough ligoninę, nes šiame mieste ir gyvename. Teko ilgai išgulėti ant nugaros, nes įtarė stuburo pažeidimus. Nėštumas buvo jau 30 savaičių, tad man buvo be galo sunku taip išgulėti. Peršvietė abi kojas, ultragarsu apžiūrėjo mažylį. Koja nebuvo lūžusi, tik išnarinta ir įskilęs kauliukas. Uždėjo medicininį įtvarą vietoje gipso, kurį teko nešioti porą mėnesių, įdavė ramentus, nes be jų būčiau nepaėjusi. Maža to, kad buvau su didžiuliu pilvu, tai teko striksėti pasiramstant… O nuskausminimui buvo skirtas „mielas brolis“ paracetamolis.
Klausinėjau akušerės ir bendrosios praktikos gydytojo, kas galėjo nutikti mažyliui pilvelyje, bet atsakymas visada buvo vienas – nieko nenutiko įvykio metu, nieko nebus ir vėliau. Duok Dieve, pagalvojau…
Buvo apėmusi depresija. Gyvename nuosavame dviejų aukštų name. Laiptai į viršų man buvo tikras išbandymas… Užlipdavau keturiomis, nulipdavau čiuoždama ant užpakalio… Prašiau vaistų nuo depresijos ar miegui pagerinti, bet vėl atsakymas vienas – tu laukiesi, kas nuramins tave, tas migdys ir leliuką. Man buvo patarta išsilieti paėmus popieriaus lapą bei tušinuką. Lengva pasakyti, sunku padaryti.
Nepadėjo man rašymas. Kasnakt, prieš užmigdama, mačiau prieš akis tą vaizdą, kai automobiliai susiduria. Tas vaizdas galvoje kartojosi po šimtą kartų, kol pavargdavau nuo to ir užmigdavau. Keista, bet užmerkusi akis net dabar prisimenu tą kvapą, baimę ir skausmą.
Ilgai ieškojau internete panašių istorijų, bet nieko neradau. Buvo moterų, kurios net po mažo susidūrimo iškart būdavo vežamos gimdyti, nes nubėgdavo vandenys. Manęs neguodė nė viena istorija. Likau laukti – kas bus?
Mano dukrytė gimė viena diena anksčiau nei numatyta. 2 966 g, sveikutė, gražutė lėlytė. Svoris nenustebino, nes pirmąją dukrą pagimdžiau irgi mažo svorio, kiek žinau, pati gimiau coliukė. Gimdymas buvo lengvas ir greitas. Tik nustebino vandenų kiekis – jų buvo be galo daug. Iki šiol manau, kad galbūt tai apsaugojo kūdikėlį. Niekas po gimdymo nei man, nei dukrytei nerodė išskirtinio dėmesio. Mergaitė sveika, guvi, linksma. Dabar, praėjus keliems mėnesiams po įvykio, vadinu dukrytę tikru stebuklu.
Noriu šį tą patarti nėščioms moterims, kurios vairuoja arba sėdi keleivio vietoje. Pirmas mano patarimas – vairuokite tik užsisegusios saugos diržus. Buvau šokiruota sužinojusi, kad kai kurioms nėštukėms kyla klausimas, ar segtis saugos diržą automobilyje. Be abejo, tik taip. Diržas segamas kuo žemiau po pilvu. Jis mane ir išgelbėjo. Be jo aš pilvu būčiau atsitrenkusi į vairą. Antras patarimas būtų perkant automobilį rinktis jį pagal saugumą. Įvykio metu nugirdau ugniagesius kalbant, kad man pasisekė, nes vairavau mersedesą. Ironiška, bet norėjau savo mersedesą iškeisti į mažytę ekonomišką smartuką… Ačiū Dievui, to nepadariau. Todėl patarčiau toms, kurios važiuoja tolimą kelią iki darbo užmiesčio keliais – rinkitės tik tvirtą, didesnę mašiną. Ir dar vienas patarimas jau ne nėštukėms, o visiems – draudimas ir vairavimas tik turint vairuotojo pažymėjimą yra būtinas. Vaikinas, atsitrenkęs į mane, neturėjo nieko, todėl buvo iškart suimtas įvykio vietoje, vėliau jo laukė teismas.
Į Jūsų žurnalą parašiau dėl kelių priežasčių. Norėjau išsipasakoti, kaip gydytoja pasiūlė, ir padėti tiems, kurie pakliuvo į panašią situaciją. Pati neradau jokios informacijos, kai man labai reikėjo. Ramybės nedavė ta nežinia – ar viskas gerai vaikučiui. Jei tai būtų atsitikę jau gimusiam kūdikiui, matytum, kas ir kaip, juo labiau – būtų atlikti įvairūs tyrimai. Kai kūdikis vis dar pilve, negali nieko tikslaus pasakyti. Lieka tik laukimas ir viltis, kad viskas bus gerai.
Pagarbiai Jurgita ir šeima
Gydytojos komentaras
Gydytoja akušerė-ginekologė Violeta Mačiulaitienė
Ar nėštukei vairuoti – asmens pasirinkimas, atsižvelgiant į savijautą ir gydytojo akušerio ginekologo patarimus. Yra vairuotojų, kurie visą laiką patiria stresą vairuodami, yra tokių, kurie nė nežino, kad patiria stresą, yra ir tokių, kurie jaučia malonumą vairuodami. Kokia vairuotoja esate Jūs? Pagal tai ir nuspręsite – ar vairuoti nėštumo metu, kiek vairuoti ir iki kokio nėštumo laiko vairuoti. Nenuostabu, kad atsižvelgusios į savo būseną, vienos nėštukės vairuoja iki pat gimdymo (ir pačios nuvairuoja į gimdymo namus), kitos atsisako vairavimo nuo pirmųjų mėnesių. Manoma, kad kiekvieną aiškią ar užslėptą mamos įtampą jaučia vaikelio pasąmonė. Antra vertus, nereikia sureikšminti iki begalybės bet kokios mamos išgyvenamos įtampos, nes vaikelis šiek tiek prie to pratinamas. Svarbiausia, kad niekas to (kad mamos įtampa persiduoda vaisiaus pasąmonei) nėra įrodęs tyrimais.
Vairavimo atsargos priemonės lieka tos pačios, kaip visiems: saugos diržai, saugos pagalvės, eismo taisyklių laikymasis kelyje, savo būsenos įvertinimas, įskaitant alkoholio vartojimą (kad ir kaip būtų keista).
Būdingiausios nėščiųjų traumos yra pilvo traumos, bet tai yra pilvo sienos traumos su elementariomis mėlynėmis, kaip bet kuriam kitam žmogui. Tuo tarpu vaikelis lieka hermetiškame vandens baseine, kuris amortizuoja fizinį smūgį, taip, kaip oro pagalvės.
Atsakymas į klausimą – vairuoti nėštukei automobilį ar ne – prilygtų diskusijoms, ar gimdymas gali vykti namuose. Vienu atveju atsakymas būtų „taip“, o kitu – „ne“.
„Mamos žurnalas“
