Tai atsitinka tą akimirką, kai užrinku ant siuntančių vaikų arba pradedu ašaroti iš pykčio ir nuovargio.
Tada, kai gaunu eilinį priekaištą iš darbdavio dėl neatsakyto elektroninio laiško ar vyro dėl neišplautų virtuvės grindų. Būtent tą akimirką ateina JI.
Jai tarp 40 ir 50 metų. Liekna, tamsiai apsirengusi, su plačiakrašte skrybėle. Tamsiomis akimis, balta oda.
Kietai sučiauptomis lūpomis, šaltu žvilgsniu ir aristokratiška laikysena.
Mane vėl aplankė Kaltė.
Vaikšto aplink mane lėtai, apžiūrinėja nuo galvos iki kojų ir abejingu, ginčytis neleidžiančiu tonu pradeda kalbėti man tiesiai į ausį:
– Kokia tu motina, kad su nuosavais vaikais negali susitvarkyti?
– Pažiūrėk, kaip atrodai – kelias dienas neplauta galva ir treningai.
– Šiandien vėl pieniškos dešrelės su bulvių koše – kokiu šlamštu savo šeimą maitini?!
– Visos atranda laiko lavinamiesiems žaidimams su vaikais, o taviems tuoj nuo televizoriaus akys išvarvės.
– Darbdavio vietoje, aš seniai būčiau iš darbo išmetusi tokią nevykusią darbuotoją kaip tu!
Galvoje vis skamba ir skamba tas ledinis balsas. Gūžiuosi iš slegiančio nusivylimo ir paniekos savo silpnumui. Juk kitos suspėja. Visas feisbukas pilnas dailių, pasitempusių mamų, kurios su vaikais spalvina gėlių vazonėlius, sėja petražoles, gamina sveikuolišką maistą, tuo pat metu atsakinėja į darbinius skambučius ir organizuoja vakarienes su draugais per zoom’ą. Ir dar sportuoja. Ir dar namų sąlygomis pasidaro ilgalaikį manikiūrą. Ir dar perskaito kelias knygas. Ir… ir… ir…
Juodai apsitaisiusi ponia, kuri ir atnešė visus šiuos baugius priekaištus, žvelgia į mane triumfuodama.
Ji pasiekė savo. Ji sugniuždė. Atėmė jėgas ir pasitikėjimą savimi.
Stoviu viduryje virtuvės ir nežinau, ko imtis. Bet iš kažkur išniro seniai girdėtas patarimas: „Kai nežinai, ko imtis, tiesiog pasidaryk kavos“.
Pasidariau. Su pienu ir cukrum. Ir dar šokoladiniu saldainiu šalia.
Ir būtent tuomet pasidarė kažkiek lengviau kvėpuoti. Nugara išsitiesė. Užplūdo jausmas, kad šita viskuo nepatenkinta ponia K. išvis nieko neišmano.
Tą akimirką pradedu su ja ginčytis.
– Neaiškink man, kas yra gera mama. Mano vaikai nėra alkani, jie miega, žaidžia, bendrauja, dūksta kaip ir kiti vaikai. Jie sveiki. Jiems nelengva. Bet jie laimingi. To visiškai pakanka.
– Nelygink manęs su feikinėm supermamytėm. Aš suprantu, kad visos rodom tik tas akimirkas, kai esam gražios, kai iš orkaitės ištraukiam antį, kai mums pavyksta, o ne tada, kai susimaunam. Kartais man pavyksta, kartais ne. Turiu teisę būti netobula.
– Karantinas, izoliacija ir viskas, kas šiuo metu vyksta yra sunku. Normalu, kad būna slegiančių akimirkų. Jos nedaro manęs bloga mama. Ar bloga žmona. Ar bloga dukra, drauge ar darbuotoja. Dėl jų neturiu jaustis kalta. Nes tiesiog yra sušiktai SUNKU!!!
Apsidairiau – juodai apsirengusios ponios nebeliko.
Nusišypsojau. Šiandien aš laimėjau.
Psichologė Giedrė Šopaitė-Šilinskienė
Sukurta ir publikuota Anksti.lt tinklaraštyje https://www.anksti.lt/blogas/kai-ateina-ji
