Naujo numerio tema

Vasara be ašarų

 

Vasara – vaiko „akumuliatorių“ įkrovimo metas, kai per 3 mėnesius visko jam galime duoti labai labai daug. Tačiau reikia nepamiršti, kad ir sveikatinantis… kyla pavojų sveikatai.

Skaitykite apie pagrindinius vasaros pavojus.

 

PAVOJUS – SAULĖ

Konsultuoja vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras

 

Mėgaudamiesi saulute, dažnai nepajuntame pavojingos ribos, kada saulė gali pakenkti – atrodo, ji tik maloniai šildo, o vėjelis glosto odą. Tačiau saulės nudegimai pasimato ne iš karto. Tik po 3–6 valandų oda sureaguoja į gautą spindulių dozę, ir jeigu jų buvo per daug, oda parausta, gali atsirasti net pūslių.

Ar tiesa, kad nudegti saulėje galima net apsiniaukusią dieną?

Taip. Kai saulė labai aktyvi, vaikas įdegti gali net nebūdamas atviruose saulės spinduliuose, pavyzdžiui, apsiniaukusią dieną, jei jis bus išsirengęs arba veidukas neuždengtas plačiakrašte kepuraite.

Ar tiesa, kad prie vandens oda nudega kur kas greičiau?

Taip. Prie jūros ar ežero veikia ne tik tiesioginiai saulės spinduliai, bet ir jų atspindžiai nuo smėlio ar vandens paviršiaus. Manoma, kad baltas pajūrio smėlis gali atspindėti apie 10 procentų spindulių, vanduo – panašiai. Taigi pliaže tyko pusantro karto didesnė spindulių dozė nei paprastai. Todėl būtinai reikėtų saugotis nuo saulės apsauginiais kremais, dėvėti tankesnio audinio drabužius ir galvos apdangalus.

Laimos Druknerytės nuotrauka

Ar tiesa, kad viena jautriausių saulei vaiko odos vietų – kaklas?

Taip, jei jis neuždengtas. Plačiakraštė kepuraitė turėtų dengti ir dalį sprando, o marškinėliai irgi pridengti kaklo dalį. Kai vaikas žaidžia palenkęs galvytę, jo sprandas ir apie jį esanti kaklo dalis gali smarkiau įdegti. Didesnis sprando ir apie jį esančios kaklo dalies įdegimas yra apgamų, pigmentinių dėmių atsiradimo rizikos veiksnys. Galbūt šie reiškiniai pasirodys ne iškart, po kelerių metų, bet niekada nepraeis nepastebimai. Oda atsimena, kiek saulės ji gavo, kai vaikas sulaukia paauglystės ar brandos. Jei pastebite, kad po žaidimų kieme atsirado sprando ir apie jį esančių kaklo dalių įdegis – koreguokite vaiko aprangą. Jei pastebėjote, kad  apgamų daugėja, jie didėja, būtinai parodykite vaiką gydytojui – kartais tikslinga apgamus šalinti jau vaikystėje, kad jie neišsivystytų į piktybinius.

Ar tiesa, kad apsauginiai kremai nuo saulės pradeda veikti ne iškart?

Taip. Labai svarbu apsaugines kosmetikos priemones naudoti taip, kaip nurodyta instrukcijose. Nuo saulės apsaugančiais kremais reikia išsitepti dar namuose, kad per 20 minučių kremas spėtų įsigerti į odą. Ant pakuotės nurodytas SPF skaičius. Jį padauginę iš 10 sužinosite, kiek minučių vaikas saugus saulėje. Pavyzdžiui, jei nurodyta, jog kremo SPF 30, vadinasi, nuo saulės oda saugoma 300 minučių – apie 5 valandas.

Ar tiesa, kad kūdikiams būtini specialūs apsauginiai kremai?

Taip. Kūdikiams reikėtų naudoti tik mineralinius filtrus turinčius kremus nuo saulės. Jie kiek brangesni, tačiau tarsi veidrodis atspindi ir išskaido ultravioletinius spindulius. Patepus odelę mineralinį filtrą turinčiu kremu, lieka plona matinė plėvelė, kuri ir saugo. Tokių kremų veiklioji medžiaga – titano dioksidas arba cinko oksidas.

Nuo 3 metų vaikutis jau gali būti tepamas tuo apsauginiu kremu, kurį naudoja visa šeima, – su cheminiu filtru arba ir mineraliniu, ir cheminiu filtru. Tačiau jei visai šeimai perkamas vienas kremas, geriau rinktis ne mažesnį kaip 30 SPF skaičių, kad vaiko oda būtų tikrai gerai apsaugota.

Be to, paplūdimyje su mažais vaikais geriausia būti rytinėmis valandomis, kol saulė ne pati aktyviausia. Nuo 12 iki 16 valandos atviroje saulėje vaikams geriau nebūti.

Ar tiesa, kad vakare reikia nuplauti apsauginius kremus nuo saulės?

Taip, nors apsauginiai kremai nėra žalingi, ypač kalbant apie fizinius filtrus. Jei kremas liktų nenuplautas, jis žalos odai nepadarytų. Tačiau grįžus iš lauko, nusiprausti reikėtų vien dėl higienos, nes oda būna suprakaitavusi, aplipusi dulkėmis ir pan.

PAVOJUS – TRAUMOS

Konsultuoja vaikų ortopedė traumatologė Vitalija Pačekajūtė.

Mėlynės gyvenimas. Populiariausios traumos, be kurių neužauga nė vienas vaikas, – sumušimai, lydimi mėlynių. Kraujosruvos, liaudiškai vadinamos mėlynėmis, atsiranda po smūgio, kai trūkus venai į paodį priteka kraujo.

Iš pradžių sumušta vieta tik patinsta, paskui atsiranda mėlynumas. Kada jis atsiras ir kokio bus ryškumo, priklauso nuo to, kaip arti odos paviršiaus trūko kraujagyslė: jei arti odos paviršiaus, pamėlynuoja labai greitai, o jei giliau – mėlynumas gali atsirasti ir po dienos. Tada kraujosruva pereina savo klasikines stadijas: iš mėlynos tampa violetinė, paskui žalia, o tada – geltona. Tos spalvos kaitaliojasi todėl, kad taip irsta raudonieji kraujo kūneliai – hemoglobinas. Irdamas hemoglobinas keičia odos spalvą. Kartais kraujosruvos būna net pajuodavusios – tai rodo, kad sumušimas didelis, o kraujosruva labai arti odos paviršiaus.

Pirmoji pagalba – šaltis. Ne veltui mūsų močiutės prie sudaužtos vietos pridėdavo šaltą šaukštą. Šaltis ir ramybė – pirmoji būtina pagalba atsiradus mėlynei (kaip, beje, ir esant kitoms traumoms). Šaltis sutraukia kraujagysles, sumažina skausmą ir tinimą. Ypač greitai kraujosruvos atsiranda ant veido, nes čia kraujotaka labai gera. Iškart po sumušimo uždėjus ledo, mėlynės bus kur kas mažesnės.

Galima naudoti sausą ledą ar ledukus iš šaldymo kameros, tik prieš tai įdėti juos į polietileno maišiuką, paskui – į rankšluostį, kad šaltis būtų sausas. Drėgnas šaltis sušyla per porą minučių ir yra neefektyvus. Nebent šaltus prievilgus keistumėte kad kelias minutes. Kita vertus, šlapias šaltis yra nemalonus, nes varva, o šalta drėgmė persmelkia, gali vaiką peršaldyti. Mamoms gydytojai pataria – jei namie nėra net ledo, čiupkite tokį šaltą daiktą, koks yra po ranka, kad ir šaldytos mėsos gabalą.

Traumuotą vietą reikia šaldyti mažiausiai 15–20 minučių, o jei patinimas ir kraujosruvos dideli, sausą šaltį reikėtų laikyti 1,5 valandos, bet su kelių minučių pertraukomis (10–15 minučių pašaldykite, paskui kelias minutes nuimkite šaltį, vėl pašaldykite). Kitaip sumušta vieta užšals, apmirs.

Po paros – tepalai. Po paros mėlynę galima pradėti tepti tepalais, turinčiais heparino arba tulžies (tokių tepalų tikrai didelis pasirinkimas). Tepalu sumuštą vietą reikėtų tepti 2–3 kartus per dieną, kaip kremu, neįmasažuoti, o švelniai patepti, kad įsigertų.

Trečią parą – šiluma. Tik po 48 valandų, antros paros pabaigoje arba trečios pradžioje, galima pradėti mėlynę šildyti. Šildymas pagerina kraujotaką, į pažeistą vietą priteka daugiau kraujo, ir kraujosruva greičiau rezorbuojasi (išsivaikšto).

 

PAVOJUS – UODAI

Konsultuoja cheminių medžiagų ekspertė Laura Stančė

Kodėl uodai mėgsta vaikus? Uodus privilioja iškvėpiamas anglies dvideginis, prakaito kvapas (uodės užuodžia žmogų net už 60 metrų), taip pat tamsios spalvos judantys objektai. Dėl specifinio kvapo kraujasiurbiai labai mėgsta ir vaikus, be to, vaikų ir oda plonesnė.

Repelentai ir atbaidančios priemonės. Yra dviejų rūšių priemonės nuo uodų ir kitų vabalų. Žodynas teigia, kad repelentai yra chemikalai, atbaidantys vabzdžius, erkes, žinduolius, paukščius. Būtent apie tokius – cheminius nuodus – ir kalbama straipsniuose apie purškalų toksiškumą. Kitą kategoriją priemonių nuo vabalų galime vadinti tiesiog „klaidintojais“, nes jie paprasčiausiai užmaskuoja kūno kvapą ir suklaidina uodus. Cheminės priemonės veiksmingesnės, poveikis išlieka 6–8 valandas. Natūralios priemonės veikia trumpiau, jas reikia dažniau papurkšti, bet jos nekenkia.

Kuo blogi cheminiai purškalai. Ant drabužių ir odos purškiamose priemonėse nuo erkių ir uodų kaip veiklioji medžiaga dažniausiai naudojamas DEET (dietiltoluamidas). Jis veiksmingiausiai apsaugo nuo vabzdžių. Priemonės su DEET laikomos veiksmingomis 6–8 valandas.

Daugiausia susirūpinimo kelia įtariamas šios medžiagos poveikis centrinei nervų sistemai, nes per odą ši medžiaga patenka į kraują. Jei kartu naudojamos tokios medžiagos kaip etilo, izopropilo alkoholis, purškalas tampa ypač toksiškas. Jis kenkia vandens augmenijai ir žuvims. Šios medžiagos poveikis iki galo neištirtas, todėl tiksliai pasakyti, koks kiekis visiškai nekenksmingas, neįmanoma.

Išeitis – natūralios priemonės. Daugumą vabzdžių atbaido augalų eteriniai aliejai, jų mišiniai. Tik reikia paminėti, kad natūralių medžiagų pagrindu pagamintos priemonės veikia kur kas trumpiau – iki 2 val., todėl teks dažniau apsipurkšti. Kita vertus, galite būti ramūs, kad nebus ilgalaikio neigiamo poveikio sveikatai.

 

Atmintinė, ką daryti, jei vaiką sugėlė uodai

Kad ir kiek purškiame ar tepame specialiais preparatais, iš iškylų grįžtame gerokai „apkramtyti“. Kaip elgtis, jei vaiką sugėlė uodai? Pasinaudokite keliais patarimais.

Uodų įkandimo vietas nuplaukite vėsiu vandeniu. Švarios turi būti ir vaiko rankos, kad (jei pradėtų kasytis), neužkrėstų nukasytų vietų. Būtinai nukarpykite nagus, išvalykite panages.

Svarbiausia – kad vaikas kuo mažiau kasytųsi. Iš tiesų pats uodo įkandimas, jei vaikas nėra jam alergiškas, didelio pavojaus sveikatai nekelia. Pagrindinė įkandimų problema – atsiradęs įkyrus niežulys. Įkandimo vietą uodas suvilgo seilėmis, kurios yra nuodingos ir sukelia niežulio pojūtį, dalis jų gali būti alergenai. Vieni žmonės daugiau jautresni, kiti – mažiau, tad ne visiems vienodos įgėlimų pasekmės ir nevienodas odoje atsiradęs niežulio pojūtis. Kai kuriems gali ir visai neniežėti uodui įgėlus. Tačiau pradėjus kasyti uodo įkąstą vietą, niežėjimas vis didėja. Yra net liaudiškas posakis: „Net saldu, kaip niežti“. Blogiausia, kad į  nukasytą vietą patenka bakterijų, kurios daugindamosi gali sukelti uždegimą. O tada odoje jau atsiranda didesnių problemų, reikalaujančių ir rimtesnio gydymo. Todėl patartina namų vaistinėlėje turėti niežulį mažinančio tepalo. Jis bus pirmoji pagalba įgėlus uodui, malšinant niežulį. Kai neniežės, vaikas nesikasys, uždegimas (jei vaikas nealergiškas) įgėlimo vietoje greitai praeis.

Stenkitės užimti vaiką veikla, kai reikia sukaupti dėmesį, kad mažiau kasytųsi. Kasoma oda tik dar labiau susierzina. Energingai kasant odos paviršius pažeidžiamas, įnešama infekcija. Nukasytos vietos gali net supūliuoti.

Ant uodų įkandimo vietų, jei jos tinsta ir niežti, galima dėti šaltus kompresus. Tinimą mažina ir ledukai ar bet koks šaldytuve palaikytas indas, stalo įrankis (kad ir paprasčiausias šaukštas).

Reikėtų vengti karščio ir drėgmės, šiurkščių dirginančių drabužių, lovatiesių, geriau, kai sugeltos vietos yra atviros.

Kai nebuvo šiuolaikiškų priemonių, mažinančių niežulį, uodo įkandimo vietą buvo patariama tepti žaliu svogūnu, česnaku. Liaudyje šios priemonės buvo naudojamos daugiau dėl dezinfekcijos.

Jei įkandus daugiau nei 3–5 uodams vaikas tampa irzlus, neramus, blogai miega; jei sugeltos vietos stipriai sutinsta, atsiranda bendras silpnumas, galvos skausmas, pykinimas, reikia nedelsiant vykti į gydymo įstaigą.

Žinodami, kad vaikas alergiškas uodų įgėlimams, į iškylas būtinai pasiimkite gydytojo skirtų antialerginių vaistų.

 

PAVOJUS – VIRŠKINIMO SUTRIKIMAI

Konsultuoja vaikų ligų gydytojas dr. Algimantas Vingras

Vasarą padažnėja apsinuodijimų – maistu, gėrimais, augalais – bet kuo, kas gali pakliūti į smalsius pirštukus ir burnytę.

Nuo ko vaikai apsinuodija.

Suaugusieji dažniausiai apsinuodija cheminėmis medžiagomis, vaistais, alkoholiu arba jo surogatais, o vaikai paprastai apsinuodija maistu, kuris užkrėstas bakterijomis ir toksinais. Mikroorganizmų, kuriais galima užsikrėsti, gana daug. Tai salmonelės, stafilokokai, kai kurios kitos žarnyno bakterijos, botulizmo lazdelės. Šių mikroorganizmų protrūkio galima laukti netinkamai gaminant maistą. Ypač pavojingi gaminiai, kurie trumpai ruošiami termiškai: trumpai kepami, verdami ar troškinami. Žarnynas ypač jautrus pasenusiam maistui, tad nekiškite vaikui užvakarykščių kotletų ar sriubos, ypač vasarą.

Į „pavojingų“ patiekalų sąrašą įtraukti kepsniai, kotletai, paštetai, blyneliai su mėsa (blynelių viduje esanti mėsa gali neiškepti), nevirintas kaimiškas pienas (parduotuvėje pirkto pieno virinti nereikia), atšilę ir vėl užšaldyti ledai, patiekalai su žaliais vištų kiaušiniais. Neretai produktai, nors ir gerai termiškai paruošti, užkrečiami per pjaustymo lenteles, peilius.

Be maisto, vaikas dar gali apsinuodyti kieme ar sode paragavęs žolių ar pumpurų. Geriausia, jei sode, pievoje ar darže neleisite vaikui ragauti jokių neaiškių žolių, lapų, uogų, stiebų. Neleiskite čiulpti nektaro iš nežinomų žiedų. Nužydėjus bulvėms, neleiskite žaisti su bulvių vaisiais (ant žiedkočių kabančiais žaliais apvaliais „pomidoriukais“). Neleiskite žaisti nevirtomis pupelėmis ir jų ragauti.

Virškinimas gali sutrikti ir vaikui suvalgius neprinokusių uogų ar vaisių, nes juose yra rūgščių, kartumynų bei kitų sunkai virškinamų, organizmui neįprastų ir svetimų medžiagų. Jos dirgina skrandį ir žarnyną, dėl to organizmas stengiasi tomis medžiagomis atsikratyti, – vaikas gali pradėti viduriuoti ir vemti. Vėmimo, viduriavimo atsiradimas nepriklauso nuo to, kiek buvo suvalgyta neprinokusių uogų ar vaisių. Tai gali būti ir vienintelė neprinokusių serbentų kekelė!

Kaip padėti vaikui. Jei vaikas mažas, o apsinuodijimo požymiai ryškūs, reikia skubiai kviesti greitąją pagalbą.Vienkartinis vėmimas ar porą kartų skystesni viduriai paprastai nesutrikdo bendros vaiko būklės, tačiau vaiką reikia stebėti. Nereikia siūlyti valgyti – svarbiausia pasistengti, kad vaikas atsigertų. Reikia atstatyti vemiant, viduriuojant prarastą druskų ir vandens kiekį, kartu praplauti organizmą, jei į jį pateko jam nepriimtinų medžiagų. Liaudyje sklando prietaras, kad apsinuodijus reikia gerti pieno. Iš tikrųjų pienas tiks tik tada, kai apsinuodijama rūgštimi arba šarmu. Kitais atvejais pienas tik pakenks, nes nuodai jame ištirps ir išsivaikščios po visą organizmą.

Stop maistui pakelėse! Nederėtų vaišintis mažose pakelėse užeigose, nes gali tekti suvalgyti seno, kelis kartus šildyto ar kitaip paveikto maisto. Ypač pavojingos įvairios mišrainės, pyragaičiai su džemais, kremais, uogienėmis, drebučiais, padažais, šaltienos, paštetai, rūkyti viščiukai (neaišku, kiek jie po rūkymo kokioje aplinkoje buvo laikomi), minkštai virti kiaušiniai arba su kiaušiniais pagamintos mišrainės, šalti žuvų gaminiai, kompotai, firminiai maitinimo įstaigų nealkoholiniai gėrimai (jie gali, pvz., surūgę, o jų skonio pagerintas pridėjus cukraus).

Mažiausiai pavojingas šiltas šviežias maistas, kurį, klientui pageidavus, ne visos pakelės maitinimo įstaigos sugeba pagaminti.

Paūmėja senos ligos. Vasarą mitybą keičiasi iš esmės: valgome daugiau vaisių ir daržovių, valgome ne namie, valgome kituose kraštuose, suvartojame gerokai daugiau skysčių ir t.t. Jeigu kuris nors šeimos narys turi virškinimo problemų, tikėtina, kad vasarą (ypač per keliones ar stovyklose) jos paūmės. Viena dažniausių skrandžio bėdų – gastroezofaginis refliuksas, kuriam esant, rūgštus skrandžio turinys patenka į stemplę, kartais – į burną. Pagrindinė ligos priežastis yra stemplės rauko atsipalaidavimas tarp valgių. Ligos paūmėjimą provokuoja rūgštus ar aštriais prieskoniais pagardintas, keptas, marinuotas, raugintas, riebus maistas, sausi pusryčiai, „sintetinis“ maistas (pvz., traškučiai, spragėsiai, kečupas, majonezas, spragintos bulvės), rūgščios bet kokių uogų, vaisių sultys, gazuoti gėrimai. Tad jei vaikas turi šią bėdą, vasarą būkite atidūs, nes išvardintą maistą dažniausiai valgome per iškylas.

Neila Ramoškienė

 

Žymos:

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ keturi = 6

Kitos temos: