„Misis Pasaulis“, krepšininko Kšyštofo Lavrinovičiaus žmona Tatjana, sako, kad vaikai ateina tada, kai jie nusprendžia, o ne tada, kai mes planuojame. Ketvirtą vaikutį jie planavo porą metų, ir šį pavasarį svajonė išsipildė – į šeimą atėjo dar vienas broliukas.
Dabar Tatjanos ir Kšyštofo Lavrinovičių šeimoje auga Danielius (14), Dominikas (12), Emili (6) ir Kristianas (7 mėnesiai).
Tatjana, pakalbėkime apie nėštumą ir figūrą. Ar lengvai atsigaunate po gimdymų? Kaip buvo šį kartą?
Mano ketvirtasis nėštumas buvo gana lengvas, galbūt dėl to, kad neturėjau laiko galvoti, kaip jaučiuosi, – su trim vaikais namuose rūpesčių pakanka, be to, turiu savo verslą, proginių ir vestuvinių suknelių butiką „D’ dress“. Šįkart priaugau mažiausiai – 10 kilogramų. Su dviem vaikais buvau priaugusi po 12, o laukdamasi antrojo, Dominiko, net 25 kilogramus. Manau, tai priklauso nuo priežasčių, kurių negalime pakeisti. Dominikas gimė didelis, be to, po pirmojo gimdymo buvo praėję tik 2 metai.
Man svoris auga ne nuo maisto. Šįkart kaip tik valgiau tai, ką norėjau, net ir vėlai vakare ar naktį, bet svoris augo labai nedaug. Turbūt turiu būti dėkinga savo genams, nes gyvenime niekada nesu laikiusis jokių dietų.
Žinoma, mūsų šeimai svarbi maisto kokybė, taip įpratino sportuojantis tėtis. Ledai, saldumynai ir makdonaldai būna, bet gana retai, kartą ar du per mėnesį. Visavertę mitybą renkamės dėl sveikatos. Mes pripratome prie paprasto maisto – makaronai su vištiena, ryžiai su kalakutiena, grikiai su žuvimi…
Po nėštumų atsigaunu lengvai, į sporto klubus nevaikštau. Pirmus du sūnus auginau Rusijoje, kur pagal kontraktą žaidė Kšyštofas. Danieliui buvo dveji, kai gimė mažiukas, – apie kokius sporto klubus galėjau galvoti? Aš sportą mėgstu žiūrėti per televizorių. Gal ir norėtųsi, kad tas kūnas būtų stipresnis, bet… „Pasportuoju“ stumdydama mažiuko vežimėlį arba sukdamasi virtuvėje. Šią vasarą visa šeima stebėjome Tokijo olimpines žaidynes. Juk namie keturi sportininkai, atsisukdavome rungtynių transliacijas, jei negalėdavome pažiūrėti laiku.
Mes po to lemtingo lietuvių krepšininkų pralaimėjimo slovėnams gal savaitę šeimoje tik apie tai ir kalbėjome: „Įsivaizduojate, Tokijuje nebus Lietuvos krepšininkų“. Iki šiol sūnūs beveik kasdien tą faktą prisimena. Didelis nusivylimas, gaila žaidėjų, tikrai ta proga po 4 metų jau galės pasinaudoti ne visi. Auga kita karta, Lietuvoje tiek talentingų vaikų, labai įdomu, kas sudarys Lietuvos rinktinę ateityje.
Galbūt joje matote ir savo berniukus?
Mes vaikams sportininkų karjeros neplanuojame. Norime, kad jie pasirinktų patys ir būtų laimingi toje srityje, kurią pasirinks. Bet laikomės taisyklės, kad iki 18 metų reikia sportuoti. Kadangi nuo gimimo berniukai aukšti, jie lanko krepšinį. Jei užaugs dvimetriniai ir norės tapti krepšininkais, kad paskui nesigailėtų, kad neišnaudojo šanso jais tapti. Dabar sporto situacija tokia, jei nuo 7 metų nesportuoji, paskui jau nelabai pasivysi bendraamžius. Nebent labai didelis talentas dar galėtų „įšokti“ būdamas 10 ar 12 metų. Mergaitėms ta amžiaus riba gali būti ir vėlesnė.
Šešiametė Emili bando save visur: dabar dvejus metus lanko tenisą, bet nežinia, ar tai paskutinė jos stotelė. Ji stipri fiziškai, manau, verta būtų pabandyti ir atletiką. Jei norės, galės pabandyti ir krepšinį. Bet Emili nėra išskirtinai aukšta, ne taip, kaip broliai. Ji proporcinga, prie aukštesnių bendraamžių, bet ne visa galva aukštesnė.
O berniukai – iš karto buvo matyti, kad bus aukšti. Atsimenu, antrasis mūsų sūnus, Dominikas, jau pusės metukų buvo kaip dvejų metų vaikas. Tuo metu užsienyje norėjome jam nupirkti šiltą kombinezoną-vokelį, bet jam tiko tik dvimečio kombinezonas. Užsiuvome rankovių ir kojų klešnių galus, kad neitų šaltis, ir taip pritaikėme savo mažyliui. Dabar Dominikui ką tik suėjo 12 metų, jo ūgis 175 cm, koja 43 dydžio, kaip normalaus vyro, bet jo svoris kaip dvylikamečio. Ilgas ir labai liesas. Dabar jam nupirkti kokį drabužį – didžiausias iššūkis, nes jei perkame iš vyrų skyriaus, viskas per platu. Sportininkus matuoja tokiu principu: ūgis turi atitikti ištiestų į šonus rankų ilgį. Vaikų rankos šiek tiek trumpesnės. O mūsų Dominiko jau prieš kelerius metus rankos buvo 5 centimetrais ilgesnės. Nežinau, ką tai reiškia, bet gali būti, kad bus labai aukštas. Kai vaikas auga taip greitai, atsiranda problemų dėl kūno koordinacijos. Kartais atrodo, kad galva atskirai, kojos atskirai, rankos irgi atskirai. Eina, užkliūva, griūna, lygioje vietoje, bet krepšinį žaidžia labai gerai. Aišku, aikštelėje irgi pusę varžybų guli ant grindų. Dažnai griūva, nes kūnas lengvas, dar neturi raumenų svorio. Kartais norisi Dominiką atpenėti, bet nenorime kišti nesąmoningo maisto, kad priaugtų ne raumenų, o riebalų. Jam riebalų nereikia. Liesumas galbūt yra paveldėtas, aš pati vaikystėje buvau labai liesa, mama sakė, kad baisu būdavo žiūrėti, – vieni kauliukai.
Kšyštofas su Darjušu irgi buvo liesi. Vyras prisimena, kad trylikos jie su broliu buvo jau 192 cm ūgio. Tarybiniais laikais toks ūgis buvo dar didesnė problema, nes sunku buvo rasti ne tik batų, drabužių, bet ir lovų. Jiems perdarinėjo standartines lovas, kad tilptų. Mes ir dabar, jei važiuojame į kokį viešbutį atostogauti, pasitiksliname, ar lova tikrai be uždaro galo. Nes į paprastą lovą tie 210 centimetrų tiesiog netelpa. Kšyštofas jau priprato, kad dažnai kojos tiesiog kabo ore.
Tatjana, ar savo artimiesiems jau parodėte Kristianą?
Taip, šią vasarą kelionė į Rusiją buvo pirma po karantino. Nesimatėme beveik dvejus metus. Rusijoje gyvena mano mama, sesė ir brolis. Kelionė buvo ilga, 4 valandos automobiliu iki Kaliningrado, tada reikėjo praeiti pasienio patikrą, dar 2 valandas važiuoti iki oro uosto ir 3,5 valandos skrydis į Permę. Bet mūsų mažiukas – auksinis vaikas, net neverkė, pavalgydavo ir miegodavo, matydamas, kad visa šeima šalia.
Mano mamai buvo stresas, kad šitą vaikelį turėjau gimdyti Lietuvoje. Pirmieji trys vaikai gimę Rusijoje. Danielius – Kazanėje, kur žaidė tėtis, o Dominikas ir Emili– Permėje, mano gimtinėje. Ketvirtasis vaikutis dėl pandemijos turėjo gimti Vilniuje. Labai jaudinausi, kad pirmąkart gimdyme nedalyvaus vyras, kad turėsiu ir per operaciją, ir po jos būti viena. Bet viskas praėjo geriau, nei tikėjausi. Gydytojai pasakė, kad cezario operacija pavyko kaip iš vadovėlio. Tai jau trečiasis mano cezaris, tad žinau, kaip ir kiek viskas turi trukti. O kadangi mūsų šeima iki gimdymo buvo persirgusi koronavirusu, į pooperacinę palatą Kšyštofui leido įeiti.
Po gimdymo praėjus savaitei, aš jau lėkiau į darbą, juk negaliu palikti nuotakų be suknelių, kai pats sezonas. Jei nuotakos suknelė sveria tiek, kiek naujagimis, argi aš jos nepakelsiu?
Manęs gimdymai ir nėštumai nebaugina, priimu tai kaip gyvenimo dalį, nes gyvenimo be sunkumų nebūna. Jeigu viskas per daug lengva, kažkada atsitiks kažkas blogo. Visus sunkumus priimu su mintimi, kad jie praeis, svarbiausia, kad visi būtų sveiki.
Kur įsikraunate energijos, kai ji pasibaigia auginant kūdikį?
Mūsų mažiukas labai geras, miega naktimis. Kartais man norisi anksčiau eiti miegoti vakare, bet kaip išeina, taip išeina. Juk ateis laikas, ir būsime laisvesni.
O dabar įtraukia ir vyresniųjų vaikų gyvenimas, vasarą reikia į stovyklas išruošti. Šeimoje turime paauglį, du vaikus ir vieną kūdikį. Paauglystė –nelengvas etapas, kol mes pripratome, kad turime pradėti bendrauti kiek kitaip, praėjo kokie metai. Kšyštofas perskaitė, kad iki 7 metų vaiką reikia mylėti ir lepinti, nuo 7 iki 14 prasideda antras etapas, kai reikia auklėti, o nuo 14 reikia būti draugu. Tas modelis tinka mūsų šeimai. Su vyresniuoju jau reikia kalbėtis, o ne auklėti, viduriniesiems dar galima „duoti velnių“, o mažiuką reikia tik mylėti.
Kaip mažiuką priėmė vaikai?
Mes bandėme iš anksto paklausinėti, kaip jie reaguotų, jei gimtų dar vienas vaikelis. Vyresnėlis sakė, gal jau užtenka. Kiti du džiaugėsi: „Kaip faina!“ Ir kai jau tikrai žinojome, kad laukiuosi, pasakėme, šiek tiek bijodami reakcijos. Bet Danielis taip apsidžiaugė, net su ašaromis akyse. Pasakė: „Gal brolis bus ne toks, kaip šitas“. (Tarp Danielio ir Dominiko – dvejų metų skirtumas, yra ir konkurencijos, ir provokacijų.)
Dominikas irgi labai apsidžiaugė, išgirdęs, kad bus broliukas. O Emili iš pradžių nuliūdo, kad ne sesutė. Pajuokavome, kad gerų mergaičių šiemet nebuvo. Be to, sakėme, su sesute reikėtų dalintis suknelėmis ir lėlėmis. Tada ir ji apsidžiaugė, kad gims berniukas. Mūsų Emili labai išlepinta tėčio.
O kai parsivežėme naujagimį namo, pirma savaitė buvo sunki, vaikai įsivaizdavo, kad atvešime mažylį, su kuriuo galima žaisti, kuris vos ne ropos, laikys žaislą. Visi paruošė po žaisliuką dovanų. Atnešėme tą ryšuliuką – reikėjo net pasaugoti, kad neatsargiai nepaimtų, o paskui visi apsiprato. Kaip būna su pirmu vaiku – eini į dušą, turi pastatyti vaiką prie savęs. O dabar mūsų šeimoje trumpam kūdikį gali pažiūrėti bet kuris vaikas. Bet yra taisyklė, jei mes su vyru namuose, vaikų neprašome prižiūrėti broliuko, nebent jie patys norėtų. Vaikas neturi būti našta kitiems, jį turėti buvo mūsų, suaugusiųjų, sprendimas.
Jūsų vaikai turi labai gražų broliško ryšio pavyzdį…
Taip, Kšyštofo ir Darjušo ryšys unikalus, mūsiškiams berniukams iki tokio ryšio dar turi ateiti laikas. Dabar jie ir pykstasi, ir negali vienas be kito. Kai būna po vieną, liūdi, sako, kad nėra ką veikti, laukia, kol atvažiuos brolis.
Aš pati augau su broliu ir seserimi, buvau jauniausias vaikas šeimoje. Tarp mūsų 8 ir 10 metų skirtumas. Mama daug dirbdavo, tad dažnai mane prižiūrėdavo sesė. Pamenu, kad nuolat stovėdavau nubausta kampe ir laukdavau, kol grįš iš darbo mama. Sesė buvo griežta, bet jos dėka iki 7 klasės turėjau tik geriausius pažymius. Rusijoje yra penkiabalė pažymių sistema, tad buvau vien penketukininkė. O paskui sesuo ištekėjo, ir mano pažymių knygelėje atsirado ketvertų…
Man patinka stebėti, kaip bendrauja mūsų vaikai. Kai žaidžia, jie staiga visi pasidaro to paties amžiaus – nebelieka nei vyresniųjų, nei mažųjų.
Ginta Liaugminienė, nuotraukos Dobiliuko foto
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
