Tėvai+šventė = alkoholis? Nebūtinai

alkoholis

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

Vytis VALANTINAS, klinikinis psichologas Psichologinės pagalbos vaikui ir šeimai kabinetas

Pagrįstos, bet pasipriešinimą keliančios idėjos

Alkoholis yra viena iš pačių pavojingiausių psichiką veikiančių medžiagų pasaulyje. Alkoholio žalos mastą asmens fizinei ir psichikos sveikatai, taip pat socialiniam funkcionavimui patvirtina gausūs moksliniai tyrimai. O kaip mes reaguojame į raginimą alkoholio vartojimą nutraukti arba sumažinti? Susierzindami. Ar esate bandę kam nors tai pasiūlyti? Pamėginkite.

Dažnas žmogus dėl tokių pasiūlymų supyksta, šita mintis neretai kelia didelį pasipriešinimą. Panašu, kad visiškai atsisakyti alkoholio daugumai žmonių yra problema, iššūkis. Lietuva yra tarp pirmaujančių šalių pagal suvartojamo alkoholio kiekį, apsinuodijimus alkoholiu, mirties atvejus nuo alkoholio (ir tarp vaikų, ir tarp suaugusiųjų). Alkoholis mūsų šalyje primena buitinio vartojimo produktą (beje, vaikai ir paaugliai šioje rinkoje turi mėgstamus pasirinkimus, pavyzdžiui, sidrą, kokteilius).

Ir vis dėlto žmonės būna narsūs ir stiprūs. Gyvenime yra laikotarpių, kai šitas iššūkis drąsiai priimamas – laukiant vaiko nustojama vartoti alkoholį, tabaką, vengiama gerti stiprius vaistus, suprantant, kad tai kenkia vaisiui ir jau gimusiam kūdikiui. Svarbu, kad sveikatos specialistų ir mokslininkų argumentai šiuo atveju gali suveikti, asmuo atsispiria aplinkos ir rinkodaros spaudimui ir imasi atsakomybės pats spręsti, kaip jam elgtis. Sėkmė yra galima ir tais atvejais, kai jau yra susiformavusi priklausomybė ir yra siekiama profesionalios pagalbos.

Skamba kiek banaliai, bet nepavyksta suformuluoti kitaip: o kada „galima“ sustabdytus žalingus įpročius susigrąžinti? Būkime nuoširdūs: juk jie susigrąžinami, ir gana greitai. Tikriausiai esate matę tokį vaizdą: vienas iš tėvų stovi greta mažylio, o kitas tuo metu su šeima bendrauja gestais, paėjėjęs tolėliau: moja jiems ranka, kad tiedu neįkvėptų dūmų. Vaikas žiūri susidomėjęs – ankstyvieji elgesio mokymosi mechanizmai jau veikia, pats svarbiausias elgesio modelis stovi prieš akis.

alkoholis2

Vitos Jurevičienės nuotr. www.fotovita.lt

(Paskui mokslininkai tyrimuose atkreipia dėmesį į susirūpinimą keliančius jaunų žmonių priklausomybių rodiklius. Žr. Lietuvoje atliktųs tyrimus: Alkoholio kontrolės politikos vertinimas, alkoholio vartojimo daromos žalos vertinimas ir Visuomenės psichikos sveikatos rizikos veiksnių studija ir prevencinių priemonių planavimo krypčių nustatymas“. Interneto nuorodos pateikiamos straipsnio pabaigoje. Drąsiname skaitytojus perskaityti studijas, jose daug svarbių faktų apie šalies situaciją. Atkreipkite dėmesį į amžių, kada vaikai pirmą kartą pabando tabako ir alkoholio, turint galvoje, kad aukštesnėse vidurinės mokyklos klasėse šie jau gali būti vartojami reguliariai.)

Kitas pavyzdys – šeimos šventėje vaikams nuperkama nealkoholinio šampano. Kad šventė būtų tikresnė. Vaikai gėrimą čiumpa ir džiugiai ragauja: jaučiasi beveik „kaip suaugusieji“ (net gali su suaugusiaisiais „susidaužti“ taurėmis). Dar vienas pavyzdys: šventėje vaikams duodama paragauti „šiek tiek“ tikro alkoholio, kad jie nesijaustų „nuskriausti“, nuoširdžiai tikint, kad tai nekenkia ar net naudinga sveikatai. (Toks elgesys vaiko sveikatai vienareikšmiškai daro žalą. Be to, tėvai pristato vaikams alkoholį kaip būtiną šventės dalį.)

Pagrindinė šio straipsnio mintis, kuri galbūt sukels Jums susierzinimą, yra ši: esama svarių argumentų, kodėl verta susilaikyti nuo alkoholio ne tik nėštumo metu, bet ir vaikams augant. Sprendimas, kaip elgtis, priklauso skaitytojams, straipsnio tikslas – šiuos argumentus dar kartą pakartoti, pristatyti.

Argumentai

Dalis vaikų, kurių tėvai vartoja alkoholį, su baime laukia kiekvienos didelės šventės pabaigos. Alkoholio ir agresyvaus elgesio ryšys, taip pat ryšys su vaikų nepriežiūra yra patvirtintas įvairiose šalyse atliktais moksliniais tyrimais. Žmonės, pasakojantys apie vaikystėje patirtus savo tėvų nesutarimus, dažnai pamini aršius konfliktus, kurie kildavo tada, kai tėvai būdavo neblaivūs. Jei taip atsitinka, tėvai nustoja būti vaiko saugumo garantu, priešingai – jie tampa bauginančiomis būtybėmis, savotiškais „nekontroliuojamais milžinais“: grėsmingi, nesuprantami, nenuspėjami vaikui.

Panagrinėkime vieną iš būdingų scenarijų.

Šventės pabaigos sukeltas nuovargis, namus paliekantys svečiai, liūdesys, kad šventė jau pasibaigė, neretai iškelia į paviršių su šeiminio gyvenimo sunkumais susijusias tėvų nuoskaudas, kurių neišvengiamai turi kiekviena pora. Apsvaigimas provokuoja aiškintis santykius ir išsakyti problemas, tačiau labai stipriai apriboja galimybes tai daryti konstruktyviai. Atidėti konflikto sprendimą, kol apsvaigimas praeis, kritiškai vertinti savo veiksmus, atsižvelgti ne tik į savo, bet ir vaiko jausmus, pavyksta ne visada. Tais nesėkmingais atvejais vaikai tampa staiga įsiplieskusių ir sunkiai valdomų tėvų konfliktų stebėtojai. (Aprašytas scenarijus pasitaiko dažnai, bet tikrai yra ne vienintelis. Jis svarbus tuo, kad pasireiškia ne tik priklausomybės problemą turinčiose šeimose, bet ir tarp žmonių, kurie savo alkoholio vartojimą vadina „proginiu“, „atsakingu“, „saugiu“, „pamatuotu“ ar kitaip. Šios sąvokos yra sąlygiškos ir dažniausiai klaidingos. Riba tarp „pakankamai“ ir „per daug“ alkoholio yra pernelyg neaiški.

Daugelio mokslininkų teigimu, nėra tokio dalyko kaip „saugus alkoholio vartojimas“. Mitas, kad mažos reguliariai vartojamo alkoholio dozės yra saugios. Tai, kad itin kokybiškų ir brangių gėrimų vartojimas yra saugus – taip pat mitas. Mažų vaikų auginimo atveju „saugaus“ alkoholio vartojimo negali būti dar ir todėl, kad iškilus netikėtai grėsmei tėvai gali būti nepajėgūs vaikais pasirūpinti, juos apsaugoti, greitai ir tinkamai reaguoti.

alkoholis

Ingos Deksnės nuotr. www.indexphotography.lt

Vaiko negebėjimas suprasti jį ištikusią situaciją. Gana tipiškas suaugusiųjų elgesys po apsvaigimo išprovokuotų konfliktų – kitą dieną tarpusavyje ir su vaiku elgtis taip, tarsi nieko nebūtų įvykę. Tėvai pavargę ir kiek prislėgti, bet šilti, besirūpinantys, šnekasi ramiai. Vis dėlto staigių vakarykščių suaugusiųjų pykčio ar liūdesio protrūkių, alkoholio nulemtų kalbos, emocijų raiškos, elgesio pokyčių vaikas nėra užmiršęs, jo sąmonėje jie lieka ryškūs, gąsdinantys ir skausmingi, bet dažniausiai – niekaip neišspręsti. Vaikas priverstas pats susikurti paaiškinimą, kas ir kodėl buvo atsitikę su jo tėvais (kodėl tėtis šaukė ant mamos; kodėl glėbesčiavosi su nepažįstama moterimi ir ją pabučiavo – juk paprastai taip nesielgia; kodėl sudužo stiklinės virtuvės durys ir kt.), taip pat rasti būdą nusiraminti.

Maži vaikai negali suprasti suaugusiųjų konfliktų priežasčių ir yra linkę kaltę prisiimti sau. Jie perima ir netinkamo suaugusiųjų elgesio konflikto situacijoje modelius. Be to, nuolat matydamas apgirtusius tėvus, vaikas kito asmens girtumą priima kaip įprastą reiškinį. Dėl šios priežasties vaikas praranda gebėjimą identifikuoti kito asmens girtumą kaip jo saugumui grėsmę keliantį veiksnį (juk nepažįstamas neblaivus asmuo vaikui gali būti daug pavojingesnis už jam pažįstamus suaugusiuosius).

Vaiko negebėjimas spręsti situaciją. Nesvarbu, ar vaikas mažas, ar jau paauglys – jis dažniausiai nieko negali padaryti, kad padėtų savo tėvams, negali priversti ar motyvuoti juos keisti gyvenimo būdą, nevartoti alkoholio, sutarti „gražiai“, neskaudinti vienas kito ir kt., nes tai nuo jo nepriklauso. Dalis panašių formuluočių vaiko mąstymui apskritai yra neprieinamos. Įsivaizduokite save situacijoje, kurioje negalite nieko pakeisti – kaip jaučiatės? Kaip suaugęs žmogus Jūs turite įvairių galimybių: reikalauti iš kito žmogaus keisti elgesį, nutraukti, apriboti Jus skaudinančius santykius; jei asmeninių pastangų neužtenka – ieškote sąjungininkų. Tačiau vaikas tokių galimybių neturi. Pirmapradžių, pačių svarbiausių jo gyvenime santykių su tėvais nė vienas vaikas negali atsisakyti. Vaikai myli savo tėvus ir siekia jų meilės, nesvarbu, kaip šie tėvai elgiasi. Vaikai siekia sutarti su abiem tėvais ir būti mylimi abiejų tėvų.

Situacija, kai vaikas priverstas tapti vieno iš suaugusiųjų sąjungininku prieš kitą suaugusįjį (nesvarbu, ar dėl piktnaudžiavimo alkoholiu, ar dėl kitų priežasčių), vaiką labai žaloja. Vienas iš daugeliui vaikų prieinamų nerimo mažinimo būdų (ne vienintelis) yra pasinerti į „kompiuterinę-emocinę narkozę“, t. y. ilgas valandas žaisti kompiuterinius žaidimus. Deja, gydomojo poveikio psichikos sveikatai šis būdas neturi. Skaitytojai gali pasvarstyti, kokių nusiraminimo būdų (žalingų ir tinkamų) suranda paaugliai.

Ribotas vaiko gebėjimas atlaikyti nerimą, „kaupiamoji“ streso ypatybė. Mūsų jau aprašytas stresas dėl tėvų elgesio išgėrus, reguliariai kartodamasis, turi kumuliacinį poveikį, yra linkęs kauptis.

Vaikai, praradę pasitikėjimą artimiausiais suaugusiaisiais, negebantys nuspėti, kada keliantis nerimą įvykis pasikartos, kenčia, jaučia gėdą, nusivylimą, baimę, neviltį. Tėvų piktnaudžiavimas alkoholiu dažnai yra šeimos paslaptis, vaikas neturi su kuo apie tai pasikalbėti, nedrįsta niekam pasiguosti.

Nuolatinius piktnaudžiavimo alkoholiu epizodus galima vertinti kaip ilgalaikį vaiko traumavimą. Jo pasekmės gali būti labai įvairios ir savitos įvairiems vaikams: vaikas ima jaustis nesaugus, smunka jo savivertė, keičiasi elgesys, jis gali tapti prislėgtas arba piktas, jam sunku pasitikėti žmonėmis, šlyja santykiai su bendraamžiais, gali pablogėti miegas, apetitas, fizinė sveikata, gali kilti psichosomatinių sutrikimų, vaikui gali būti sunku susikaupti, mokytis ir kt. Šiuo atveju galioja vadinamasis „multifinališkumo“ principas, kuris reiškia, kad tos pačios rizikingos aplinkybės gali turėti labai skirtingas pasekmes skirtingų vaikų psichikos sveikatai. Tai priklauso nuo įvairių rizikos ir apsauginių veiksnių tarpusavio sąveikos. Aprašytų vaiko psichikos sveikatos problemų, kurios atsiranda, kai vaiko gebėjimas atlaikyti stresą viršija jo galimybes, suaugusieji nebegali išspręsti savarankiškai, tam prireikia specialistų pagalbos.

Mokome savo vaikus žalingų įpročių. Apie tai jau užsiminėme įvade. Vienas iš veiksmingiausių vaikų mokymosi, elgesio perėmimo mechanizmų – mokymasis stebint. Patys stipriausi vaiko elgesio modeliai yra jo artimiausieji suaugusieji – tėvai, dėdės ir tetos, vyresni broliai ir seserys, seneliai, kiti giminaičiai. Vaikai turi nepailstantį siekį būti panašūs į suaugusiuosius, tapti tokie kaip jie: dideli, stiprūs, nepriklausomi, mokantys daugybę dalykų, darantys tai, ką patys nusprendžia daryti. Vaikus daug labiau veikia tai, ką suaugusieji daro, o ne tai, ką jie sako. Tėvų auklėjimo metodas „vaikeli, man kitaip neišeina, bet tu užaugęs taip nedaryk“ veikia prastai arba gali lemti visiškai priešingą rezultatą.

Vaikui, kurio šeimoje vartojama daug alkoholio, yra gerokai sunkiau atsispirti vėlesniam aplinkos spaudimui, jis mato alkoholį kaip būtiną, svarbią, visaverčio suaugusiųjų gyvenimo dalį, jis turi didesnę riziką įgyti žalingų įpročių, yra linkęs pradėti alkoholį vartoti anksčiau ir drąsiau. Atskaitos tašku, kokį alkoholio kiekį suvartoti, jauni žmonės kartais pasirenka pagal tai, kokį kiekį yra matę suvartojant savo tėvus. Didžiausią riziką vaikui įgyti priklausomybę nuo alkoholio sudaro jo artimiausiųjų suaugusiųjų elgesys. Tačiau šie žmonės taip pat turi didžiausią jėgą apsaugoti savo vaikus nuo priklausomybių.

Stipriausias apsauginis veiksnys šiuo atveju – tėvų atsisakymas vartoti  alkoholį, atradimas, kad šventės gali būti džiaugsmingos apsieinant be jo.

Nuo alkoholio apsvaigę tėvai yra emociškai neprieinami vaikams, negali jais tinkamai pasirūpinti. Šventėje, kurioje gausiai vartojama alkoholio, maži vaikai jaučiasi emociškai izoliuoti ir apleisti suaugusiųjų. Laikas, kai vartojate alkoholį, daugeliu atveju gali būti vertinamas kaip laikas, kurį Jūs praleidžiate emociškai atsiskyrę nuo vaiko, net jei jis yra tame pačiame kambaryje. Jei išgėrę tėvai ir yra pajėgūs fiziškai pasirūpinti vaiku, jį apsaugoti, jų elgesys, kalba, išvaizda, žvilgsnis, judesių koordinacija, nuotaika, skleidžiamas kvapas, t. y. visa, kas sudaro santykio su vaiku kokybę, – keičiasi, ir vaikai tai labai jaučia. Visiškai absurdiškas tėvų elgesys tokioje situacijoje – duoti vaikams ragauti alkoholio ir taip juos sudominti, neva „priimti“ į šventę. Tokį tėvų (kartais senelių) elgesį vis dar galima pamatyti dažnai, todėl svarbu, kad kuo daugiau žmonių išgirstų: šitaip daryti negalima. Alkoholio davimas vaikams, namuose ar viešoje vietoje, yra tolygus prievartai prieš vaikus. Alkoholis yra toksiška, žalinga medžiaga, akivaizdžiai susijusi su daugybe fizinės ir psichikos sveikatos pažeidimų, provokuojanti depresiją, pažeidžianti atmintį ir kt.

Baigiamosios mintys

Daugelis žmonių turi argumentų, kodėl jų suvartojamas alkoholio kiekis yra „normalus“ ir „nepavojingas“. Nepaisant to, alkoholis turi dažną tendenciją savo vartotojus (ir jų vaikus) nustebinti.

Atrodo, alkoholį gerai „pažįstate“, o šį kartą jis netikėtai suveikė kitaip nei tikėjotės. Augti alkoholio visiškai nevartojančioje šeimoje šiandien tikriausiai yra savotiška „prabanga“. Vis dėlto tokių šeimų yra ir jų gali daugėti. Nevartoti alkoholio, kol auginate vaikus, nėra tokia jau radikali idėja. Šis dalykas, tikslingai jį pasirinkus, yra pasiekiamas ir įgyvendinamas. Toks sprendimas priklauso skaitytojams. Jei nuspręsite ir pavyks, – būtinai pasidalykite, kuo naujai švenčiamos šventės Jums patinka. Šis straipsnis neliepia Jums: „negerkite“. Jis provokuoja: „gyvenimas yra nuotykis, pabandom gyventi kitaip“.

Daugiau vertingų psichologinių ir pedagoginių straipsnių rasite portale www.ikimokyklinis.lt

Susiję straipsniai


Žymos: ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


aštuoni − = 6

Kitos temos: