Prasidėjo kasmetinis vaikų sveikatos patikrinimo vajus, kurį kai kurie tėvai vadina laiko švaistymu. „Dėl pažymos vaiką reikia tampyti po poliklinikas, badyti ir gaišti laiką“, – sako jie. Tai tamsiausias koks tik gali būti požiūris.
Apie profilaktinių tyrimų esmę kalbamės su „Medicina Practica“ laboratorijų vadovu gydytoju Svajūnu Barakausku.
Gal tėvai teisūs – kam badyti vaikelį, kuris, atrodo, yra sveikas?
Svarbiausia nuo mažų dienų sukurti pozityvų vaiko požiūrį į gydytojus ir mediciną. Gydytojas neturėtų būti auklėjimo arba bauginimo priemonė! Nuo paties pirmojo apsilankymo pas gydytoją, nors vaikutis dar kūdikis ir nieko nesupranta, reikia visus veiksmus atlikti pozityviai, vaikui pasakoti, kokia smagi šiandien diena – mes einame pas gydytoją. Kai vaikas supranta daugiau, nuo kokių 3–4 metų, reikia jam pasakoti, koks svarbus šiandien atliekamas darbas, – einame tikrintis, ir kuo svarbus tas patikrinimas. Tai turėtų būti edukacija tiek šeimose, tiek darželiuose, tiek mokyklose. Pasitikrinti ir kuo daugiau žinoti apie savo sveikatą turėtų būti vaikui garbė. Vaikas turi žinoti, kad duodamas tyrimui kraujo, jis atlieka labai didelį darbą ir padeda pats sau.
Užsienyje taip ir yra, o pas mus vaikams vis dar sakoma: „Jei kažko nedarysi, nuvesiu pas daktarą ir tau įdurs!“
Gydytojai siejami su fiziniu veiksmu, kuris sukelia skausmą. Mes savo mažuosius pacientus pirmiausia kalbiname, pasakojame, kas bus daroma. Stebuklingai veikia metodika, kai į laboratoriją duoti kraujo vaikas eina tik su medicinos darbuotoju, o mama ar močiutė lieka už durų.
Sveikatos patikrinimai vaikams privalomi, bet tiek tėvai, tiek medikai dažnai į juos žiūri pro pirštus. Kodėl?
Dar labai trūksta pilietinio mąstymo. Juk iš tų tyrimų, kuriuos mes rekomenduojame, galima nustatyti ligas pačioje jų pradžioje ir pradėti jas gydyti (o gal nereikės nei gydyti, tik pakoreguoti režimą, mitybą). Neatlikus tyrimų, tos ligos kažkada praneš apie save, bet tada reikės kur kas daugiau laiko ir lėšų – tiek asmeninių, tiek valstybės – jas išgydyti.
Didžiausi kasmetinės sveikatos patikros entuziastai yra amerikiečiai. Galime iš jų šapytis, kad per daug savimi rūpinasi, tačiau pažiūrėkime į skaičius – jų gyvenimo trukmė labai ilga, ir vis ilgėja. Ilgaamžių tautos – italai, japonai – laikosi aukščiausių profilaktikos standartų.
Pirmais metais kūdikius liepiama rodyti gydytojams kartą per mėnesį, o vyresnius – tik kartą per metus. Kaip susekti ligos pradžią?
To, kad vyresnis sveikas vaikas gydytojams parodomas kartą per metus, – pakanka. Tai yra pasaulinė praktika, priimta ne šiaip sau. Lėtinės ligos neįsisiūbuoja taip greitai, dar gerokai iki ligos pradžios jau galima aptikti pakitimus kraujyje. Tačiau tyrimai – dar ne viskas, reikia išmokyti vaiką analizuoti savo kūno pokyčius ir apie tai pasipasakoti.
Pirmaisiais metais vaikas yra didžiausia brangenybė, kurią akylai stebi tėvai, gydytojai ir seneliai. Paklauskite, tikrai atsakys, kiek sveria 3 mėnesių anūkas. Mama yra labai artima kūdikiui ir mato mažiausius pokyčius. Vėliau prasideda kiti kontaktai – kiemas, darželis, vaikai tolsta nuo tėvų, ir tai natūralus procesas. Tėvai tiesiog pražiūri vaiko negalavimus. Na, pradėjo daugiau gulinėti, bet gal pavargo mokykloje, mažiau namie valgo, bet gal darželyje pavalgė. O nuvedus pas gydytoją ir atlikus tyrimus paaiškėja, kad bėda jau įsisenėjusi. Mūsų užimtumas labai tolina mus nuo vaikų, ir – deja – vaikams užkrauname atsakomybę patiems rūpintis savo savijauta. Taip, vaikas, kuriam kažką tikrai skauda, pasakys ir parodys kur, bet jei pojūčiai nėra labai aiškūs (silpna, negera, nėra jėgų, maudžia, sunkumas skrandyje ir t.t.), vaikas nepasakys. Vaikui turime aiškinti, koks yra jo organizmas, kaip jis veikia. Vaikas turi išmokti pajusti pokyčius – kaip jaučiasi pavalgęs, kaip tuštinasi. Kalbėtis apie vaiko tuštinimąsi net būtina.
Klausimai, ar vaikas šiandien jau buvo tualete, kokie jo viduriai, ar neskauda tuštinantis, neturėtų baigtis vaikui pradėjus lankyti darželį. To reikia klausinėti, kol vaikas tampa suaugęs, net iki 18 metų! Tas pats kalbant apie vaikų lytinį brendimą, mergaičių mėnesines. Pokalbiai apie kūną ir jo pokyčius turi būti natūraliausias dalykas šeimoje. Negalime sukurti šeimoje tokios taisyklės, kad vaiko sveikata yra jo paties problema.
Praktiniai tyrimai asocijuojasi su kraujo ėmimu. Ar atlikti rekomenduojamiems tyrimams pakanka vieno kraujo lašelio?
Kol kas vaiko kasmetinė patikra daugiau sutelkta į fizinę vaiko raidą: ūgis, svoris, laikysena, regėjimas. Vis dėlto kraujo tyrimas yra pats svarbiausias, be kurio gydytojas net neturėtų pradėti kalbos apie vaiką.
Mūsų siūlomam tyrimų paketui pakanka vieną kartą paimti kraujo iš venos. Kodėl ne iš piršto? Pirmiausia tyrimai iš veninio kraujo yra tikslesni, o antra – toks kraujo paėmimo būdas yra visiškai neskausmingas. Psichologiškai jis atrodo baisiau, bet iš tikrųjų yra atvirkščiai – duoti kraują iš piršto yra nepalyginamai skausmingiau, nes pirštų pagalvėlės be galo jautrios, jose daug nervų galūnėlių, ne veltui neregiai skaito pirštais. Vaikai, kuriems imamas kraujas iš venos, net nejaučia – kalbasi su gydytoju, o kraujas jau paimtas. Žinoma, tai turi daryti profesionalai. Manau, dūrių baimė vaikams ir atsiranda dėl to, kad nuo kūdikystės poliklinikose jiems imamas kraujas iš pirštukų. Negana to, kad pats dūris nutvilko kaip žaibas, tai dar po dūrio vaiko pirštukas „gręžiamas“ (kai vaikas susijaudinęs, jo periferinė kraujotaka suspazmavusi, ir specialistui tenka pasistengti, kad išspaustų tą kraujo lašelį).
Siūlote vaikams kasmet ištirti ne tik hemoglobino, bet ir feritino kiekį. Šio tyrimo poliklinikose neatlieka, kam jis reikalingas?
Kai sumažėja hemoglobino, tai jau ženklas, kad geležies atsargų organizme nebeliko. Tuo tarpu feritinas parodo, kiek organizme yra geležies atsargų. Feritino tyrimo rodiklis gali parodyti, kad geležies atsargų nebėra (organizmas tuomet ima ją iš raumenų), o tuo tarpu hemoglobino kiekis gali vis dar būti normos ribose.
Neseniai atlikome išplėstinį feritino tyrimą 11–12 klasių moksleivėms ir išaiškinome, kad net 30 proc. moksleivių turi geležies stokos mažakraujystę! Nors šių merginų hemoglobino rodikliai atitiko normas ir bendras kraujo tyrimas jokios mažakraujystės nerodė, realiai jos jau sirgo. Paskui mergaitės labai aiškiai nupasakojo klasikinius mažakraujystės požymius, kuriuos jaučia: greitas nuovargis, suprastėjusi atmintis, negebėjimas susikaupti ir silpnumas.
Mūsų sudarytame tyrimų komplekse yra 7 tyrimai: 6 iš kraujo (vienas paėmimas), vienas iš šlapimo. Šie tyrimai informuoja apie pokyčius daugelyje vaiko organizmo sistemų. Išgirstame klausimų – o kam tiek daug tyrimų, gal pakaks vieno bendro kraujo tyrimo? „Per daug“ patvirtinti, kad žmogus sveikas, nebūna. Būna tik „per mažai“. Klasikinė ligonių frazė: „Tai kur tie gydytojai žiūrėjo, jei nepamatė“. Nepamatė, nes buvo per mažai tyrimų.
Dar viena pastaba – meluoti medicinoje negalima. Jeigu prieš renkant šlapimą tyrimui nenuprausėte vaiko, taip ir pasakykite, nes dėl tokios, regis, nereikšmingos priežasties, tyrimo atsakymai gali būti klaidinantys.
Gavus atsakymus iš laboratorijos, verta išklausyti šeimos gydytojo analizės. Jis palygins to pateis vaiko pernykščius tyrimus su šiemetiniais, daug daugiau perskaitysiš atsakymų, nei tėvai. Tėvai, jeigu jie patys nėra medikai, išvis neturėtų interpretuoti tyrimų atsakymų. Juk tyrimų normos skiriasi, priklausomai nuo vaiko amžiaus. Vien gliukozės tyrimo normos per pirmus 6 vaiko gyvenimo metus keičiasi 5 kartus! Ar tėvai gali jas viska žinoti? O juk dažnai tėvai lygina savo vaikų tyrimus, neva vieno hemoglobinas „geras“, o kito „blogas“, nors tarp vaikų 10 metų skirtumas, ir jų hemoglobino normos kur kas skiriasi.
Šeimos gydytojas turėtų vaiko tyrimus interpretuoti ir šeiminiu lygiu – mat yra tokių giminių, kuriose iš kartos į kartą kai kurie tyrimų parametrai yra padidinti ar pamažinti.
Kam vaikui reikia kalcio tyrimo?
Kalcis – vienas iš pagrindinių komponentų kaulų, dantų sudėtyje, taip pat svarbus širdies ir raumenų darbui. Tėvai stebisi, kodėl vaiko kojas traukia mėšlungis? Trūksta kalcio. Vaikas gali gerti daug pieno, bet jam truks kalcio, nes jis galbūt netoleruoja laktozės. O juk Lietuvoje jos netoleruoja daugiau nei trečdalis. Juokaujame, kad anksčiau vaikai, kuriems trūkdavo kalcio, griauždavo kreidą ar krosnį pas bobutę. Dabar nė to nebeliko.
Atliekate šimtus tūkstančių tyrimų, kokios patologijos būna dažniausios?
Cukrinis diabetas, anemija ir vitamino D trūkumas. Šio vitamino tyrimų vajų pradėjome prieš 8 metus. Tada nesulaukėme palaikymo – neva vitaminas D tik mažų vaikų problema. Dabar visas pasaulis pripažįsta, kad vitamino D trūkumas stabdo daugybę organizmo procesų, net psichinius. Jaučiame pažangą – žmonės vis labiau stengiasi „gaudyti“ vitaminą D saulėtomis dienomis, žiemą vartoja papildų. Suvokia, kad vaikas negali kaip pelė prieblandoje sėdėti kiaurus metus – užrašo į būrelius. Galima sakyti, kad vitaminas D suartina šeimas, jeigu jo norime natūraliai gauti, turime išeiti iš namų, judėti.
Kasmet mus vis pagąsdina, kad vaikų sveikata dar pablogėjo, neva sveikų vaikų likę mažuma. Ką manote?
Lietuviams būdinga bauginti ir gąsdinti vienas kitą (juokiasi). Kiekvienas vaikas unikalus ir nuostabus. Jeigu ir turi kokį netobulumą, svarbu jį laiku išaiškinti. Sutinku, prieš kelerius metus buvo kažkoks bendras vaikų sveikatos nuosmukis, tačiau atsiranda naujos technologijos, gerėja maistas, keičiasi tėvų mąstymas. Būti sveiku, stipriu tapo siekiamybe. Tėvai stengiasi vaikus užimti ne tik virtualia realybe, bet ir kažką daro kartu su vaikais: važinėja dviračiais, iškylauja, žaidžia, o tai vaiko sveikatai yra svarbiausia.
Ačiū už patarimus.
Neila Ramoškienė
