Ne veltui prieš mokslo metus privaloma kiekvieno vaiko sveikatos patikra, kurioje pats svarbiausias – kraujo tyrimas, o šio tyrimo svarbiausias skaičius yra hemoglobinas (Hb).
Jeigu vaikas serga tikra (arba palėpta) mažakraujyste, jis gali atrodyti visiškai sveikas, bet prastai mokytis.
Kodėl sumažėjus hemoglobinui mokslai „nelenda į galvą“
Mažakraujystės mechanizmas sudėtingas, norint jį suvokti, reikia biochemijos žinių, tačiau galima paaiškinti paprastai: hemoglobinas – raudonasis kraujo pigmentas, esantis eritrocituose, – iš plaučių kapiliarų į audinius ir organus išnešioja deguonį. Kai hemoglobino per mažai, organizmas patiria deguonies badą. Dūsta visi organai ir sistemos, taigi – ir smegenys, kurios nebegali visu pajėgumu dirbti.
Štai dėl ko, sumažėjus hemoglobino kiekiui, suprastėja ir vaiko mokymosi rezultatai. Tyrimai rodo, kad ankstyvoje vaikystėje sirgusių mažakraujyste vaikų mokslo rezultatai būna žemesni, nei vaikų, kurių Hb visada buvo normalus.
Organizmas, gamindamas hemoglobiną, naudoja geležį. Kai trūksta geležies, gaminasi mažiau hemoglobino, prasideda dažniausia mažakraujystės forma – geležies stokos mažakraujystė. Ja žmogus gali susirgti bet kuriuo gyvenimo periodu.
Žemiausias hemoglobino kiekis kraujyje būna 5–7 kūdikio gyvenimo mėnesiais, kai leidžiama norma yra 110 g litre (mažiau 110 – jau laikoma mažakraujyste). Suaugusiųjų žemutinė hemoglobino norma yra 120. Anksčiau, kai kraujo tyrimai būdavo atliekami paprastais hemografais, kurie nebuvo tokie tikslūs, žemutinė žmogaus hemoglobino norma buvo 110. Dabar tyrimai atliekami automatiniais-elektroniniais hemografais, kurie gali tiksliau parodyti aukštutinę ribą, todėl ir hemoglobino norma padidėjo iki 120.
Literatūroje nurodoma, kad žemesnis nei 30 hemoglobino kiekis jau nebesuderinamas su gyvybe, tačiau hematologų praktikoje pasitaiko vaikų, kurių hemoglobinas, atvežus į ligoninę, tėra vos 16–18.
Žinoma, tai kraštutiniai atvejai, tačiau užleistų mažakraujysčių, kurių ilgai nepastebi nei tėvai, nei gydytojai, – labai daug.
Kaip suprasti, kad vaikui trūksta hemoglobino
Beprasidedančią vaikų mažakraujystę sunku atpažinti, nes vaikai – tai ne suaugusieji, kurie analizuoja savo sveikatos pokyčius. Hematologai gali papasakoti atvejų, kai į skyrių atvežami vaikai, kurių hemoglobino kiekis kritiškai mažas, tačiau vaikai straksi savo kojomis, kalba, juokiasi. Vadinasi, tėvai nepamatė „nieko blogo“.
Ką reikėtų stebėti, jei norime laiku „pagauti“ mažakraujystės pradžią?
Pirmiausia asociacija – sergantis mažakraujyste vaikas turi būti išbalęs. Taip, blyškumas – klasikinis mažakraujystės požymis, bet jis dažniausiai rodo jau įsisenėjusią ligą. Nereikia painioti prigimtinio odos atspalvio su anemišku išblyškimu.
Nors lietuviai savaime yra blyškiaveidžiai, jie mažakraujyste serga rečiau nei tamsiaodžiai trečiojo pasaulio šalių gyventojai.
Skandinavai, airiai, vokiečiai pasižymi balta veido oda, bet jie anaiptol nėra labiausiai mažakraujyste sergančios tautos.
Kartais vaikas būna blyškiaveidis nuo gimimo, nors kraujo tyrimai puikūs. Ir atvirkščiai – yra vaikų, kurie, nepaisant hemoglobino kiekio, visada bus raudonskruosčiai. Taip yra dėl poodinių kraujagyslių ypatumų. Atkreipti dėmesį reikia tada, kai vaiko veido oda per kurį laiką pasikeičia, pasidaro panaši į vašką. Mažakraujystei progresuojant, ypač ryškėja ausies kaušelių ir gleivinių – burnos, akių junginės – blyškumas. Galima pasinaudoti liaudies išmintimi ir patikrinti apatinio akies voko gleivinės spalvą. Jei timptelėjus vaiko apatinį akies voką žemyn atrodo, kad jis bekraujis, tikriausiai geležies trūksta.
Vis dėlto daug greičiau nei odos spalva mažakraujystę išduoda vaiko elgesys. Vaikas žaisdamas judrius žaidimus ar gavęs fizinį krūvį greitai pavargsta. Lipdamas laiptais dūsauja, nori žaisti sėdėdamas ar gulėdamas, žiūrėdamas televizorių ne sėdi, o gulinėja.
Atsiranda nervų sistemos jautrumo požymių – vaiko nuotaika greitai kinta, jį jaudina įvykiai, į kuriuos anksčiau nekreipdavo dėmesio, blogiau miega, tampa irzlus, nežino, ko nori. Vaikui sunku susikaupti, jis blogiau įsisavina žinias.
Esant mažakraujystei, gali kamuoti įvairaus intensyvumo, ilgai trunkantys galvos skausmai, galva gali svaigti, suktis, būna regos sutrikimų (neaiškus matymas, mirgėjimas). Deja, maži vaikai apie tai nemoka pasakyti.
Kai trūksta geležies, sumažėja atsparumas infekcinėms ligoms – vaikas nei iš šio, nei iš to ūmiai suserga kelis kartus, kai kiti neserga. Šaltuoju sezonu tokiam vaikui kabinasi peršalimo virusai, šiltuoju – žarnyno virusai.
Bėda ta, kad dažniausiai tėvai pagalbos kreipiasi tuomet, kai atsiranda ryškūs ligos požymiai, kai mažakraujystė yra toli pažengusi.
Reikia ištirti ir „geležies sandėliuką“
Bendrasis kraujo tyrimas yra pagrindas mažakraujystei nustatyti. Jei bendras kraujo tyrimas parodo sumažėjusį hemoglobino arba eritrocitų kiekį, – tai jau požymis, kad yra mažakraujystė. Kiti bendrojo kraujo tyrimo rodikliai bei papildomi tyrimai parodo, kokia mažakraujystės kilmė. Pavyzdžiui, eritrocitų dydis – jei eritrocitai maži, galima įtarti geležies stokos mažakraujystę, o jei dideli, tuomet vitaminų stokos mažakraujystę.
Tačiau kartais kraujo tyrimas rodo, kad hemoglobino kiekis atitinka normas, bet vaikas atrodo pablyškęs, nuvargęs. Tuomet daug informacijos gydytojui suteikia feritino tyrimas. Jis parodo, kiek geležies atsargų sukaupta organizme. Vystantis anemijai, feritino kiekis pradeda mažėti anksčiau, nei išsivysto mažakraujystės požymiai.
Kas tas feritinas? Liaudiškai tai – „geležies sandėliukas“, o mediciniškai – tai baltymas, aptinkamas visuose organizmo audiniuose ir skysčiuose, vertingas dėl to, kad daug anksčiau negu hemoglobino pokyčiai gali įspėti apie mažakraujystę.
Paėmus kraujo ir atlikus feritino tyrimą, galima sužinoti, ar yra geležies atsargų „sandėlyje“, ar jos jau baigiasi. Kraujyje geležies dar gali ir pakakti, hemoglobino rodiklis gali būti normalus, bet jeigu jos sumažėja „sandėlyje“, vadinasi, greitai išsivystys lėtinė mažakraujystė.
Jei vaikas linkęs į mažakraujystę, verta ištirti, ir kokių vitaminų jam trūksta, tarkime, mažakraujyste galima susirgti, jei trūksta B grupės vitaminų, vitamino C, folio rūgšties, vario, magnio ir kitų mikroelementų.
Kada vaikams pritrūksta geležies
Žmogaus organizmas negali sukaupti geležies atsargų. Visas geležies perteklius pasišalina, lieka tik tiek, kiek tuo metu organizmui reikia.
Auginant vaikus reikia žinoti, kad mažakraujystės pavojus labiausiai iškyla dviem gyvenimo etapais – kūdikystėje ir paauglystėje. Kūdikių mažakraujystė pavojingiausia nuo 4 mėnesių iki maždaug 1,5 metų, kai vaikutis geležies atsargas jau būna išeikvojęs, bet dar nesugeba su maistu gauti reikiamo jos kiekio. Vaikui sulaukus paauglystės, vėl reikia daugiau akylumo, mat padidėja geležies poreikis – dėl greito augimo, hormonų gamybos, mergaitėms – dėl prasidėjusių mėnesinių.
Kaip tyčia, tuo augimo metu paaugliai valgo patį nevisavertiškiausią maistą: maitinasi mokyklose, užkandinėse, garbina greitą maistą, traškučius.
Kaip atkurti geležies atsargas
Pagal kraujo tyrimą gydytojas pasakys, ar reikia koreguoti tik vaiko režimą, mitybą, ar skirti gydymą geležies preparatais.
Geležis iš virškinamojo trakto gana sunkiai pasisavinama, ji organizme kaupiasi labai lėtai, todėl neužtenka vartoti papildų savaitę ar mėnesį. Kad geležies atsargos susikauptų, reikia 3 mėnesių. Jei mažakraujystė jau įsibėgėjusi, vaikui papildus tenka vartoti nuo 3 mėnesių iki pusės metų ar net dar ilgiau. Tad nepalyginamai geriau užkirsti kelią mažakraujystei ir neleisti jai įsisiautėti.
„Mamos žurnalas“
