„Nebūk šleivapėdis“, – tėvai subara vaiką, kuris eidamas pėdas ant pagrindo stato ne lygiagrečiai, o įstrižai, nukreiptas viena į kitą. Visgi medicinos diagnostikos ir gydymo centro „Hila“ gydytoja ortopedė-traumatologė Julija Ravinskienė tikslina: šleivapėdystė ir šleivojimas (šleiva eisena) yra du skirtingi dalykai. Ką esamiems ir būsimiems tėvams verta apie tai žinoti ir kodėl šioje temoje būtina atkreipti dėmesį į fizinio aktyvumo problematiką?
Kas yra šleivapėdystė?
„Kai žmonės kalba apie šleivapėdystę, dažniausiai jie turi omenyje šleivojimą, šleivą eiseną, kitaip sakant, kai vaikai eidami pėdas deda tarsi į vidų. Būna, kad stebintys iš šono sako: šleivapėdis eina kaip meškiukas. Bet iš tikrųjų šleivapėdystė ir šleiva eisena yra ne tas pats“, – aiškina gydytoja ortopedė-traumatologė J. Ravinskienė.
Šleivapėdystė yra įgimta pėdos deformacija, specifinis netaisyklingas pėdos susiformavimas. Tai patologija, kuri pastebima vaikui iškart gimus, nes akivaizdžiai matosi, jog pėdos yra „susuktos į vidų“. „Tai yra biomechaniškai netaisyklingos pėdos, dėl kurių žmogui sunku vaikščioti, atsiranda žaizdos, opos, nuospaudos, skausmai, kitos su tuo susijusios fizinės patologijos – sako gydytoja J. Ravinskienė. – Negydytos šleivapėdystės pavyzdžių mes dabar galime pamatyti tik labai neišsivysčiusiose pasaulio šalyse, Lietuvoje to nėra.“
Įgimtą šleivapėdystę turintys kūdikiai be išimties nedelsiant siunčiami ortopedo-traumatologo konsultacijai, nes veiksmų reikia imtis iškart. „Dažniausiai per pirmąsias tris kūdikio gyvenimo savaites yra atliekamas kojų gipsavimas, kuris paprastai trunka apie 1,5, kartais – 2 mėnesius. Nuėmus gipsą reikia nešioti specialius batus“, – sako gydytoja J. Ravinskienė ir priduria, kad gydymo metu yra pataisoma pėdos forma, bet, deja, yra tikimybė, kad deformacija grįš. – Tai priklauso nuo konkrečių atvejų, šleivapėdystės sudėtingumo lygio.“
Visgi, tokių vaikų Lietuvoje gimsta santykinai nedaug – per metus apie 20–30 iš apie 25 tūkstančių naujagimių, tad tai yra nedidelė visuomenės dalis.
Tikslių šleivapėdystės priežasčių nėra žinoma, tai gali lemti ne vienas veiksnys, pavyzdžiui, neretai tai būna viena iš sindrominių susirgimų sudedamųjų dalių, tačiau net ir visiškai sveiki vaikai gali gimti su šia pėdų deformacija.
Kas yra šleivojimas?
Šleivapėdystę – įgimtą pėdos deformaciją – žmonės neretai painioja su šleivojimu, t. y. šleiva eisena. „Tai yra tiesiog tokia eisena, kai žmogus eidamas kojas stato į vidų. Žmogus dėti pėdas į vidų gali dėl labai skirtingų priežasčių”, – sako „Hila“ konsultuojanti gydytoja J. Ravinskienė.
Vaikų normali fiziologija yra tokia, kad tik gimus šlaunikauliai ir blauzdikauliai yra pasisukę į vidų. „Dėl to beveik visada matome kaip mažamečiai eina sukant kojas į vidų. Augant, palaipsniui kaulai atsisukinėja iki mums įprastų suaugusio normų, kurias vaikas turėtų pasiekti iki 10 metų”, – sako gydytoja ortopedė-traumatologė ir priduria, kad šis procesas vyksta sklandžiai, jei vaikas yra fiziškai aktyvus.
„Deja, šiais laikais didelė dalis vaikų yra labai menko fizinio pasirengimo. Jei vaikas yra fiziškai silpnas, šlaunikaulio atsisukimas nevyksta sklandžiai. Paprastai tariant, jei vaikas nebėgioja, nešokinėja, nelaipioja, kūnui tai yra signalas, kad nereikia eikvoti energijos kaulams atsukti, – aiškina gydytoja J. Ravinskienė. – Jei šlaunikauliai lieka susukti į vidų, kojų deformacija išlieka kaip 3–4 metų vaiko, tad 14–16-mečiams tai gali tapti kelių, klubų skausmų priežastimi.“
Tik ortopedas-traumatologas gali tinkamai įvertinti, ar šlaunikaulio pasisukimas yra patologinis, ar ne. „Atsisukimas priklauso ir nuo vaiko amžiaus. Deja, būna atvejų, kad šlaunikaulių pasisukimo kampą tenka koreguoti chirurginiu būdu“, – tvirtina gydytoja J. Ravinskienė.
Kita vertus, dažnai 10–11-mečiams kaulai jau būna atsistatę, tačiau dėl silpno raumenyno jie eidami nestato kojos tiesiai, nes nepakankamai gerai dirba sėdmenų raumenys. „Jeigu vaikas yra fiziškai silpnas, jis tiesiog neturi jėgų kojas statyti tiesiai. Būna, tėvai pasakoja: kai paliepiu eiti tiesiai – eina, o kai negalvoja – šleivoja“, – sako gydytoja ortopedė-traumatologė.
Yra ir kitų priežasčių, kodėl pėdos statomos į vidų. Kartais tai gali būti įgimta deformacija, pavyzdžiui, po patirtų traumų, persirgto rachito, Blounto ligos ar kitų susirgimų, kai į vidų būna susukti ne šlaunikauliai, o blauzdikauliai. „Dėl to gali kilti skausmai, arba, pavyzdžiui, vaikas eina ar bėga ir jam pinasi kojos, jis kliūva pats už savęs, griūna. Vaikui su tokia deformacija sunku gyventi, tad būtina kreiptis į gydytoją ortopedą-traumatologą“, – sako gydytoja J. Ravinskienė ir priduria, kad neretai jai tenka išgirsti pasvarstymus, kad šleivojama dėl pilnapadystės, tačiau, pasak jos, tai neturi tiesioginės sąsajos.
Fizinio aktyvumo problema
Kai vaikai tiek turi pasyvaus laisvalaikio pasirinkimų, kaip internetas, žaidimai kompiuteriuose ar telefonuose, televizijos žiūrėjimas, nenuostabu, kad vis labiau mažėja jų fizinis aktyvumas. Gydytoja J. Ravinskienė pastebi, kad dalies vaikų dienotvarkėje judėjimo kone apskritai nėra.
„Yra du kraštutinumai, kai dalis vaikų apskritai nesportuoja, o kiti sportuoja net per daug, lanko kelis būrelius, yra spaudžiami tėvų ir trenerių. Vaikai privalo daug ir įvairiai judėti, nes tai svarbu kūno fiziniam ir mentaliniam vystymuisi. Visgi vaikų kūnai yra jautresni nei suaugusiųjų, tad ir krūvis jiems turėtų būti optimaliai parinktas. Kad ir kaip bebūtų, daugiau pastebime, kad vaikai absoliučiai nesportuoja“, – apgailestauja „Hila“ konsultuojanti gydytoja ortopedė-traumatologė.
Normalu, kad tėvai bijo ir nenori, jog jų atžalos susižalotų, nukristų, tačiau ši baimė kainuos brangiai, jei tėvai savo vaikams neleis aktyviai žaisti. „Reikia leisti net ir mažiems vaikams visur lipti, karstytis, kuo daugiau judėti ir atlikti kuo įvairesnius judesius. Šiais laikais maži vaikai kartais yra ypač saugomi. Tokiu atveju tėvams patariu: ištieskite rankas taip, kad, jei reikėtų, pagautumėte vaiką, bet leiskite jam lipti ant stalo, karstyklių ar sofos atbrailos, tai ypač svarbu raumenyno vystymuisi, koordinacijai, pusiausvyrai. Leiskite tai jiems daryti, jei norite, kad užaugtų sveiki ir atletiški žmonės“, – pabrėžia gydytoja J. Ravinskienė.
Dar viena problema – vaikai nesportuoja ir sunku juos paskatinti tai daryti, nes namuose jie nemato pavyzdžio. „Vaikus paraginti sportuoti yra labai sunku, jei tėvus jie mato sėdinčius ant sofos. Be to, vaikai dažnai yra nuvežami iki mokyklos durų ir taip pat parvežami namo. Jie nesinaudoja laiptais, o kyla liftu. Atrodo, tai labai paprasti dalykai, tačiau tegul vaikas bent kiek paėjėja iki mokyklos, tegul pėsčiomis ar su dviračiu grįžta namo, prisideda prie namų ruošos darbų, o vietoje naudojimosi liftu tegul palipa laiptais. Tikrai galima padidinti vaikų fizinį aktyvumą kasdienybėje, tik turime jiems rodyti pavyzdį“, – sako gydytoja ortopedė-traumatologė J. Ravinskienė.
