Pokalbis su 3 vaikų tėčiu gydytoju osteopatu Adomu Mikliu buvo toks gyvas, kad jo nesugebėjome įsprausti į žanro rėmus. Rasite ko tik norite – nuo komedijos iki dramos.
Gydytojas osteopatas ir sveikatingumo specialistas Adomas Miklys su žmona Sandra augina Upėją (6 m.), Ugnę Mają (3 m.) ir Vakarį (1 m.). Po daugelio metų gyvenimo ir darbo Jungtinėje Karalystėje su šeima grįžo gyventi į Lietuvą. Čia jie kol kas tik pusmetį. Šiuo metu Adomas dirba Trakuose ir Vilniuje.
„Būdamas tiek specialistas, tiek tėtis, puikiai matau, kaip stipriai mūsų vaikų fizinė ir emocinė sveikata priklauso nuo kasdienio judėjimo, kvėpavimo, laikysenos ir aplinkos, kurioje jie auga. Todėl mielai pasidalinčiau patirtimi temomis, kurios, manau, gali būti įdomios jūsų skaitytojams – mamoms, tėčiams ir visoms šeimoms“, – parašė Adomas. Pokalbį pradėjome tradiciškai – kas, po galais, ta osteopatija?
Adomai, ar galite paprastai paaiškinti, kas yra osteopatija, ir kodėl mūsų skaitytojams ji turi rūpėti?
Kai manęs paklausia, ką aš darau, – pirmiausia atsakau, kad padedu žmonėms, kuriems skauda. O skauda visiems, tad mano pacientai yra nuo ką tik gimusio kūdikio iki jo prosenelio.
Osteopatijos esmė – žiūrėti į žmogų, kaip į visumą. Mes turime tris kūnus: fizinį, psichologinį ir socialinį. Kai skauda, skubame gydyti fizinį kūną. O osteopatija gydo ne tik kaulus ar raumenis, bet ir kitus du žmogaus kūnus. Nes fiziniai skausmai kyla nebūtinai dėl to, kad susižeidėme, o ir dėl psichosomatikos, emocijų, išgyvenimų, patirčių, praeities, socialinių niuansų.
Vis dėlto, kokio amžiaus pacientų pas osteopatus lankosi daugiausiai?
Tipiškiausias mūsų pacientas nuo 30 iki 50 metų, kamuojamas nugaros skausmų. Paprastai tai sėdimą arba labai sunkų fizinį darbą dirbantis žmogus, kuriam skauda tarp menčių, skausmas pereina į pečius arba surakina apatinę nugarą. Antroje vietoje pacientai, kuriuos vargina kaklo ir pečių skausmai, trečioje – besiskundžiantys, kad skauda klubus, kelius, riešus. Gydome pačius keisčiausius ir įvairiausius skausmus, ne tik judamojo aparato. Osteopatas gali padėti, kai kamuoja migrena, nemiga, depresija.
Kai žmogui skauda, jis gauna siuntimą pas chirurgą, traumatologą, kineziterapeutą. Jūs esate paskutinė instancija, kai kiti specialistai nepadėjo?
Studijavau ir dirbau Jungtinėje Karalystėje, kur osteopatija yra savaime suprantama. Šeimos gydytojai ten rašo siuntimus gydytojo osteopato konsultacijai, kai pacientui kažką skauda. O aš, kai pas mane ateidavo pacientai, galėdavau parašyti siuntimus įvairiems tyrimams – rentgenui, MRT ir pan., kuriuos apmokėdavo ligonių draudimas. Ten medicina pasitiki ir vertina osteopato specializaciją. Kol kas dar nesuvokiau, kiek osteopatija populiari ir pripažinta Lietuvoje.
Papasakokite apie angliškąjį etapą, kodėl studijavote būtent ten?
Kai reikėjo rinktis, ką studijuosiu, pirmoje vietoje buvo aktoriaus specialybė, antroje – medicina. Tad pirmosios mano studijos buvo „aktorinis“ Lietuvos muzikos ir teatro akademijoje. Studijavau dvejus metus pas Eimuntą Nekrošių.
2011 metais išvykau gyventi į Angliją ir nutariau išbandyti antrąjį savo kelią – mediciną. Nebuvo lengva studijuoti svetima kalba, bet labai labai traukė. Buvo taip įdomu! Žinios tarsi savaime klijavosi. Studijuodamas sukūriau šeimą, susilaukėme vaikų, pradėjau gydytojo praktiką.
Jaunos, tris vaikus auginančios šeimos, etapas savaime prašėsi kitokio gyvenimo būdo. Pagal savo vertybes ir prioritetus svarstėme – ką mes norėtume ir galėtume pasiūlyti savo vaikams. Dėl gyvenimo kokybės, bendruomenės jausmo, vaikų ugdymo, aibės kitų dalykų nugalėjo Lietuva. Supratome, kad Anglija tikrai nėra ta šalis, kurioje norėtume likti.
Kodėl jus patraukė vaikų osteopatija, juk vaikas nepapasakos skausmo pobūdžio, o juo labiau savo emocinės būsenos?
Išties, mylimiausi mano pacientai yra vaikai. Taip susiklostė, kad nuolat esu tarp jų.
Pamenu, dar būdamas 16 metų, kai aktyviai užsiiminėjau Niat-Nam kovos menais, turėdavau pavaduoti treniruotes pradedantiesiems – mažiausiems. Vasaromis važiuodavau į Vokietiją uždarbiauti cirke – ten irgi buvau apsuptas vaikų. Vėliau, jau Anglijoje, dirbau Niat-Nam kovos meno klube treneriu, vedžiau užsėmimus vaikams. Kovido pandemijos metu draugai atidarė vaikų darželį Londone „Imagination Preschool“, ten dirbau vaikų sportinės raidos specialistu. Daugiau nei dvejus metus sudarinėjau sporto programas ir vedžiau fizinius užsiėmimus vaikučiam nuo 1 iki 5 metų. Daug sportavome gamtoje, pajutau, koks didelis yra vaikų sveikatos ir gamtos ryšys. Konsultavau šeimas, kurios kreipdavosi dėl vienokių ar kitokių vaikų sveikatos sutrikimų.
Vaikai nuostabūs tuo, kad gydytojo kabinete niekada nesumeluos. Vaikui nereikia nieko sakyti – jo kūnas pasako. Vaikus valdo labai natūralus refleksas, kuris susideda iš dviejų dalių. Mes judame to link, kas mums patinka, ir atsitraukiame nuo to, kas mums nepatinka. Kai kūdikį ar mažą vaiką glostai, ir jam tai patinka, jis atsipalaiduoja, mėgaujasi. Bet jeigu vaiką laikai ar lieti taip, kaip jam nepatinka, jis stengiasi atsitraukti. Vaikai nemoka savęs sąmoningai suvaržyti ir apriboti, kaip suaugusieji („nors man nepatinka, kaip mane gydytojas liečia, bet aš pakentėsiu“).
Pirmasis vaiko apžiūrėjimas vyksta vaikui būnant ant tėvų rankų, kad vaikas jaustųsi saugiai, patogiai, be jokio streso. Atlieku tam tikras stimuliacijas, iš kurių galiu nuspėti, kodėl vaikui nepatinka toks ar kitoks judesys, – nes tai sukelia skausmą, suvaržymą. Tada galvoju, kaip koreguoti.
Kokias vaikų sveikatos problemas sprendžiate? Vaikai juk nedirba sėdimojo darbo, jiems nesusidaro įtampa tarp menčių.
Problemų gali būti visokiausių. Pavyzdžiui, konsultavau vaiką, kuriam niekaip nepasibaigė seilėtekio etapas, nors visi dantys jau išdygo. Atradome, kad tai susiję su kvėpavimu per burną, netaisyklingai susiformavusiu sąkandžiu ir žandikaulio raumenų atrofija. Teko mokyti kvėpuoti per nosį.
Dažnos problemos, kurias koreguoja osteopatai, – vaikų raidos sutrikimai, kai tėvai kreipiasi, nes vaikutis laiku nepradėjo vartytis, ropoti ar stovėti. Taip pat vaiko laikysena, ADHD sindromas, net regos sutrikimai. Viena akis gali būti silpnesnė todėl, kad gimimo metu galvytė (kai ji slinko gimdymo takais) tam tikroje vietoje buvo suspausta. Užsispazmavę raumenys lėčiau atsistato, jiems reikia draugiško ir lengvo palaikymo, kad jie atsigautų.
Kiek trunka gydymas, korekcijos?
Kai nustatoma problema, didžioji gydymo dalis atsiduria tėvų rankose. Kalbame, ar vaikai užsiima sportu, kokius būrelius lanko, – judėjimas labai svarbus. Kalbamės apie mitybą, dienos režimą. Tai paprasti dalykai, bet jie nepaprastai stipriai lemia vaikų vystymąsi ir augimą, o taip pat ir atsistatymą, gijimą.
Darbas su vaikais stebuklingas dar ir dėl to, kad savo akimis pamatai, koks imlus ir guvus yra žmogaus organizmas. Kaip jis greitai gali prisitaikyti ir reabilituotis, jei jam niekas netrukdo. Vaikams reikia kur kas mažiau įvairių seansų ir terapijų, nei suaugusiesiems.
Esate trijų mažylių tėtis, ką darote ypatingo, kad jie augtų sveiki?
Kai gimė Upėja, buvau trečiame kurse. Kaip tyčia, tada gilinomės į pediatrinę osteopatiją. Iki dukros gimimo man ta sritis buvo įdomi ir tiek. Bet kai namie atsirado „tikras“ kūdikis, vaikų osteopatija man sušvito visiškai naujai. Upėja gimė namuose, vandenyje. Gimdymui ilgai ruošėmės, lankėme seminarus, mus palaikė lietuvių bendruomenė, draugai, kurie gimdė namuose. Labai pasisekė, kad rajone, kuriame gyvenome, dirbo labiausiai patyręs gimdymų namuose personalas. Upėjos gimimas buvo stebuklinga patirtis. Kai pirmą kartą ją paėmiau į rankas, viskas, ką per paskaitas buvau girdėjęs, pasidarė ryškiau, įdomiau. Nuostabu, kad viską, kas buvo sausa teorija, aš galėjau pamatyti realybėje, su savo vaikais.
Kiti vaikučiai irgi gimė namuose?
Jie gimė vandenyje, bet ne namie, o gimdymo namuose. Vakario gimime negalėjau dalyvauti – buvau komandiruotėje. Tuo metu dirbau kaip kaskadininkas Maltoje, kur buvo filmuojama filmo „Gladiatorius“ antroji dalis.
(Kadangi su Adomu kalbėjomės telefonu su įjungtu garsiakalbiu, po šios frazės kolektyvas nutraukė savo darbus ir „pastatė ausis“. Paprašėme daugiau papasakoti apie šią patirtį – aut. past.)
Mūsų komanda filmavosi gladiatorių kovose, garsiajame laivų mūšyje Koliziejuje. Žinoma, rykliai buvo kompiuteriniai, ko nepasakysiu apie kovojančias beždžiones. Paul Mescal kovoja arenoje su babuinais, tad štai tai vienas iš jų buvau aš. Buvome aprengti specialiais kostiumais, o prieš filmavimą savaitę mokėmės gyvūnų judesių, judėjimo grupėje. Kad eisena būtų panašesnė į beždžionių, mokėmės vaikščioti su specialiais kojūkais.
Ar nenuobodu gyventi Lietuvoje, kai galbūt laukia Holivudas?
Dabar man net labai nenuobodu. Po 8 metų gydytojo praktikos Anglijoje, dabar Lietuvoje turiu galimybę sukurti save iš naujo.
Grįžkime prie klausimo – ką mums, tėvams, daryti, kad vaikai augtų sveiki, nekreivi, nekamuojami skausmų?
Mūsų šeimoje labai svarbus dienos režimas. Visada gulamės ir keliamės tuo pačiu metu. Prieš 20 valandą (o Anglijoje būdavo dar anksčiau) mes visi jau skaitome knygutes lovose. 20:00 yra sveikas laikas vaikams eiti miegoti, o visi mūsiškiai dar miega ir dieną bent po 1–2 val.
Tokio pat režimo laikomės ir savaitgaliais. Išsimušti labai nesveika. Kai galvojama, kad „dvi savaitgalio dienos esmės nepakeis“, – klystama. Savaitgalio užtenka, kad išsiderintų cirkadinis ritmas, paskui reikia dviejų dienų, kad jis atsistatytų. Vadinasi, tik savaitės viduryje tampame produktyvūs. Vaikui to nepaaiškinsi. Jis nesupranta, kodėl pirmadienį ir antradienį yra suirzęs.
Antras esminis patarimas – kuo mažiau ekranų. Iki 7 metų vaikai neturi valios ir negali patys išjungti ekrano. Anglijoje pasiektas lūžio taškas, tad jau atsirado suvokimas, kad ekranai yra blogis. Lietuvoje dar judame to lūžio taško link, bet jį tikrai po kelerių metų pasieksime. Vaikas, kuris įnikęs į ekraną, net kvėpuoja kitaip. Jo kvėpavimas tampa paviršutiniškas ne toks gilus. Vyksta dopamino stimuliacija, kuri per stipri besivystančioms smegenims. O kur dar statinis sėdėjimas, kai vaikas ydingoje padėtyje nulenkęs galvą į ekraną.
Atsvara ekranams – natūrali šviesa. Vadinasi, vaikas turi kuo daugiau būti lauke arba patalpose, kuriose yra natūrali šviesa. Jeigu vakare įjungiame lempas, jos turi skleisti gelsvą, ramią šviesą, o ne akinančią baltą. Nuo šviesos kiekio, intensyvumo ir spalvos priklauso kankorėžinės liaukos stimuliacija, kuri atsakinga už cirkadinius ritmus.
Fizinis krūvis vaikui būtinas, atsiminkime – vaikams fizinio krūvio niekada nebus per daug. Ypač berniukams – jiems fizinis krūvis yra gyvybės šaltinis (dėl hormoninių skirtumų). Kaip osteopatas rekomenduočiau su vaikais ne tik vaikštinėti lauke susikibus už rankučių, o skatinti vaiką bėgti, spirti, lipti.
Jeigu žmogus iki 25 metų užsiima sportu, yra fiziškai aktyvus, jo minkštasis skeletas, kuris susideda iš fascijos ir kitų audinių, yra daug atsparesnis traumoms, patempimams, lūžiams, uždegimams. Tokių žmonių laikysena stabilesnė, ne taip lengvai pažeidžiama.
Ačiū už pokalbį.
Tekstas Neilos Ramoškienės
Nuotraukos iš asmeninio albumo
Susiję straipsniai
