„Kiek save prisimenu, aš visą gyvenimą pardavinėju. Kai buvau maža, žaisdavome parduotuvėmis, o būdama 10 metų stalčiuje jau turėjau tikrą parduotuvę ir savo devynaukščio namo vaikams pardavinėjau saldainius. Jau tada suvokiau, kad pati negaliu suvalgyti visų saldainių, nes mano verslas tiesiog bankrutuos. Man buvo įdomi pati prekybos idėja, kodėl žmonės perka, kaip viskas vyksta. Stalo žaidimą „Monopolis“ galėdavau žaisti nuo ryto iki vakaro, visiems vaikams atsibosdavo, o man ne. Ir gyvenime viskas taip susiklostė, kad prekyba atvedė mane į savanorystę, kur parduodu kitų žmonių bėdas“, – sako kaunietė Gintarė Idzelienė, savanoriaujanti organizacijoje VšĮ „Žmonės Žmonėms“.
Gintarė – dviejų vaikų mama, šeimoje auga 6 metų Agnė ir 3 metų Benas.
Svarbu rasti sau artimą savanorystės kryptį
Gintarė sako, kad jai visą gyvenimą buvo svarbu padėti kitiems. Nesvarbu, ar močiutei padėti pereiti gatvę, ar pasiklydusiam parodyti kelią. Tik tai niekada nebuvo įvardijama kaip savanorystė. Užaugusi ji pradėjo ieškoti, prie kokios savanoriškos veiklos galėtų prisijungti. Ir tarsi netyčia jos gyvenime atsirado organizacija VšĮ „Žmonės Žmonėms“.
Tuo metu Gintarė po ilgų emigracijos metų grįžo gyventi į Lietuvą ir ieškojo darbo. Susidomėjo tinkliniu marketingu, naujais produktais, ateinančiais į Lietuvos rinką. Produktus reikėjo populiarinti, reklamuoti. Ji nutarė pasiūlyti produktų kaip labdarą, kad jie būtų parduoti organizacijos VšĮ „Žmonės Žmonėms“ aukcione. Įmonės ir fiziniai asmenys dovanoja savo produkciją ar paslaugas, o aukcione už juos gauti pinigai pervedami į VšĮ „Žmonės Žmonėms“ sąskaitą – konkrečiai socialinei iniciatyvai. Dažniausiai paramos reikia vaikams iš globos namų, iš socialinės rizikos šeimų, neįgaliesiems, sergantiems žmonėms. Pavyzdžiui, viename iš paskutiniųjų aukcionų lėšos buvo renkamos neįgalios mergaitės šeimai, kad šeima nusipirktų nuosavą namą ir mergaitę būtų lengviau išvežti į lauką. Šeimai trūko nemažos sumos, beveik 10 000 eurų, ir paramos organizacijoms pavyko tą sumą surinkti.
„Neseniai atšventėme antrąjį VšĮ „Žmonės Žmonėms“ gimtadienį, jau galime pradėti pretenduoti į valstybės ir savivaldybės skelbiamus projektus. Iki tol mes buvome mažiukai ir niekam neįdomūs. Tada organizacijos steigėjoms Tatjanai ir Sandrai gimė idėja rengti aukcionus ir taip surinkti pinigų bėdos prispaustiems žmonėms. Tarkime, keramikos dirbtuvėlė dovanoja kokį nors dirbinį, mes internete organizuojame aukcioną, žmonės daro statymus. Pasibaigus aukcionui, prizo steigėjas padovanoja tą daiktą laimėtojui, o laimėtojas perveda pinigus mums, mūsų biudžetas auga. Šiandien jau turime nuolatinius aukciono dalyvius, kiekvieną dieną VšĮ „Žmonės Žmonėms“ feisbuko grupėje surengiame po 5–6 aukcionus, turime apie 26 000 sekėjų. Aukciono pirkinių kainos įvairios – gali dovanoti veido procedūrą už 300 eurų, o aukcione tą dieną ją kažkas nupirks tik už 30 eurų. Tai didelis nusivylimas rėmėjui, bet didelis džiaugsmas pirkėjui. O kitąkart vaikiška dėlionė, kainuojanti 5 eurus, gali būti parduota dešimteriopai brangiau. Aukcionai yra įdomi labdaros forma, tai tarsi dviejų krypčių gatvė – rėmėjai galbūt randa naujų klientų, klientai – naujų produktų“, – pasakoja Gintarė.
Su pagarba į bėdą patekusiam žmogui
Gintarė sako, jog Lietuvoje kartais skurdžiai gyvenančioms šeimoms duodama labdara, neatsižvelgiant į konkrečius poreikius. Organizacija VšĮ „Žmonės Žmonėms“ jau geriau stengiasi dovanoti kuponus į maisto parduotuvę, kad patys išsirinktų, ko reikia. O jei močiutei tenka nuvežti jau nupirktų produktų krepšelį, Gintarė visada prideda gėlių puokštę, uogų pintinėlę ar kokį saldainį, kad močiutė, šiuo metu esanti sunkioje situacijoje, pasijaustų oriai. „Jei labdarai atiduodame savo senus daiktus, kurie patiems jau nebepatinka, nudėvėti, nebemadingi, nemanykime, kad darome gerą darbą. Tie žmonės ir taip jaučia diskomfortą, prašydami ir priimdami pagalbą, tad bent jau pagalbos turiniu nežeminkime jų dar labiau,“ – sako Gintarė Idzelienė.
Organizacija VšĮ „Žmonės Žmonėms“ dažniau dovanoja ne „žuvis, o meškeres joms pagauti“. Pavyzdžiui, vieno aukciono lėšos buvo skirtos globos namų auklėtinei, kuri norėjo lankyti grožio specialistų kursus. Kitas globos namuose gyvenantis vaikinukas svajojo išsilaikyti vairavimo pažymėjimą – aukcionas padėjo išpildyti ir šį jo norą.
Šiuo metu organizacijoje savanoriauja apie 20 žmonių, daug jų – jaunos šeimos, kurios į renginius atsiveda ir savo vaikus. Kaip sakoma, savanoriaujama su vaikais ant rankų ir tiesiogine, ir perkeltine prasme. „Aš pati auginu du mažus vaikus. Ne kartą teko kalbėti telefonu su rėmėjais, tvarkyti reikalus, fone verkiant vaikui ar prižiūrint savus vaikus žaidimų aikštelėje. Atrodo, auginant mažus vaikus sunku rasti laiko dar ir visuomeninei veiklai, bet aš supratau: tapus mama, atsiveria tavo širdis, tau ima rūpėti visi vaikai, ypač tie, kurie kenčia, kurie nelaimingi. Iki vaikų gimimo buvau tiesiog empatiška, linkusi padėti, o tapusi mama tą empatiją paverčiau konkrečiais darbais,“ – sako dviejų vaikų mama.
Gyvenimo užsienyje patirtys
Gintarės gyvenimo istorija įdomi – daugiau nei dešimtmetį teko pagyventi keturiose užsienio šalyse. Dar bestudijuojant magistrą likimas atvedė į Airiją, paskui susipažino su savo būsimuoju vyru lietuviu, tuo metu gyvenusiu Olandijoje. Sukūrę šeimą, kurį laiką gyveno Amsterdame, ten gimė ir pirmoji dukrelė Agnė. Tik besilaukdami Beno vis dėlto nutarė sugrįžti į Lietuvą.
„Emigracija yra didelis psichologinis krūvis ir neįkainojamos pamokos. Tu praeini labai daug laiptelių ir išgyveni daug sunkių akimirkų. Pati patyriau žmonių gerumą – kažkas manimi patikėjo ir priėmė į darbą, kažkas sutiko parvežti iš traukinių stoties, kai viso miesto transportas buvo paralyžiuotas dėl plikledžio. Gyvenime būna visko, todėl jei žmogus prašo pagalbos, svarbiausia neteisti ir per daug neklausinėti, kodėl tu nedarai to, kodėl nesugebi ano. Reikia padėti manant, kad šiandien gali padėti tu, o rytoj galbūt padės kiti žmonės tau. Man emigracijoje patirtas gerumas labai giliai liko širdyje. Gyvendamas savo šalyje, būdamas saugesnis, tu galbūt gerumo taip ir nevertintum,“ – sako Gintarė.
Savanorystė – tai ir auklėjimo būdas
„Aš visą laiką lyginu savo vaikystę su savo vaikų vaikyste. Kai norėdavau kokio daikto, turėdavau taupyti pinigus, kad jį įsigyčiau. Turėdavau labai saugoti savo daiktus, nes jei suplyš, nebus galimybių iš karto nusipirkti naują. Mūsų vaikai finansine prasme auga kitaip, visada yra galimybė nusipirkti norimą daiktą, bet tai kelia ir psichologinių iššūkių, – sako Gintarė Idzelienė. – Vaikai turi žinoti ribas. Būna, kad rėmėjai atveža saldainių mūsų renginiams – Agnė ir Benas jau žino, kad čia ne jiems, čia vaikams, kurie ne taip gerai gyvena. Jie jau suvokia, kad išaugtus savo drabužėlius reikia gražiai sulankstyti ir padėti labdarai. Dažnai pasiimu sūnų ir dukrą į „Dienos centro“ vaikų gimtadienius, kur dalyvauja ir kitų savanorių vaikai. Dešimtmetis berniukas po vieno tokio susitikimo su vaikų globos namų auklėtiniais mamai yra pasakęs: „Mama, bet juk jie tokie patys vaikai, kaip ir mes“. Tėvų savanorystė vaikus moko jautrumo geriau už bet kokius žodžius.ׅ“
Gimtadieniai kitiems vaikams
Gintarės savanorystė neapsiriboja svetimų bėdų „pardavinėjimu“. Prasmingiausia veikla ji laiko savo laiko dovanojimą svetimiems vaikams. Su dideliu entuziazmu ji organizuoja „Dienos centro“ vaikų gimtadienius. Per pastaruosius mokslo metus teko suorganizuoti 22 vaikų gimtadienius! Būdavo, vakare sumigdžiusi savo vaikus, ji skaitydavo svetimų vaikų kalėdinius norus ir galvodavo, kaip suorganizuoti jų gimtadienio norų išpildymą, taip bandydama bent iš dalies pažinti vaikus ir įspėti jų slapčiausias svajones.
Vienas berniukas nebuvo ragavęs cukraus vatos ir Kalėdų Senio paprašė būtent tokios dovanos. Jis taip džiaugėsi gavęs cukraus vatos, sakė, kaip debesys, koks grožis!
Gintarei įstrigo septyniolikmetės gimtadienis, kai ji gavo dovanų milžinišką meškiną, vardinį tortą ir dar veido priežiūros procedūrų kuponą. Visa tai jai įteikė specialiai pakviesta animatorė. Mergaitė paskui taip dėkojo, kad savanoriai suprato, – ji dar niekada nebuvo gavusi tiek dėmesio per savo gimtadienį.
Kitas berniukas labai norėjo gauti dovanų kompiuterinio žaidimo papildymą. Tad savanoriams teko pasukti galvą, kaip nudžiuginti vaiką, kad dovana suteiktų kuo daugiau naudos jam pačiam? Vietoje kompiuterinio žaidimo papildymo jis gavo „Nike“ džemperį, „Nike“ kelnes ir „Nike“ kedus. Iš pradžių buvo lyg ir nusivylęs, bet paskui gimtadieniui gavo dar ir futbolo kamuolį bei tortą su oranžiniu kamuoliu ir užrašu ŽALGIRIS. Tai buvo tikras postūmis į sportinę veiklą ir paskata atsiplėšti nuo kompiuterio.
„Vaikų gimtadienių organizavimas man yra savotiška kūryba. Juos organizuodama, ir pati tobulėju kaip mama, nes savo vaikų gimtadieniams jau turiu daugybę išbandytų ir pasiteisinusių idėjų“, – sako Gintarė.
Žodžiais sunku apsakyti kokią šilumą palieka širdyje laimingos vaikų šypsenos. Todėl kviečiame jus visus prisidėti prie nesibaigiančio gerumo rato jums priimtinu būdu. Galite dalyvauti šventėse, skirtose globos namų vaikučiams, paremti juos savo produkcija, dalyvauti mūsų aukcionuose arba prisidėti finansine parama. Geras žodis ir palaikymas – mūsų organizacijos varikliukas, todėl padėkite mums padėti kitiems.
VŠĮ „Žmonės Žmonėms“
LT067300010161840180 (SWEDBANK)
Įmonės kodas: 305480289
Ginta Liaugminienė
„Mamos žurnalas“
Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas parėmė projektą „Savanorystės pamokos šeimoje“ ir 2022 metams skyrė 4500 eurų.
Šis straipsnis įkeltas 2022 spalio 30 dieną.
Susiję straipsniai
Susiję straipsniai
