Laidų vedėja, žurnalistė ir vaikiškų knygų autorė Rimantė Kulvinskytė ką tik antrąkart tapo mama. Ji su vyru Povilu Miškiniu-Eidukoniu susilaukė sūnelio. Labai džiaugiamės, kad Rimantė rado laiko pasidalinti savo išgyvenimais su „Mamos žurnalo“ skaitytojomis.
Rimante, kas yra vaikų planavimas ir ruošimasis tėvystei jūsų akimis? Kaip tai vyko jūsų šeimoje pirmą ir antra kartą?
Kažkada, kai gyvenau pas vienuoles Kazimierietes Pažaislio vienuolyne, viena seserų pasakojo, kad didžiausias iššūkis joms – atlaikyti motinystės šauksmą. Būtent dėl jo, ne dėl vyrų ar kasdienių tarnystės iššūkių seserys palieka kongregaciją. Aš pati stipriausią norą turėti vaikų jaučiau būdama maždaug 24-erių. Bet tada šalia nebuvo žmogaus, šalia kurio jausčiausi saugi, į kurį žiūrėdama būčiau pagalvojusi: „Noriu, kad mano atžalos paveldėtų šią jo savybę ar išmoktų to, ką moka jis.“
Sutikus Povilą, viskas apsivertė. Turėjome daug bendrų pomėgių, didelių svajonių, norą kurti ir atrasti. Negąsdino net tai, kad medikų buvo pasakyta, jog natūraliai pastoti negalėsiu. Nusprendėme, kad mums, jei likimas vaikų neduos, yra gera ir dviese. Ir tada, po kelerių metų kartu, pastojau. Pirmas nėštumas nutrūko ketvirtą mėnesį. Ir nors buvome dideliame skausme, abu žinojome – pajutę laukimo džiaugsmą, nebegalėjome jo „atjausti“ atgal. Norėjome turėti vaikų. Praėjus vos trims mėnesiams po persileidimo, pradėjau laukti Lunos. Nieko specialiai nedarėme, nieko neskaičiavome ir su grafikais nevaikščiojome. Ji atėjo pas mus tuomet, kai pati taip nusprendė. Gimus Lunai, sąmoningai sutarėme palaukti. Nenorėjome, kaip aplinka ragino, „daryti antrą, atkentėti pametinukus ir gyventi ramiai“. Mums buvo svarbu atsidžiaugti dukra, patiems sutvirtinti ryšį kaip porai – juk vaiko atėjimas pakeičia šeimos dinamiką.
Kai Lunai suėjo penkeri, pradėjome svarstyti apie šeimos pagausėjimą. Tada, Povilo prašymu, pradėjau lankytis pas psichologę – išgyvenau didelius nuotaikos ir energijos šuolius, tad norėjau dvasiškai sustiprėti, geriau save pažinti prieš nėštumą, nes hormonų bangos situacijos tikrai nepalengvina. Po Lunos gimimo buvau didelėje emocinėje duobėje. Nenorėjau į ją vėl įkristi, todėl terapija labai padėjo antrą vaiką pasitikti ramybėje. Terapija ir sportas – kūną nėštumui irgi pradėjau ruošti dar kur kas iki sūnaus pradžios. Ir rezultatas tikrai nesulyginamas su pirmuoju nėštumu. Šįkart tikrai mėgavausi. Nekankino skausmai, melancholija. Vaiko planavimas, mano nuomone, turėtų apimti ne tik apie patį nėštumo faktą, bet ir tėvų dvasinę pusiausvyrą. Dėti kiaušinius į lizdą ant į visas puses siūbuojančio medžio nenorėtų joks paukštis.
Ar jau kalbėdavote, kad Lunai reikia draugo? Ar iš didelių šeimų esate patys su Povilu?
Aš – mažiausia iš trijų vaikų, o Povilas – vienturtis. Tad abu turime savus argumentus, kodėl gerai turėti ir neturėti brolių ir seserų. Tačiau šiame sprendime balus persvėrė Luna. Brolio arba sesės ji prašė jau trejus metus. Jos žodžiais tariant, „kuo bus daugiau žmonių, kuriems galės patikėti savo paslaptis, tuo geriau.“ Kita vertus, brolį į pasaulį atvedėme ne Lunai, o mums visiems. Esu nekart girdėjus tėvus sakančius: „Taip norėjai brolio/sesės, o dabar nesidalini, nesirūpini ir t.t.“. Mudu su Povilu laikome kumščius, kad jie būtų komanda, bet per prievartą meilės nebrukame. Leidžiame ryšį jiems kurtis pamažu, savaip.
Ar tikite šiek tiek mistišku požiūriu, kad išėję artimieji vietoj savęs labai greitai atsiunčia naują sielą?
Tikiu. Kai iškeliavo mano senelis, gimė pirmasis sūnėnas. Kai mirė mano tėtis, žinojau, kad netrukus imsiu lauktis sūnaus. Tėtis be proto mylėjo Luną, jie turėjo ypatingą tarpusavio ryšį. Jis mums linkėjo dar vieno vaiko, vis atsargiai pasiteiraudavo, ar neplanuojame šeimos pagausėjimo. Netekus tėčio, tą pat akimirką atėjo suvokimas, kad netrukus imsiu lauktis sūnaus. Žinau, kad jis turi bočiaus apsaugą.
Skaičiau, kad pirmąjį nėštumą stengėtės būti stipri, „kieta“ nėštukė, o su antru leidotės būti lepinama?
Nebuvo taip, kad daugiausiai judanti kūno dalis būtų rodomasis pirštas. Tiesiog. Nevaidinau didvyrės. Nustojau bijoti būti nėščia. Laukdamasi Lunos vaidinau, kad niekas nepasikeitė. Bijojau, kad mano silpnumas ar norai bus nurašyti nėštumui. Žaidžiau karjeros moterį ir paskutinį darbinį susitikimą atšaukiau važiuodama į gimdyklą. Neromantizuoju to ir tuo nesididžiuoju. Tikiu, kad psichikai tai kainavo daug ir paliko randų. Šįkart buvau labai atvira. Apie savo norus, baimes, nuogąstavimus. Dažniau klausdavau savęs NORIU ar REIKIA? Dalinausi viskuo su šeima, prašiau pagalbos ir pasakydavau, kai neturėdavau jėgų ar tiesiog tingėdavau. Gal kažkam tai savaime suprantama, bet man, nemokančiai būti silpnai, tai buvo didelis lūžis.
Pirmi nėštumo mėnesiai prabėgo Tailande. Dabar galiu pasakyti, kad jeigu Lietuvoje pykina, tai Azijoje pykinimui labai palankios sąlygos. Ten tiek daug vaizdų ir kvapų, kad… buvo šakės! Padėjo vietinių žolelių dėžutės, pripildytos prieskonių ir skirtos atgaivinti nualpusį žmogų: visur vaikščiodavau jas pasikišusi po nosimi. Ai, ir dar kefyras. Radome jo europiečių parduotuvėje. Realiai juo ir vaisiais gyvenau.
Kada atsirado poreikis rašyti vaikams? Galbūt susikaupė kažkoks patirties bagažas auginant Luną?
Kūryba vaikams atsirakino kartu su Luna. Kas vakarą jai sekdavau vis kitas pasakas. Leisdavau jai sugalvoti tris personažus, kurie toje pasakoje veikia, ir taip gimdavo vis nauji ir nauji siužetai. Luną pasakos taip žavėjo, kad prašydavo jas pasekti ir draugų vaikams. Pamačius, kokios reakcijos sulaukiu, pamažu įsidrąsinau ir ėmiau tikėti, kad rašyti galiu ne tik dideliems, bet ir mažiems žmonėms.
Kas tie semčiukai? Iš kur jie atsirado?
Pirmąjį semčiuką Lunai pasiuvo ir padovanojo SEMČIUKŲ iliustratorė, mūsų šeimos mylima draugė Simona Slavinskaitė. Luna taip pamilo tą žaislą, kad pasiuvome jai jų dar kelis. Davėme vardus. Guzas, Cukrus, Zefyras, Mo… ir jie ėmė gyventi. Pirmiausia – mūsų namuose, o paskui – istorijose. Pagal legendą, semčiukai gimsta iš dulkių kamuolių, kurių yra kiekvienuose namuose, o jų širdis – tai saldainis, kuriuo pasidaliname su draugu. Semčiukai man pačiai tapo saldžiu ir smagiu kanalu dukrai pasakoti apie pasaulį ir jo tiesas, mokyti sąmoningumo ne pamokslaujant, o kvatojant. Semčiukai kalba ne tik vaikams. Pasakojimuose daug paslėptų žinučių tėvams – norėjau, kad juos pažinti būtų gera visiems.
Ar jums reikalinga, ar svarbi kitų mamų draugija?
Niekada apie tai nesusimąsčiau. Tiesą pasakius, nesirenku draugių pagal tai, ar jos turi vaikų, ar ne. Žinoma, smagu, kai ateina draugai su atžalomis, ir Luna turi bendraamžių kompaniją, bet lygiai taip pat smagios ir nemamos su netėčiais. Sakyčiau, tiek su pirmu, tiek su antru vaiku man norėjosi… ne mamų kompanijos, nes turėjau milžinišką poreikį pabėgti nuo sauskelnių ir pienu permirkusių palaidinių. Bijojau prarasti savąjį AŠ, pamiršti Rimantę ir tapti TIK mama. Todėl niekada nenustojau rašiusi ir bendravusi su žmonėmis, kurie nieko neklausia apie mano vaikus, bet domisi, kas mano galvoje, kokiomis idėjomis gyvenu.
Kodėl žmogui reikia nuolat ugdyti sąmoningumą, ir pradėti tai daryti nuo vaikystės?
Nemėgstu žodžio REIKIA. Sąmoningumą ugdyti gera. Gera sustoti ir pastebėti tai, kas aplink. Jausti savo kūną. Juo sklindančias emocijas, jausmus. Įsivardinti juos. Išgyventi juos visa amplitude. Sąmoningumas – tai automatizmo, vidinio robotuko išjungimas. Tai aiškus žinojimas, kodėl elgiesi būtent taip, kaip elgiesi, ar galvoji tai, ką galvoji. Suvokimas, iš kur ateina tavo mintys, baimės, ribojantys įsitikinimai. Būti sąmoningu – tai dovanoti sau pilną pasaulio ir gyvenimo patirtį.
Kokių auklėjimo atradimų buvo su Luna?
Tai, kad pagrindinė tėvų funkcija – netrukdyti. Kad didžiausias iššūkis – pristatyti pasaulį, nespalvinant jo savo paties įsitikinimais, traumomis, patirtimis ar baimėmis. Leisti vaikui nusipiešti jį per save. Atradau, kad moralai ir pamokslai neveikia. Vaikas daro viską, ką darai tu. Toleruoja tiek, kiek tu. Nusileidžia tiek, kiek tu. Nėra geresnio veidrodžio už tavo vaiką. Ir geresnio filtro. Beje, buvome su Povilu pasižadėję, kad išsamiai ir nuoširdžiai atsakysime Į KIEKVIENĄ Lunos klausimą. Tai labai pasiteisino, bet, o vargeli, kiek tai daug reikalų!
Ar antroji motinystė suteikė naujų patirčių?
Kol kas dar tik apšildymo grupė joje groja (juokiasi). Dar tik pirmos savaitės, tad pasakyti sunku. Pradžia buvo nudažyta kaltės jausmo. Kažkaip norėjosi, kad Luna nepajaustų, jog kažkas pasikeitė, stengiausi kompensuoti laiką, praleistą ligoninėje, laviruoti tarp dukros ir sūnaus, kad visi jaustų pilnatvę. Bet paskui supratau, kad visiems viskas gerai, ir tos baimės – mano galvoje. O šiaip… viskas meile sprogsta, ramybe žydi, mielumu kvepia, džiaugsmu nuspalvinta, dėkingumu apibarstyta… Labai laukėme mažiuko, bet net nenutuokėme, kad jis mums atnešt tokį nesuvokiamą kiekį laimės ir dar labiau sustiprins žodį ŠEIMA.
Koks vaiko amžiaus tarpsnis jums patinka labiausiai?
Kiekvienas turi savo žavesio. Kad Luna užaugtų, norėjau tik pirmus mėnesius, nes labai prastai miegojo. Bet tas kūdikio kvapas yra viskas! Kita vertus, ir tie trimečių bajeriai, ir penkiamečių išmintis, ir septynmečio galvojimas, kad jis jau žino viską, man yra be galo žavinga. Labai laukiu savo vaikus pažinti suaugusius, bet labai džiaugiuosi, kad jie dar tokie pumpuriukai. Jaučiuosi privilegijuota augti kartu su vaikais, iš naujo, vėl ir vėl jų akimis išgyventi pasaulį.
Kas dabar jūsų šeimą daro laimingą?
Blynai. Filmų vakarai. Kelionės. Bendros patirtys. Bendri pirmi kartai. Rytiniai pasiglaustymai lovoje. Šeimos paslapčių turėjimas. Planai ir svajonės. Atviri pokalbiai. Kasdienis priminimas, kad turime vienas kitą ir vienas kito meilę.
Ginta Liaugminienė
Susiję straipsniai
