„Vaikai, pažinę karą“ – taip vadinosi projektas, trukęs visus metus mūsų portale mamoszurnalas.lt Mes kalbinome daugybę ukrainiečių mamų, kurios pabėgo nuo karo su savo šeimomis, kurių vaikai eina į lietuviškas mokyklas ir darželius. Apie karą kalbėjome suaugusių žmonių – mamų – lūpomis. Norėjome, kad šalia mūsų gyvenančios ukrainietės būtų išgirstos ir atjaustos.
,,Kai planuoji keliauti atostogauti, tai viena, o čia tu esi pabėgėlis, net ir dabar sunku suvokti savo statusą… Mes išplėšti iš namų ne savo noru. Tik neseniai nustojau verkti, kai išgirstu dainą „Červona kalyna“. O kai skamba Ukrainos himnas, verkiu iki šiol“, – sakė dviejų dukrų mama Anna Bilan.
Ir vis dėlto projektą „Vaikai, pažinę karą“ užbaigti norėtume pačių vaikų patirtimi, nes tai, ką patyrė vaikai, – svarbiausia. Ne, jų nekalbinome ir negilinome psichologinių žaizdų klausinėdami. Paprašėme nupiešti, ko labiausiai pasiilgo. ,,Mūsų vaikai kiekvieną rytą paklausia, kada baigsis karas ir kada mes važiuosime namo“, – sakė ne viena ukrainietė mama. Namai – tai visų pirma vaikų turėta erdvė, jų privatumas, jų kambariai su žaislais, nuosavas kiemas. To čia, Lietuvoje, dažnas neturi, nes laikinai prisiglaudė ten, kur juos priėmė.
Projekte kalbinta „Gravitas schola“ dailės ir technologijų mokytoja Jana Olenych surinko vaikų piešinius, kuriems ir komentarų nereikia. Vartydamas krūvą piešinių supranti, kad vaikai labai ilgisi ten likusių tėčių ir senelių. Jie labai ilgisi paliktų šuniukų ir kačiukų, žuvyčių, papūgėlių ir jūrų kiaulyčių, ne viename piešinyje yra užrašas: „Tik tu nenumirk be manęs, palauk, aš grįšiu!“ Pati Jana į Lietuvą atsivežė katinėlį – be specialaus transportavimo krepšio, tiesiog batų dėžutėje, greitosiomis bėgant nuo sprogimų. Sako, jei pasieniečiai būtų neleidę gyvūno išvežti, ko gero, Ukrainoje būtų likę ir jie su sūneliu. Vaikams jų augintiniai – tarsi šeimos nariai, jiems rūpi, kur jie dabar, ar saugūs?
Piešiniuose pamatėme kaimo ramybę pas senelius, didžiulius arbūzus jų daržuose ir sodus su obuoliais. Pamatėme daugiabučius, piešiniuose iš betoninių statinių virtusius vos ne pasakų rūmais. Kažkas nupiešė savo mokyklą su daugybe vienodų langų – kai rytais eidavo į pamokas, turbūt nė nenumanė, kad savo mokyklos galima taip ilgėtis…
Ukrainiečiai vaikai dabar gyvena tarp mūsiškių, mokosi tose pačiose klasėse, žaidžia tuose pačiuose darželiuose ir stovyklose. Ir nors karo siaubas tarsi užsimiršo, kiekvieno širdelėje gyvena paliktas katinas ir tas arbūzas, kuris jau dvejus metus nunoko darže be jų.
Kai savo vaikams norėsime pasakyti, kas yra karas, pasakykime paprastai: „Karas – tai vagis, kuris pavagia iš tavęs tai, kas brangiausia. Ir nesvarbu, kiek tau metų“.
