Patekti į žurnalo puslapius, kai gyveni normalų gyvenimą, – beveik neįmanoma. Skaitytojams reikia istorijų, dramų, trilerių. Bet kažkodėl iškart, vos tik pamatę Eglės atsiųstas nuotraukas, pakvietėme ją tapti heroje. Šeimynėlė spinduliavo nenusakomą atsipalaidavimą ir pozityvumą. Leiskite pristatyti pašnekovus – tiesiog normali Biškauskų šeima.
Šeimoje trys krepšininkai
Eglė ir Artūras Biškauskai iš Klaipėdos augina 4 vaikus. Trys sūnūs aktyviai sportuoja krepšinį, dukra – pagrandukė. Vaikų amžius – nuo 2 iki 18 metų, o tėvams – po 38. Kiti tokių metų tik pradeda sukti šeimos lizdus, tuo tarpu Biškauskai, susituokę nuo 19, jau nukeliavo ilgą šeimyninę kelionę, apie kurią sutiko papasakoti.
Mama pristato savo turtus:
Klaidas (18 m.) aktyvus ir visur dalyvaujantis. Tapo Šaulių sąjungos nariu, intensyviai dalyvauja 3×3 vasaros krepšinio varžybose, laimi prizines vietas. Šiemet baigė 12 klasę ir Klaipėdos krepšinio mokyklą, planuoja studijuoti Lietuvos sporto universitete ir tęsti savo karjerą krepšinio trenerio pasaulyje.
Kajus (13 m.) taip pat lanko Klaipėdos krepšinio mokyklą. Buvo etapų, kai bandė keisti sporto šaką į irklavimą, ten jam labai gerai sekėsi, bet vis dėlto grįžo į krepšinį.
Kevinas (11 m.) yra daugiausiai pasiekęs sportininkas šeimoje, 2 kartus tapo Lietuvos čempionu 3×3 vasaros krepšinio varžybose, turi dėžes medalių ir taurių iš įvairių Lietuvos ir užsienio čempionatų. Jis skina laurus tris–keturis kartus daugiau, nei vyresnieji broliai kartu sudėjus. Žaidžia savo amžiaus ir vyresniųjų komandose. Gyvena krepšiniu ir palaikomas šeimos siekia savo svajonių.
Šiemet gavo padėką iš Klaipėdos mero už išskirtinius sportinius pasiekimus ir Klaipėdos miesto vardo garsinimą 2023 metais. Klaipėdos Liudviko Stulpino mokykloje gavo padėką už mokyklos garsinimą.
Nors per savaitę sūnums po 5–6 treniruotes, o savaitgaliais varžybos, jie vis tiek kiekvieną dieną mėto į krepšį namų krepšinio aikštelėje, savo malonumui. Kamuolys bumbsi nuolatos. Ketvirtas neatsiliekantis šeimos krepšininkas – tėtis. Jis rodo technikas, derinius. Gyvename krepšinio pasaulyje. Iki vaikų gimimo Artūras krepšiniu nesidomėjo, o dabar stebi visas varžybas – rinktinės, „Žalgirio“ – didžiausias rūpestis, kad tik nepavėluotų pasižiūrėti ar nuvykti į pačias arenas. Kai LKL čempionate kovėsi „Rytas“ ir „Žalgiris“, namuose kilnojosi stogas. Visi už „Žalgirį“. Šalikai, marškinėliai ir net saulėgrąžos su atributika.
O medalių ir taurių mūsų namuose tiek daug, kad joms, matyt, skirsime atskirą kambarį (namas vis didėja).
Kamėjos gimimas
O dabar apie Kamėją. Susilaukėme trijų sūnų, slinko metai, visko buvo labai daug – toliau įsirenginėjome namus, palaikėme vaikų sportą. Be to, šiais laikais Lietuvoje reikia daug pinigų, norint kokybiškai auginti daug vaikų. Kainos didžiulės – būreliai, varžybos, startiniai mokesčiai, vežiojimas, viešbučiai užsienyje. Tad ketvirto vaiko tema buvo nustumta į šoną.
Bet Dievulis yra, įvyko stebuklas. Ir būtent tuo laiku, kai šeimoje buvo santykių krizė. Pradėjau lauktis, gydytojai tvirtino – dukra. Nepasitikėjau, sakiau – netikėsiu tol, kol nepagimdysiu. Nes kai laukėmės trečiojo, tvirtino, jog bus mergaitė. Tiesa, šokas gimus Kevinui truko tik akimirką. Suglumome ir iškart pamiršome, kad turėjo būti mergaitė. Kiekvienas nėštumas ir gimdymas mums yra stebuklas ir Dievo dovana.
Kai pradėjau lauktis ketvirto, aplinkiniai buvo nustebę, sakydavau – palaukite, mano metų tik pirmą vaiką gimdo, o aš negaliu susilaukti ketvirto? Žinoma, tarp trečio ir ketvirto vaiko didelis tarpas – dešimtmetis.
Gimus princesei, laimės jausmas iki šiol neapleidžia. Visi esame nuoširdžiai laimingi. Mes visur drauge, neseniai plaukėme Minijos upe su savo pačių pasigamintu katamaranu net 7 valandas. Visi ištvermingai įveikėme kelionę, net ir mažylė. Ji talismanas – ne tik mūsų šeimos, bet ir visų aplinkinių. Ją visi labai myli, dukra neša šviesą ir didelį džiaugsmą. Mūsų šeima – lyg naujai gimusi, nes namie tiek daug juoko, džiaugsmo, laimės ir smagių akimirkų.
35 metų daugiavaikė
Pirmojo vaiko susilaukėme būdami 19 metų, o ketvirto – būdami 35. Skirtingos motinystės patirtys, bet abi labai malonios. Matyt, esame iš tų žmonių, kurie anksčiau subrendo. Po pirmojo vaiko gimimo mums nerūpėjo klubai, vakarėliai. Po metų pradėjome statytis namą, įsirenginėjome, įsikraustėme. Kai tik galėjome įsikelti nors į pirmą aukštą, iškart pradėjome planuoti antrą vaiką. Su vyru vienodai suprantame, kas yra šeima, – kad viską reikia daryti kartu ir judėti tik į priekį. Nebijojome nei iššūkių, nei nesėkmių, nei apkalbų – ir visi norai išsipildė. O kiek aplink girdėjosi: „Tokie jauni, gyvenimo nebeturėsite“.
Vardų magija
Kurį laiką su vyru gyvenome užsienyje, ten sutikome labai protingą 8 metų berniuką Klaidą, kuris mokėjo 5 užsienio kalbas. Davėme sau pažadą – jeigu kada nors susilauksime sūnaus, pavadinsime šio protingo vaiko vardu. Antrąjį pavadinome Kajumi, nes vyresnysis paprašė, kad brolio vardas būtų iš K raidės. O paskui K tapo labai svarbi reikšmė, ir visi trys broliai iš tos pačios vardo raidės pavadinti.
Laukdamiesi dukrytės, vardą rinkome visa šeima. Visi galėjome pasiūlyti po 2 variantus. Žinoma, iš K raidės. Susidarė 10 vardų. Peržiūrėjome, palikome du. Klaudija ir Kamilė. Bet nuspręsta nebuvo. Kai gimė mergytė, vyras po valandos pasakė (nežinau, iš kur jam atėjo tas vardas): „Dukrytė Kamėja“. Atsakiau: „Kamėja? Vau! Puiku.“
Šio vardo iki tol nebuvome nei girdėję, nei skaitę, jo nebuvo net šeimos vardų sąraše. Mistika. Kai vyras pasakė, atrodė, kad tai tikrai jos vardas. Rugpjūčio mėnesį mūsų princesei Kamėjai bus 2 metukai.
Trys karaliai – Klaidas, Kajus, Kevinas – ir sesutė princesė Kamėja.
Talismanas
Man buvo ir keista, ir baugu – kaip auginti mergaitę? Nemokėsiu, nežinosiu. Bet viskas buvo labai paprasta. Sūnus tik po mėnesio vedėme į lauką, parodėme žmonėms. O su dukra – atvirkštinis variantas.
Auginant sūnus, labai daug judesio, kas savaitę po keletą varžybų, reikia nuolatos važiuoti. Laukdamasi važinėjau iki paskutinės dienos – Panevėžys, Klaipėda, Vilnius. Karšta – ne karšta, šalta – ne šalta. Visada kelyje. Tad Kamėja jau mano pilve dalyvavo visose brolių varžybose. Kai Kamėjai buvo 3 savaitės, visi išplaukėme į Nidą, visų trijų brolių rungtynes. Nuo to ir prasidėjo. Būdavo dienų, kai sūnums sakydavau – nuveš tėtis ar treneris. Bet jie atsakydavo: „Be sesės negalime“. Ypač mažasis patikėjo, kad Kamėja yra jo talismanas. Nuo tada (net šiurpuliukai eina per kūną) sūnus žaisdamas visada semiasi iš sesės energijos – pribėga per pertraukas prie vežimėlio ir pabučiuoja, o tada nubėga žaisti toliau. Niekada nepatyrėme to, ką rašo straipsniuose, apie brolių/sesių pavydą vienas kitam.
Kadangi Kamėja dar mano įsčiose priprato prie kamuolių bumbsėjimo, per varžybas ramiausiai miegodavo. Daug žmonių stebėjosi: toks triukšmas, o ji miega? Dabar, kai jau vaikšto, ji stebi rungtynes, kaip tikras sirgalius – ploja, kai įmetami taškai. Kai nusibosta, – eina per rankas, esame pasiruošę žaisliukų, užkandžių. Bet vos kuris brolis išeina į aikštelę, ji jau žino – dabar reikia žiūrėti.
Kamėja net turi krepšinio sirgalių marškinėlius su brolių numeriais. Kartais tenka persiplėšti tarp varžybų – du kėlinius pažiūrėti vieno sūnaus varžybų, o kitus du kėlinius – kito. Tada skubiai pakeičiu dukros sirgaliaus aprangą.
Šukuosenos
Vyresnysis sūnus lankė breiko šokius, panoro dredų. Didelis iššūkis buvo surasti meistrą, kuris juos suveltų. Klaipėdoje tuo užsiima tik vienas meistras. Palaukęs kelis mėnesius eilėje, sūnus pasidarė dredus, juos nešiojo, prižiūrėjo labai ilgai. Kai jam suėjo 18 metų, šukuoseną pakeitė. Na, o kiti broliai panoro kasyčių. Tai mano rankų darbas. Taip daug pigiau, o ir laiko susitaupo. Pabandžiau pinti paprastas kasytes, vėliau – kasytes eglute, tobulėjau, o vaikams patiko. Tada ir vyras paprašė, kad jam supinčiau. Perpinu kasytes kartą per 5 dienas, kai išsiplauna galvas. Vienai galvai reikia skirti apie valandą. Procesas būna jaukus, nes visada tarp kojų, prie šono ar ant vienos rankos pakibusi Kamėja. Dabar Kevinas su dredais, nes seka savo dievaičiais – NBA žaidėjais.
Kodėl nenorime pagyventi dėl savęs?
Esame pastebima šeima, nes laisvalaikius, išvykas, šventės ir pramogas leidžiame visada kartu su vaikais. Krepšinio varžybas stebime ir palaikome visus metus. Sulaukiu daug klausimų – kodėl? Kodėl visą savo laiką skiriame vaikams? Kodėl nenorime pagyventi dėl savęs?
Man keista, kai žmonės stebisi mūsų aktyvumu ir noru gyventi gyvenimą kartu su vaikais. Pavydas? Bet kas jums to neleidžia? Jūs irgi galite daryti tą patį – važiuoti, eiti, dalyvauti. Neseniai „Švyturio“ arenoje buvo akcija, skirta paremti vaikučius su negalia. Mes dalyvavome, parėmėme. Už tai gavome galimybę sportuoti su Klaipėdos „Neptūno“ krepšinio komandos žaidėjais. Treniruotė davė daug patirčių, ypač mažajam sūnui. Kur tik atsiranda galimybė sudalyvauti, mielai registruoju vaikus ir dalyvauja jie su dideliu noru. Juk kiekviena patirtis yra naudinga.
Perskaičiusi socialiniame tinkle vienos mamos nuostabius ir tikslingus žodžius, papildžiau juos ir paskelbiau savo FB anketoje.
Ir šis FB įrašas sukėlė mamų reakciją:
Žmonės dažnai manęs klausia: „Kodėl tu moki tiek pinigų, kad vaikai sportuotų? Važiuoji palaikyti į bet kokį Lietuvos kampelį, ir ne tik? Kodėl tu atiduodi visą savo laiką, visus savo savaitgalius, kur tavo asmeninis gyvenimas?“
Tas asmeninis gyvenimas ir yra MANO VAIKAI .
Moku už tas akimirkas, kai mano vaikas taip pavargsta, bet atsibudęs jis vėl laukia treniruotės ir varžybų.
Moku už tas dienas, kai mano vaikas grįžta iš mokyklos ir yra pervargęs, kad eitų į treniruotę, bet vis tiek eina.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų būti disciplinuotas, susikaupęs ir atsidavęs.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų rūpintis savo kūnu ir teisingai pamaitinti savo kūną sėkmei.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų dirbti su kitais ir būtų geras komandos draugas, maloningas pralaimėjus ir nuolankus sėkmės atveju.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų susidoroti su nusivylimu, kai jis negauna tos vietos ar titulo, kurio tikėjosi, bet vis tiek savaitė po savaitės grįžta atgal.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų išsikelti ir įgyvendinti tikslus.
Moku už tai, kad mano vaikas gerbtų ne tik save, bet ir kitus.
Moku už tai, kad mano vaikas išmoktų, jog norint sukurti čempioną reikia daugybės valandų ir daugybės metų sunkaus darbo bei praktikos, ir kad sėkmė neatsiranda per naktį.
Moku už tai, kad mano vaikas didžiuotųsi mažais laimėjimais ir dirbtų siekdamas ilgalaikių tikslų.
Moku už galimybę užmegzti visą gyvenimą trunkančią draugystę, kurti prisiminimus visam gyvenimui, didžiuotis savo laimėjimais.
Moku, kad vaikas galėtų būti sporto salėje, o ne prie ekrano.
Moku, kad mano vaikas išmoktų valdyti laiką ir subalansuoti tai, kas svarbu, pavyzdžiui, mokyklą ir pažymius.
Jie yra mano asmeninis laikas, mano savaitgaliai, nes jie atėjo į šį pasaulį per mane, bet pas mane neužsibus, tad norisi kuo daugiau laiko išbūti su jais, kiek man duota.
Neila Ramoškienė
Nuotraukos Gaivilės Kilinskaitės
