Sugrįžimas į darbo rinką po vaiko priežiūros atostogų (VPA) – vienas iš didesnių stresų motinystėje. Apie tai kalbamės su koučingo ir HR specialiste, gyvenimo pokyčių mentore Rita Simonavičiūte-Koreive.
Ne visos moterys vienodai jautriai išgyvena atsiskyrimą nuo vaikučio, kai reikia grįžti į darbą. Ar dveji metai VPA – tinkamas standartas kiekvienai?
Džiaugiuosi, kad Lietuvoje VPA trunka ilgai, palyginus su, pavyzdžiui, JAV, kur tokio dalyko valstybiniu lygiu apskritai nėra. Tai žinant, nestebina faktas dėl ko tiek daug amerikiečių jaučia nerimą, depresiją, kitus sutrikimus, o „amerikietiška svajonė“ ir filmai, kuriuose mama „gali ir suspėja viską“ nebeatrodo tokie tikri, ar ne?
Manau, kad pertrauka tarp darbų svarbi ir reikalinga moteriai. Saugiam ryšiui su vaiku sukurti, ryšiui su savimi (at)kurti. Ir tik tuomet priimti sprendimus dėl darbų, vadovaujantis savo asmeniniu pajautimu, o ne aplinkos spaudimu.
Aš asmeniškai pajutau, kad noriu būti ne tik mama, kai mano vaikui buvo ±8 mėn. Tada pradėjau po truputį kurtis rutiną taip, kad laiko skirčiau ir sau, ir darbams, ir kylančioms idėjoms įgyvendinti, bet tikrai neskubinau savęs grįžti į darbus visu etatu.
Kaip sumažinti kaltės jausmą, jeigu mama išeina į darbą anksčiau?
Visų pirma – pabandyti atskirti, ar pati mama save dėl to kaltina, ar ši kaltė sukelta aplinkos (vyro, šeimos, kitų panašaus amžiaus vaikų mamų, visuomenės platesne prasme). Jau vien tai įsivardinus kaltės jausmas sumažės.
O tuomet patarčiau pasitikrinti, ar ši kaltė apskritai yra tiesa. Kaip? Stebint vaiko ir savo būsenas. Jei mama pajautė, kad nori save realizuoti ne tik kaip mama ir dėl to grįžta į darbą anksčiau bei tame darbe iš tikrųjų save ir realizuoja, džiaugiasi grįžimu ir vėl pasikeitusia gyvenimo rutina – kaltės jausmo tiesiog nebeliks. Ji jausis ramiai ir užtikrintai dėl savo sprendimo, tada ir jos vaikas darželyje lengviau adaptuosis. Tai padės pamatyti, kad tas kaltės jausmas gal net nebuvo tiesa.
Vis dėlto savo praktikoje dažniau pastebiu, kad mamas aplinka kaltina, kai jos nenori grįžti į darbus anksčiau, o ne tada, jei jos to nori. O tai irgi nėra teisinga. Mama pati sprendžia, kas jai teisinga.
Ar yra panašaus tipo būsena į pogimdyminę depresiją – grįžimo į darbą depresija? Kaip atpažinti ir sau padėti?
Mamos tikrai gali jausti depresinę būseną grįžusios į darbą. Juk keičiasi tapatybė, santykių, gyvenimo ritmas, o, kaip rodo pokyčių kreivė, – prieš pokyčio priėmimą ir jo išgyvenimą patiriame depresijos/lūžio tašką.
Tačiau itin svarbu šiame taške neužstrigti, tai aš mamoms ir padedu padaryti. Reikia pabaigti pereiti mamystės transformaciją, ir suprasti, ką depresinė būsena nori pasakyti.
Kviesčiau ne ieškoti diagnozių, o stebėti savo būseną, klausyti savęs ir priimti atitinkamus (mamai tinkamus), ne kaltės ar visuomenės spaudimo išprovokuotus sprendimus. Jei pačioms sunku tai pastebėti, gali drąsiai parašyti man ar kreiptis į kitus specialistus.
Natūralūs pojūčiai grįžus į darbą – jau minėta kaltė, gėda, nesaugumas, liūdesys, sumaištis. Kada jau nebenormalu, kad tokie jausmai užsitęsė?
Kviesčiau pirmiausia žiūrėti ne į laiko tarpą, o į moters savijautos intensyvumą. Jei moteris grįžusi į darbą nuolat nerimauja, jaučia įtampą ir kitus minimus jausmus, nesiūlyčiau laukti, pratintis prie tokios būsenos ir joje užstrigti (prisiminkime pokyčių kreivę) ar laukti, kol ji užsitęs. Taip galima prieiti iki perdegimo, depresijos ar net rimtesnių diagnozių.
Ar palaikote naują pradžią, kai ji sutampa abiem – vaikutis išleidžiamas į darželį, o mama grįžta į darbą. Gal šiuos du procesus reikia atskirti, pirma pripratinti vaiką prie darželio, o tada galvoti apie darbą?
Nepalaikau. Tikrai reikėtų atskirti šias dvi pradžias, kad abu procesai praeitų kuo lengviau, ramiau ir sklandžiau visiems. Nes ir adaptacija tokiu atveju dviguba. Be to, mamos gyvenimo ritmas vėl keičiasi, dukart. Ir mamos stresas, įtampa, nerimas gali tapti nebepakeliami.
Pirmiau patariu pradėti leisti vaiką į darželį, pereiti šią adaptaciją, o po to galvoti apie darbus. Tuomet sprendimai dėl darbų bus tikri ir ilgalaikiai, ateis lengviau, ir mamos nepadarys 3 pagrindinių klaidų dėl darbų, kurias padaro paskubėjusios. Jos grįžta į darbą neskyrusios laiko sau, nepailsėjusios, neatsigavusios po „mamos 24/7“ režimo. Dažna mama savo sprendimus argumentuoja, kad grįžta į darbą „tik dėl finansinio saugumo“. Padedu išeiti iš užburtų nerimo ratų, kuriuose dėl tų neapgalvotų, neišjaustų sprendimų mamos atsiduria ir neretai užstringa.
Grįžimo į darbą adaptacija priklauso ne tik nuo moters, bet ir nuo darbo pobūdžio, darbdavio, vaiko sveikatos bei būdo, vaikų skaičiaus, finansinės situacijos ir t.t.?
Visi išvardyti dalykai turi įtakos, bet svarbiausia vis dėlto – moters vidinė būsena. Per savo karjerą turėjau tūkstančius pokalbių apie darbą ir karjeros pokyčius. Ir pastebėjau vieną itin gajų paradoksą: vis dar per dažnai darbdaviai nuvertina į darbus po VPA grįžtančias mamas. Bet dar dažniau mamos nuvertina pačios save!
Taip nutinka todėl, kad moterys vertina save pagal savo seną realybę – nepriėmusios fakto, kad jos pasikeitė. Ir kad jų vertė, tapus mama, ne sumažėja, o daug dažniau išauga! Nes motinystė ne atbukina, o išugdo dalykus, kurių jokie mokymai darbe taip greitai neišmoko:
valdyti chaosą ir nežinomybę,
priimti sprendimus, ir tai daryti greitai,
laikyti atsakomybę ir ribas, net tada, kai esi pavargusi,
augina emocinį intelektą!
Tai yra lyderystės ir komandinio darbo kompetencijos, kurios darbo rinkoje yra aukso vertės! Taip – moterų techniniai įgūdžiai per VPA gali šiek tiek atsilikti. Bet juos atnaujinti yra lengviausia dalis. Daug sunkiau išugdyti dalykus, kuriuos motinystė kaip tik sustiprina!
Tai padedu mamoms pamatyti. Kai moteris ima labiau vertinti save ir grįžta į darbą savimi pasitikėdama, o ne tik dėl finansinio ir kitokio spaudimo, tuomet ir ji, ir darbdavys, ir visa šeima lengviau adaptuojasi.
Dar svarbu paminėti ir darbdavio vaidmenį. 2022 m. tyrimo Lietuvoje duomenimis, 49 proc. mamų po VPA nebegrįžta pas buvusį darbdavį! Nors VPA metu 37 proc. galvoja, kad grįš.
Taip yra, manau, ne tik todėl, kad moterys, tapusios mamomis, pasikeičia ir darbdaviai to neįvertina, o nuvertina. Bet ir dėl to, kad VPA metu nepalaiko jokio ryšio su mamomis ir dažnai net nepadeda joms įsivažiuoti grįžus. Taip darbdaviai ne tik apsunkina adaptaciją, o ir praranda per „atostogas“ sustiprėjusias darbuotojas!
Kaip susimažinti pareigybių ir lūkesčių, kad mama spėtų žongliruoti tais dviem kamuoliukais – darbu ir vaiku? Gal patariate tam tikrą valandų skaičių skirti „tik sau“ arba atsijungti nuo problemų per savaitgalius?
Esmė – ne valandų skaičius sau ar didelis atsijungimas, o tinkamo sprendimo dėl darbo priėmimas. Jei mama grįždama į darbą su darbdaviu iškart susiderina lūkesčius, galimybes ir atsakomybes, – jai nereikės taip stipriai „atsijunginėti“ ir planuotis viso savaitgalio „sau“. Nes ji realizuos save darbe, o po jo norės ir dar turės jėgų praleisti laiką su savo vaiku.
Tuomet ir streso bei žongliravimo bus mažiau, ir spėjimo daugiau. Kad taip nutiktų, mama turi visų pirma nustoti tikėti „visagalybės mitu“, spausti save viską suspėti ir padaryti tobulai. Kitaip tariant, neturėtų kelti sau nerealistiškus lūkesčius.
Žinoma, itin svarbu grįžimo atgal į darbą lemtus gyvenimo pokyčius įsivertinti su partneriu. Susiplanuoti logistiką, maisto gaminimą ir dalintis šiomis ir kitomis atsakomybėmis namuose, kad viskas negultų tik ant mamos pečių.
Vyrams linkiu palaikyti savo partnerę. Visapusiškai. Neskubinti jos priimti sprendimų. Pajusti, kad posakis „laiminga žmona – laimingas gyvenimas“ atsirado ne veltui.
Ką manote apie tendenciją, kad, gimus vaikui, moterys nebenori grįžti į tą patį darbą, kad vaiko gimimas tampa ir pokyčiu veikloje, gal net naujo verslo paieška?
Manau, kad tai natūralu! Moters tapimas mama – didžiulis gyvenimo pokytis, transformacija, po kurios keičiasi ir moters tapatybė. Taigi pasikeičia ir standartai, prasmės suvokimas. Todėl labai natūralu nebenorėti grįžti į darbą, kuris (pa)tiko anksčiau, o norėti save realizuoti kitaip, turėti kitokių atsakomybių.
Ir nuostabu, kad vis daugiau moterų tai atranda savyje ir atliepia, išeina iš to sutrikimo, nežinojimo, „ką daryti su darbais“, nebe spausdamos save grįžti kur nenori ir darydamos 3 pagrindines klaidas, o pasirinkdamos daryti tai, ką nori.
Apie tas klaidas ir kaip priimti tinkamą sprendimą (grįžti į darbą ar ne), esu įrašiusi vebinarą „(Ne)grįžti į darbą po VPA?“ Vebinare rasite kompasą – 6 klausimus, kurie padės suprasti – grįžti į seną darbą, ar dėliotis naują karjeros kryptį po „atostogų“.
Susiję straipsniai
