Rašytiniai istorijos šaltiniai teigia, kad nuo seniausių laikų žmonės kramtė kažką panašaus į mums įprastą kramtomąją gumą. Senovės graikai kramtė mastiką –mastikinės pistacijos medžio dervą, o Centrinės Amerikos čiabuviai – majai ir actekai – kito medžio – pinijos lipnią, tąsią dervą, pavadinta čikle.
Švedų mokslininkai rado maždaug 9000 metų senumo kramtomosios gumos. Priešingai nei mūsų laikų guma, ši tebuvo sudaryta iš dviejų sudedamųjų dalių: medaus (bičių pikio) ir dervos (sakų). Tai buvo natūralus produktas, „nepatobulintas“ sintetinėmis medžiagomis, kaip dabartinė kramtomoji guma.
Vakarų Suomijoje archeologai aptiko senovinį, kaip spėjama – 5000 metų senumo – kramtomosios gumos gabalėlį.
Mokslininkai mano, jog kramtomoji guma senovėje buvo naudojama dantenų ligoms gydyti bei įskilusiems puodams sulipdyti.
Ar sveika kramtyti gumą
Ar sveika – kol kas vyksta didelės diskusijos. Gumos išvaizdai, skoniui galima suteikti bet kokį pavidalą. Glazūroje yra cheminių medžiagų – ar jų reikia, sprendžia pirkėjai. Tai papildomas krūvis organizmui, nes kas į jį pateko, reikia išskirti. Į dabar gaminamos gumos sudėtį įeina įvairių medžiagų: dirbtiniai saldiklių (aspartamo, acesulfano K), įvairių maisto priedų (E), kurie iš viso vaikams yra nerekomenduotini, sudėtinių angliavandenių (izomalto, sorbitolio, maltitolio), kurių didesnis kiekis laisvina vidurius.
Sorbitas (E420) ir į jį panašios medžiagos šalina iš organizmo vandenį ir druskas, o tai yra labai pavojinga. Į kramtomąją gumą reikia žiūrėti kaip į sudėtingą produktą, turintį įvairiapusį poveikį ir tiesiog neprotinga matyti vieną kurią savybę, o kitų savybių nepastebėti.
Reklamoje atspindima viena ar kelios savybės, o sąmoningai užmirštamos kitos, organizmui nepalankios savybės. Kitaip tariant, reklamos informaciją dera vertinti atsargiai, prisimenant, jei pardavėjas prekės negirs, jis jos neparduos.
Beveik į visų parduodamų kramtomųjų gumų sudėtį, nesvarbu, kaip jos būtų pavadintos, įvairiu santykiu įeina tos pačios sudėtinės dalys. Gamintojai, atnaujindami asortimentą įdeda vieną kitą biologiškai aktyvią medžiagą, kurios nėra konkurento gaminyje. Tačiau tai nepakeičia gaminio esmės, nes pagrindinės dalys lieka tos pačios, tik jų santykis skiriasi. Įvairių šalių mokslininkai jau paskelbė spaudoje per 2000 straipsnių, kuriuose buvo pabrėžiama, kad kramtomoji guma kenkia sveikatai.
Pastebėta, kad dažnai ir ilgai kramtant gumą ar saldainius sumažėja seilių išsiskyrimo greitis, vadinasi, nepasiekiamas taip reklamuojamas higieninis efektas. Belgų medikai nustatė, kad kramtomojoje gumoje esantis fluoras kenkia žmogaus kaulų sistemai ir organizmui apskritai. Todėl šios šalies medikai siekia, kad Belgijos teritorijoje būtų uždrausta pardavinėti bet kurią fluoro turinčią produkciją, išskyrus dantų pastą su fluoro junginiais. JAV medikai kategoriškai nerekomenduoja duoti kramtomosios gumos vaikams, kurie dar per maži suprasti, jog jos negalima ryti.
Amerikiečiai net bandė išsireikalauti, kad ant kramtomosios gumos pakuočių būtų daromas specialus užrašas nesupratingiausiems tėvams. Vaikams kramtomoji guma gali rimtai pakenkti, jeigu jie ją netyčia nurytų žaisdami: įstrigusi gerklėje, stemplėje ar žarnose gali sukelti daug nemalonumų. Suaugusiesiems dera pagalvoti, ar verta rizikuoti, jeigu galima nerizikuoti – neduoti vaikui kramtomosios gumos?
Reklamoje skaitome apie nuostabius kramtomosios gumos kvapus, kad „skonio neįmanoma atskirti nuo natūralaus arbūzo ar uogų skonio“, nors ant pakuotės aiškiai užrašyta, jog tą skonį kramtukei suteikia „natūraliems identiški bei dirbtiniai aromatizatoriai“ – laboratorijose susintetintos cheminės medžiagos.
Taigi prieš duodant vaikui gumos gal reikėtų pagalvoti, ar jam reikia sintetinių cheminių medžiagų ir kaip organizmas gali į jas sureaguoti arba nesureaguoti?
Kramtomajai gumai spalvą dažniausiai suteikia maisto priedas dažiklis E171 – titano dioksidas, kuris anksčiau buvo leidžiamas naudoti tik kosmetikoje, muiluose ir statybos medžiagose.
Reklamos informacijoje rašoma: „Ši kramtomoji guma – pripažinta ėduonies profilaktikos priemonė: seilių išsiskiria iki 300 proc. daugiau, greitai atkuriama rūgščių ir šarmų pusiausvyra, mažiau atsiranda apnašų, dėl gausiai išsiskiriančių seilių ir padidėjusio mineralų kiekio pagerėja demineralizacija“. Taigi – vėl akcentuojama viena savybė. Tačiau ėduonį įveikti galima laikantis minimalių higienos reikalavimų, nesugadintam jauno organizmo virškinimui nereikia papildomo seilių išsiskyrimo, o žandikaulio sąnarį daug sėkmingiau galima stiprinti valgant morkas ar obuolius.
Guma gali būti ir naudinga
Kelionėje, kai nėra galimybių išsivalyti dantis, žinoma, gali padėti kramtomoji guma. Tai priemonė priklausomai nuo situacijos. Tačiau nereiškia, kad kramtoma guma pakeičia dantų šepetėlį.
Keliaujant – kylant ar leidžiantis lėktuvui – gumą kramtančiųjų ausys rečiau „užgulamos“.
Yra teiginių, kad šaltomis žiemos dienomis kramtant gumą galima apsisaugoti nuo ausų uždegimo, nes atsidaro Eustachijaus vamzdis tarp vidinės ausies ir burnos ertmės, ausis vėdinama ir išlieka sausa.
Tačiau tai realiai sunkiai įmanoma, nes reikėtų sukramtyti daug gumos, o tai vargu ar įmanoma.
Yra teiginių, kad kramtant gumą išsiskiriančios seilės didina virškinamojo trakto aktyvumą – maistas greičiau ir lengviau suvirškinamas. Tai reiškia, kad kramtomoji guma, kaip išimtis gali būti kramtoma tik po valgio ir suprantama, svarbu nepersistengti, nes suvirškinęs maistą skrandis pradeda virškinti pats save.
Yra tyrimų, teigiančių, kad kramtomoji guma padeda įveikti stresą, iki 20 proc. padidina atminties pajėgumą. Intensyvus kramtymas gerina kraujo apytaką smegenyse. Tačiau nenurodoma, kiek gumos sukramtyti ir kiek laiko kramtyti.
Kaip visuomet, prie bet ko vaiką pratinant, suaugusiesiems derėtų neskubėti to daryti, o gerai pamąstyti, kokios gali būti įpročio pasekmės, ar tikrai tai vaikui būtina, kas yra geriau – ar natūralūs produktai, ar sintetinės medžiagos, prie kurių organizmas nėra iš kartos į kartą pripratęs ir nežinomas jų poveikis ateities kartoms.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
