Laimė Kiškūnė – kvapų bibliotekininkė, kuri Lietuvoje sukėlė aromaterapijos epidemiją

Pirmoji Lietuvoje apie kvapus profesionaliai prabilo farmacininkė ir antropologė Laimė Kiškūnė

Kuri mama nėra girdėjusi apie aromaterapiją? Dažnuose namuose šiandien rasime eterinio aliejaus, kvapų garintuvą ar bent jau buteliuką hidrolato. O dar prieš keliolika metų kvapų terapija buvo prilyginama burtams.

Pirmoji Lietuvoje apie kvapus profesionaliai prabilo farmacininkė ir antropologė Laimė Kiškūnė. Viskas prasidėjo nuo seminarų, į kuriuos susirinkdavo keletas smalsių klausytojų, o šiandien Laimę kalbiname kaip kvapų imperijos kūrėją. Ta imperija taip ir vadinasi – „Laimė Kiškūnė“. Kodėl – sužinosite iš pokalbio, tikimės skaityti bus taip pat įdomu, kaip mums – pabendrauti su Laime.

Kvapai buvo mano žaislai

Vieni turi gerą klausą, kiti mato spalvas, o mano vedantysis analizatorius nuo vaikystės buvo uoslė. Labai patiko uostyti! Uosčiau viską, ką tik galėjau, ir kaupiau kvapų biblioteką. Manęs niekas to nemokė, pačiai buvo nuoširdžiai įdomu, kaip kvepia krienas, dilgėlė, serbentai, net oras, debesys, lietus, žemė. Augau sodyboje, turėjome nemažą sodą, tad buvo ideali aplinka kaupti kvapų kolekcijas, bet eidavau ir į šiukšlynus, garažą, uostydavau, kaip kvepia išbėgę tepalai, ardomi karbiuratoriai. Tie pramoniniai kvapai – tepalų, plastmasių, geležies, bitumo, asfalto – mane traukte traukė. Pamenu, kai asfaltavo gatvę, mane tiesiog užbūrė lydomos smalos kvapas. O kai šis techninis kvapas maišosi su augalų, gėlių kvapais, – dar įdomiau. Galima sakyti, kad gyvenau didžiulėje kvapų bibliotekoje. Kvapai buvo mano žaislai. Nematomi, bet leido susikurti savo pasaulį. Jis buvo tik mano, nes tuo neapsakomu įdomumu ir malonumu neturėjau su kuo pasidalinti.

Kelionės ieškant nepažinto kvapo

Kitas didelis žingsnis kvapų kelionėje buvo aromatinių augalų pažinimas ekspedicijose. Mokykloje neblogai sekėsi biologija, dalyvaudavau olimpiadose, o kaip prizai mums būdavo suteikiamos galimybės vykti į gamtines ekspedicijas. Vykdavome į atokius Sovietų Sąjungos kampelius – Altajų, Uralą, Sibirą, Vidurinę Aziją. Susitikdavome su mokslininkais, botanikos sodų darbuotojais, tyrinėjome augalus. Pavyzdžiui, Astrachanėje tyrinėjome Volgos žiotyse augančius lotosus. Tos kelionės buvo įspūdingos, o įdomiausia jose man buvo aromatiniai augalai. Buvau 10–12 metų, kai pradėjau rinkti pirmąją apčiuopiamą kvapų kolekciją. Jei tik rasdavau, ekspedicijose pirkdavau eterinių aliejų. Tai buvo mažyčiai buteliukai, veikiau – net mėginukai, jie mane visiškai pakerėjo. Kaip taip gali būti – kaip galima kvapą išgauti, užrakinti, o paskui juo mėgautis? Susidėjusi buteliukus į dėžutę, vis atsidarydavau ir uostydavau, tyrinėdavau, bandydavau suvokti, kas mane taip veikia, kokia kvapo struktūra, iš ko jis susideda. Vienas iš tų buteliukų buvo alpinijos šaknų eterinis aliejus, tai buvo man nepažįstamas kvapas, kuris be galo traukė, atrodė stebuklingas. Tada nebuvo galimybės paguglinti, todėl išrausiau visą mokyklos biblioteką ieškodama bet kokios informacijos apie alpinijas. Klausinėjau mokytojų. Sužinojau, kad alpinijos šaknys mėlynos, o žiedai balti. Atrodė, stebuklas, kad yra taip kvepiančių augalų. Ir pati bandžiau kažkaip išsaugoti gėlių kvapus, merkdavau žiedus į vandenį, laukdavau, kol jis taps kvapnus.

Pamažu mano galvoje susikaupė didžiulė kvapų biblioteka. Užsimerkusi galėdavau atskirti ne tik augalų, bet ir žemės kvapą: smėlio, juodžemio, koks kvapas būna, kai žemė sausa, suarta, po lietaus, kai nuo žemės pakeltas akmuo,  koks žemės kvapas pavasarį, rudenį ir t.t.

Raktas nuo kvapų durų Provanse

Mano kelias į aromaterapiją nebuvo tiesus ir paprastas.

Kai reikėjo rinktis, kur studijuosiu, buvo aišku, kad labiausiai mane domina kvapai, tačiau parfumerijos specialybės tuomet net nebuvo. Pasirinkau panašiausią, mano akimis, specialybę – farmaciją. Studijomis nesiskundžiu, gavome daug chemijos, botanikos žinių, mokėmės vaistų technologijų, buvo net disciplina farmakognozija, per kurią studijavome artomatinių augalų ir eterinių aliejų gydomąjį poveikį. Atsirado supratimas apie aromatinę chemiją, eterinių aliejų junginius ir kompozicijas. Gaminome vaistus, paskui kurį laiką dar dirbau gamybinėje vaistinėje.

Po farmacijos studijų dar studijavau literatūrą, režisūrą, antropologiją. Rašiau knygą „Gimdymas ir Gimimas“, auginau vaikus. Tačiau mylima kvapų tema manęs nepaleido. Kur tik galėdavau, įsigydavau eterinių aliejų, būdavau pasiruošusi už juos sumokėti visus pinigus, kiek turiu.

Lūžis įvyko, kai patekau į Provansą pas kvapų distiliuotojus. Vykau ten kaip vizualinė antropologė, kurianti dokumentinius filmus, – tuomet filmavau filmą apie levandų auginimą. Stebėjau tuos žmones, ir supratau, kad jie daro unikalius dalykus ir būtent tai, ko trokštu aš. Gana greitai susidėliojo pasaulio paveikslas.

Pirmiausia kreipiausi į savo mokytoją, puikų eterinių aliejų ekspertą iš Amerikos, kad pasidalintų savo kontaktais, – iš ko galėčiau dar pasimokyti, atsisiųsti kvapų, skirtų gamybai. Važinėjau į specializuotas parodas, pradėjau eksperimentuoti pati. Galima sakyti, kad 2000 metais sugrįžau namo, baigėsi mano blaškymasis, pradėjau daryti tai, apie ką svajojau visą gyvenimą, – dirbti su kvapais. Laikmetis jau irgi buvo man palankus, jau buvo galima keliauti, semtis žinių, aromaterapija nebebuvo laikoma burtais ar ezoterika. Galėjau be jokių sienų bendrauti su geriausiais pasaulio aromaterapeutais.

Norime kuo daugiau žinių!

Vis dėlto pirmiausia buvo ne gamyba, o mokymai, seminarai. Juos vedu iki šiol, nes per 20 metų susidomėjimas nenuslūgo! Tada, po pirmųjų seminarų, atrodė, kad žmonių noras sužinoti apie kvapus auga geometrine progresija. Mažas ratelis staiga išsiplėtė iki ištisų auditorijų. Gera buvo matyti, kad net medikai po tokių seminarų pakeičia savo nuomonę. Juk dar gana ilgai vyravo savotiškas aromaterapijos mistifikavimas.

Tada reikėjo vietos, kur kvapai galėtų gyventi, o žmonės galėtų ateiti su jais susipažinti ir įsigyti. Taip atsirado pirmoji tokia įmonė Lietuvoje, kurios prekė buvo kvapas. O prieš 5 metus sukūriau savo vardo įmonę – „Laimė Kiškūnė“. Svarstant dėl pavadinimo, išgirdau patarimą, kad vardas irgi gali būti puikus prekinis ženklas, jeigu jis žinomas. Nėra jauku, kai parduotuvės vitrinoje matai savo vardą ir pavardę, bet bandau save nuo to atsieti, tai yra tiesiog pavadinimas. Jei manęs staiga paklaustų, kas yra Laimė Kiškūnė, matyt, išplėsčiau akis ir atsakyčiau – nežinau, gal kažkur ir girdėjau (juokiasi).

Kvapų edukologė

Kadangi viskas prasidėjo nuo edukacijos, tos linijos ir laikausi, – man atrodo, kad norint sukurti reiškinį pirmiausia turi edukuoti žmones, parodyti jiems, kas yra kremo ar aliejaus viduje, kaip pačiam pasigaminti, prisiliesti prie tos stebuklingos substancijos, kaip atskirti, ar ji kokybška, ar ne, kokia galinga yra aromaterapija, kuo ypatinga natūralioji parfumerija. Temų labai daug, jų vis daugėja. Tie mokymai atima iš manęs galybę laiko, energijos ir jėgų, bet negaliu sustoti, nes vis matau prasmę. Ši sritis greitai vystosi, yra labai veržli, naujoviška, nuolatos vyksta tyrimai, atradimai. Dalintis man labai patinka, nes, matyt, dalindamasi gaunu ir sau.

Tikiuosi, kad iš manęs išgirdę žinias apie kvapus žmonės dalinsis, neš jas toliau. Aromaterapijos srityje jau dirba nemažai mano pačios mokinių, kurie toliau skleidžia žinią. Kvapai tampa vis labiau svarbūs žmonėms: vieni mokosi aromaterapijos, kiti kuria kvepalus, treti naudoja. Matydami tokį susidomėjimą, net pradėjome kurti tinklalaidę apie kvapus. Mes komunikuojame per kvapą, kvapas yra mūsų siunčiama žinutė. Kvapas veikia jausmus, emocijas, hormonus, savijautą, imuninę sistemą, psichologinę būklę. Apie tai žinant, veriasi didžiulis pasaulis, o aš dar turiu aistros apie tai kalbėti. Savo studijoje mokau ir praktinių dalykų, pavyzdžiui, vedu uoslės lavinimo mokymus, kvepalų ir kvapų dirbtuves, parfumerių kursus.

Kaip kvapas pagydo

Kad aromatinės medžiagos gydo, žinojo jau seniausiais laikais, būtent aromatiniams augalams žmonija turi būti dėkinga, kad jais gydėsi, išgyveno.

Yra eterinių aliejų, kurie tiesiogiai padeda nuo problemos, tarkime, dezinfekuoja arba padeda užgyti žaizdai. Tačiau dauguma aliejų veikia ne tiesiogiai, o labai subtiliai, švelniai – jie sužadina įvairių sistemų veiklą, ir kūnas ligą ar negalavimą įveikia pats. Vos keletą kartų per dieną pauostę ar užlašinę kelis lašiukus reikiamų aliejų, galime gauti nuostabų efektą – subalansuoti emocijas, pagerinti atmintį, atsipalaiduoti, nusiraminti, panaikinti įtampą, stresą, pakelti tonusą. Turint keletą eterinių aliejų, galima susikurti nepaprastai komfortišką aplinką to net nejuntant.

Nereikia, kad nuo kvapo kirvis kabėtų! Net jeigu neužuosime, tai nereiškia, kad kvapas mūsų neveikia, pakanka kelių ore skraidančių molekulių, jos veiks net subtiliau, nei per didelis jų kiekis, kuris gali sukelti uoslės nuovargį, galvos skausmą ar akių ašarojimą. Kvaila galvoti, kad ant kiekvieno mikrobo turi užkristi eterinio aliejaus lašas.

Labiausiai mums patinka tai, ką pažįstame, – apelsinų, mandarinų kvapai

Jeigu suprastume, kokia svarbi mums uoslė

Antropologai, atlikdami tyrimus, daro apklausas, kokio pojūčio žmogus lengviausiai atsisakytų, jeigu būtų tokia būtinybė, ir dauguma atsako, kad atsisakytų uoslės. Nes kokia iš jos nauda? Taip mąstyti galima tik tada, kai ją turi. Pažiūrėkite, kas nutiko per pandemiją, kai žmonės pajuto, ką reiškia netekti uoslės! Galima sakyti, kad žmonija pirmą karą suvokė, kokia reikšminga yra uoslė. Kai žmonės ją prarado, susiėmė už galvų – nenorime gyventi be uoslės! Uoslės pojūtis yra vienintelis, kuris padeda pasaulį suvokti betarpiškai, tiesiogiai, be projekcijų.

Kvapų kultūra – dar daug ko neišmokome

Kai turime žinių apie aromaterapiją, lengviau suprantame kvapų kultūrą. Deja, šioje srityje dar nesame tobuli. Mes iki šiol labai dezodoruoti, nesuprantame, kad kvėpindami save naikiname savo natūralų kvapą.

Lietuvoje, kaip ir visame pasaulyje, nemenkas kvapų narcicizmas – kvapais maskuojame savo nepasitikėjimą, užimame teritoriją, priverčiame kitus žmones jaustis nepatogiai. Prisikvėpinę žmonės erzina, nes nuo kvapo dažnai negalima pabėgti, atsitraukti, o intensyvūs sintetiniai kvapai trukdo dirbti ir ilsėtis. Kvapas neturėtų sklisti toliau nei per ištiestą ranką. O juk kartais nuo žmogaus jis pasklida taip, kad tebetvyro net atidarius visus langus. Tai kvapų kultūros stoka, apie tai reikia kalbėti.

Ką patariu mamoms

Kūdikis mamą atpažįsta pagal kvapą. Jis turi užuosti pieno kvapą, kuris yra saldus (dėl to mes visą gyvenimą linkstame prie saldžių kvapų, pavyzdžiui, vanilės). Kai mama prisikvėpina sintetiniais kvepalais ar namus kvėpina sintetinių kvapų lazdelėmis, ji daro didelę žalą savo vaikučiui, nes iš jo atima kognityvinį patyrimą. Ji nesąmoningai trukdo vaikui lavinti uoslę, o neišlavinta uoslė vėliau gali sukelti įvairių psichologinių problemų.

Naujagimiams aromaterapijos nesiūlome. Vėliau galima pabandyti hidrolatus, kuriuose yra vos 0,04 procento eterinio aliejaus. Pavyzdžiui, galima į vonelę įpilti šaukštą levandų hidrotalo, vyks maloni švelni inhaliacija, nurims odelė, mažiau skaudės pilvuką, kūdikėlis geriau miegos.

Nuo 3 mėnesių, jeigu norisi, galima pradėti kūdikį pratinti prie kvapų, tačiau reikia elgtis pagarbiai. Vaikučių uoslė labai jautri, todėl negalima kišti po nosimi buteliuko su šimtaprocentiniu eteriniu aliejumi. Ne kartą teko matyti, kaip mamos atsuka buteliuką, kiša prie kūdikio nosytės, o šis traukiasi. Verčiau patepkime piršto galiuką, pauostykime pačios, kad suvoktume kvapo intensyvumą, palaikykime pirštą ore ir tik tada duokime mažyliui pauostyti.

Unikali kvapų kolekcija

Jeigu aromaterapija vis dar nepažįstama, tolima, labai kviečiu pradėti nuo pažinties su kvapų įvairove. Vilniaus centre, savo studijoje, laikau kvapų kolekciją, kurią kaupiu, atnaujinu ir pildau nuo vaikystės. Čia galima ateiti ir susipažinti su mano sukauptais kvapais – jų turiu apie 1000, o susipažinimui esu atrinkusi apie 100.

Kol nesate išuostę bent jau bazinių kvapų, negalite žinoti, koks labiausiai jums tiks. Galima ateiti daug kartų, ramiai atsisėsti ir išuostyti jums įdomius eterinius aliejus, klausti, gauti patarimų. Tarkime, žmogus pasako, kad jam patinka citrusų kvapai, o jų tikrai nemažai. Kai pasiūlome išuostyti, išsirenka Eukaliptus staigeriana – tai eukaliptas, kuris švelniai kvepia citrusais ir mediena. Pasirodo, tai yra būtent tas kvapas, kurio žmogus intuityviai ieškojo. O kaip jam apie tai žinoti, jeigu niekada to kvapo nėra uodęs? Šios kvapų kolekcijos atvažiuoja pauostyti žmonės iš įvairiausių šalių, nes tokių kolekcijų pasaulyje mažai, jas išlaikyti brangu, o nauda – tik pažintinė. Kolekciją vis atnaujiname, nes kvapai sensta, – po 10 metų kvapas jau bus nunykęs.

Kokie kvapai lietuviams mieliausi? Labiausiai mums patinka tai, ką pažįstame, – apelsinų, mandarinų kvapai. Kadangi esame nerimastingi, blogai miegame, mus traukia bergamočių kvapas. Savo salone turime nuostabios bergamotės iš Kalabrijos eterinio aliejaus – tai puikus antidepresantas. Pauostę lietuviai pamėgsta laurenių aliejų, nes šis primena vaikystę, ledinukus, vitaminus. Kartais žmonės ateina ieškoti žolės, šieno kvapo, mes ir tokį galime pasiūlyti.

Neila Ramoškienė

Šarūnės Kajetės nuotraukos

Daugiau informacijos https://www.laimekiskune.lt/

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

Žymos: , , , , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


+ 2 = aštuoni

Kitos temos: