2024-ųjų pabaigoje gydytojai pastebėjo tikrą plaučių uždegimų epidemiją, sukeltą mikoplazmų ir chlamidijų.
„Kai dėl kosulio kreipėmės į vaikų gydytoją, sūnų gydė mikstūromis keletą savaičių. Kosėjimas nesiliovė, gydytoja plaučiuose „nieko negirdėjo“, tad pasiūlė pasidaryti mokamą kraujo tyrimą dėl sukėlėjų. Neįsivaizduojate, koks ištiko šokas, kai atsakyme savo akimis pamatėme – sukėlė chlamidijos! Juk tai lytiniu būdu plintantys sukėlėjai, o mūsų vaikui vos 7 metai“.
„Sūnus mėnesį kosėjo ir gydytojai nenustatė ligos – nerado plaučių uždegimo. Kraujas nerodė nieko blogo, taip pat ir rentgenas, plaučius klausė bene 5 gydytojai, ir nė vienas „nieko negirdėjo“. Skyrė antibiotikų, kaip sakė, – dėl visa ko, tačiau ir šie nesumažino kosulio bei temperatūros. Tik po mėnesio važinėjimo po kabinetus bei priėmimo skyrius (Santariškių vaikų priėmimo skyriuje buvome 2 kartus), nustatė diagnozę. Kaip tai įmanoma?“
Skaitytojų klausimus perdavėme vaikų ligų gydytojai Linai Orlovskajai.
Sukėlėjas. Lietuvoje dažniausia vaikų plaučių uždegimo priežasčių yra mikoplazmos kartu su pneumokokais, streptokokais ir chlamidijomis. JAV beveik pusė moksleivių bronchitų yra susiję su mikoplazmomis.
Infekciją sukelia Mycoplasma pneumoniae, užimanti tarpinę vietą tarp virusų ir bakterijų. Ši infekcija klastinga tuo, kad ją labai sunku diagnozuoti, o nustačius mikoplazmas kraujyje, ne visada tikslinga gydyti.
Žmogus gali pats nesirgti, bet būti mikoplazmų nešiotojas ir platinti jas kitiems. Be to, įprastiniai penicilinų grupės antibiotikai šių sukėlėjų neveikia.
Mikoplazminei infekcijai gydyti reikalingi makrolidų grupės antibiotikai: klaritromicinas, azitromicinas, eritromicinas.
M. pneumoniae sukelia epidemijas, dažniausiai kylančias vasaros pabaigoje ir rudenį. Mikoplazmų sukeltos pneumonijos sudaro nuo vieno iki dviejų trečdalių visų pneumonijų. Didžiausias sergamumas būna tarp paauglių.
Infekcija per keletą mėnesių išplinta uždarose grupėse ir šeimose, į kurias užkratą paprastai atneša mokyklinio amžiaus šeimos narys.
M. pneumoniae perduodama oro lašeliniu būdu. Didesni lašai nusėda viršutiniuose kvėpavimo takuose, o mažesni pasiekia plaučius.
Ligos eiga. Mikoplazmos sukelia netipinės eigos plaučių uždegimus (lėta pradžia, kosulys, žemesnė temperatūra).
Susergama praėjus 2–3 savaitėms nuo užsikrėtimo M. pneumoniae. Pneumonija prasideda palaipsniui karščiavimu, sausu kosuliu, galvos skausmu ir silpnumu. Simptomai gali būti užsitęsęs, kartais atsitiktinis kosulys, naktinis prakaitavimas, nedidelis karščiavimas (mažesnis nei 38°C). Tokia būsena gali trukti savaites ir mėnesius.
Nemaža dalis ligonių karščiuoja iki 39°C ir daugiau, juos krečia šaltis.
Susirgus po kelių dienų atsiranda balkšvų gleivingų ar vandeningų skreplių, kartais su kraujo priemaiša. Pacientai skundžiasi nosies užgulimu, gleivingu sekretu iš nosies, gerklės perštėjimu, sausu, dirginančiu, priepuoliniu kosuliu, kuris yra panašus į kokliušą, dusuliu, bendru silpnumu, galvos skausmu.
Kadangi kosulys, jei nepasireiškia aukštesnis karščiavimas, tai palengvėja, tai vėl paūmėja, kartais vizitas pas gydytoją atidėliojamas iki 2–3 mėnesių ir daugiau, kartu platinant sukėlėją aplinkiniams.
Ligos nustatymas. Mikoplazminės infekcijos diagnostika gana sudėtinga. Gali būti imami tepinėliai iš nosies, iš gerklės, taip pat skrepliai ar bronchų sekretas ir atliekamas imunofluorescentinis tyrimas. Rekomenduojamas tikslesnis tyrimas nustatant iš kraujo specifinius imunoglobulinus IgM ir IgG. Atlikus bendrą kraujo tyrimą, suaugusiesiems dažniausiai jis būna be pakitimų, todėl iš kraujo geriau atlikti specifinius tyrimus.
Antikūnų IgM tyrimas atliekamas siekiant nustatyti mikoplazminę infekciją. IgM antikūnai paprastai atsiranda ūmioje fazėje, maždaug 2 savaitę nuo užsikrėtimo pradžios. Dėl šios priežasties ligos diagnostika dažnai užsitęsia. Jei manote, kad ateisite antrą parą karščiuodami, ir jums bus iškarto diagnozuota mikoplazminė infekcija, klystate, nes antikūnai kraujyje pasirodo vėlai ir yra nepatikimas diagnostinis rodiklis. Šie antikūnai, skirtingai nei IgG, iš organizmo išnyksta maždaug per metus. Pakartotinai užsikrėtus mikoplazmizine infekcija, IgM antikūnai nesigamina ar jų gaminasi labai nedideli kiekiai. Dėl šių priežasčių IgM antikūnų tyrimą rekomenduojame atlikti kartu su IgG tyrimu.
Sergant šia liga, dažnai plaučiuose negirdėti karkalų, gali būti girdimas tik šiek tiek silpnesnis kvėpavimas kurioje nors plaučių vietoje. Tik atlikęs plaučių rentgenogramą ir atitinkamus tyrimus, gydytojas gali nustatyti plaučių uždegimą.
Negydoma mikoplazminė infekcija gali komplikuotis otitu, sinusitu, pneumonija, pleuritu, empiema, sepsiu.
Susiję straipsniai