Šeimos fotografavimas yra vienas intymiausių žanrų, kuriame reikia ypatingo ryšio su žmonėmis, taip sako fotografai.
Tapimas mama – visą gyvenimą aukštyn kojomis apverčianti patirtis, kurios tris vaikus auginanti fotografė Olga Gotli į nieką nekeistų. Metams bėgant, moteris išmoko taip suderinti šeimyninį gyvenimą, kad visi šeimoje jaustųsi maksimaliai saugūs ir mylimi. Šiluma, emocijos ir neįtikėtinas jaukumas, kuriuo ji apsupa namiškius, regis, juntamas ir Olgos kuriamose šeimos fotosesijose, kurios nepalieka abejingų.
Esate daugiavaikė mama. Kas jums svarbiausia auklėjant vaikus ir kuriant su jais savo santykį?
Šeimoje ir gyvenime dažnai vadovaujuosi intuicija. Būdas, kuriuo man pavyksta kurti santykius su savo vaikais, šiandien vadinamas prieraišiąją tėvyste. Man svarbu, kad vaikai žinotų, jog šeima yra vieta, kur jie priimami tokie, kokie yra. Man svarbu ugdyti emocinį intelektą, kalbėti apie jausmus, emocijas ir daug bendrauti su vaikais.
Gimus kiekvienam iš jų, manyje tarsi rasdavosi po dar vieną trūkstamą dėlionės detalę. Tai buvo žmogus, kurio trūko, kad būčiau visiškai laiminga!
Geriausia tai, kad dabar nėra dienų, kurios atrodytų tarsi iššvaistytos. Žinote, kaip būna, kai eini miegoti, o viduje jautiesi nemaloniai, tarsi būtum iššvaistęs savo laiką? Man taip būdavo tik kartais, kol neturėjau vaikų. Su jais kiekviena diena turi prasmę.
Kaip turint didelę šeimą rasti pusiausvyrą tarp laiko su vaikais ir vyru taip, kad niekas nesijaustų nuskriaustas?
Kai abu tėvai realizuoja save ne tik kaip mama ir tėtis, bet ir profesinėje veikloje ir šeimoje auga trys vaikai su labai aktyviu socialiniu gyvenimu, tai padaryti tikrai nelengva.
Vis dėlto stengiamės, jei įmanoma, kelis kartus per savaitę kartu pusryčiauti ir aptarti ką nors įdomaus.
Deriname kai kurias darbo keliones, kad galėtume 3 valandas praleisti kartu kelyje, kartą per mėnesį eiti į pasimatymą: į restoraną, teatrą ar kur nors kitur ir bent kelioms valandoms nekalbėti apie vaikus!
Kelis kartus per metus vykstame į nedidelę kelionę kartu (3–5 dienoms). Beveik visą likusį laisvą laiką praleidžiame kartu su šeima.
Turime ir šeimos tradicijų. Būtinai kartu sekmadienį valgome blynus pusryčiams. Penktadieniais ant sofos žiūrime filmą su gardžiais užkandžiais. Trejus metus iš eilės vasarą vykstame į ilgą šeimos kelionę kemperiu.
Rudenį arba vasarį kelias dienas praleidžiame mėgstamame viešbutyje Palangoje – toje pačioje vietoje jau 5 metus iš eilės. Vaikštome „mūsų“ maršrutu, lankome „mūsų“ vietas, maitiname „mūsų“ antis.
Su kokiais netikėtais sunkumais susidūrėte tapusi mama?
Jei būtumėte manęs paklausę šio klausimo anksčiau, būčiau pasakojusi apie trejų metų krizę, bemieges naktis ir pan. Tačiau šiandien visi šie dalykai atrodo kaip malonios smulkmenos.
Sunkiausias dalykas tėvystėje – suvokti, kad vaikas nėra tavo nuosavybė, kad kuo jis vyresnis, tuo labiau turi jį paleisti. Tokia yra tėvystės ir laimė, ir tragedija. Nesitikėjau, kad bus taip sunku paleisti.
Atrodo, kad viskas jūsų gyvenime sukasi aplink šeimą, – ne tik pati esate mama, bet ir gebate itin jautriai bei elegantiškai atskleisti motinystę kaip fotografė. Kas jums svarbiausia kuriant fotosesijas?
Pirmiausia pats šeimos fotosesijos procesas yra labai terapinis. Tai puiki proga praleisti kokybišką laiką kartu, apsikabinti, pabūti kartu, čia ir dabar.
Antra, po kurio laiko šie laimingų akimirkų kadrai gali sušildyti sielą sunkiais laikotarpiais.
Šeimyninis gyvenimas ne visada yra vien tik džiaugsmas ir linksmybės. Kartais jame būna ir ginčų, nesusipratimų.
Kartais atrodo, kad viskas negerai! Žinoma, svarbiausia yra BENDRAUTI vienam su kitu. Tačiau kartais užtenka paimti į rankas šeimos albumą, kad įsitikintume, jog viskas gerai!
Ką galėtumėte patarti žmonėms, kurie nesiryžta šeimos fotosesijai?
Mes dažnai atidedame laimę ir malonumus geresniems laikams. Kai numesiu svorio, nuvažiuosiu prie jūros ir grįšiu pasipuošusi gražiu įdegiu. Eisiu į pasimatymą su vyru, kai išleisime vaikus į universitetą. Ar tikrai?
Juk gyvenimas nenuspėjamas – niekas nežino, kiek laiko mums liko. Stengiuosi pati tą prisiminti ir priminti kitiems. Gyvenimas per trumpas, kad viską, kas gražu, atidėtume vėlesniam laikui.
Šeimos fotografavimas man yra tarsi laiško rašymas į ateitį. Tikrai žinau, kad dabar padarytos nuotraukos bus nepaprastai vertingos tiems žmonėms po 10 ar daugiau metų.
Svarbiausia žinutė, kurią norėčiau pasakyti jauniems tėvams: jūs esate nuostabūs mama ir tėtis, geriausi jūsų kūdikiui! Pasistenkite mėgautis jo kūdikyste, nespauskite savęs į pernelyg griežtas ribas ir taisykles, klausykite savo intuicijos ir kuo daugiau FOTOGRAFUOKITĖS! Laikas yra smėlis, spėkite prisiminti savo gyvenimą tokį, koks jis yra!
Šeimos fotografavimas yra vienas intymiausių žanrų, kuriame reikia ypatingo ryšio su žmonėmis. Kaip pavyksta juos prakalbinti, kas vyksta fotosesijos metu?
Taip, absoliučiai sutinku, kad šeimos fotografavimas nėra paprastas dalykas! Dažniausiai fotografuoju šeimas su vaikais, todėl, pati būdama mama, žinau, ko norėčiau. Intuityviai jaučiu, kaip geriausia bendrauti, rasti būdą padėti atsiskleisti.
Kai nuoširdžiai domiesi žmonėmis ir pats pasakoji apie savo gyvenimą, atstumas sumažėja, gimsta jausmas – lyg būtume bičiuliai, ir fotografavimo procesas eina natūraliai bei lengvai.
Šiais laikais visi po ranka turime mobiliuosius telefonus su tikrai geros kokybės kameromis. Kodėl nepakanka tėvų padarytų nuotraukų? Kam reikalingos šeimos fotosesijos?
Labai naudinga ir vertinga yra pamatyti visą savo šeimą kito žmogaus akimis. Telefonu darytos nuotraukos puiku, tačiau kaip dažnai mums pavyksta būti kadre visa šeima?
Žiūrint į pirmųjų metų mano dvynių nuotraukų albumą, gali susidaryti įspūdis, jog juos augino vienas tėtis. Manęs beveik niekur nėra. Gailiuosi, kad apie tai nepagalvojau tuo metu.
Mes, mamos, taip dažnai liekame už kadro, nors leidžiame su vaikais daugiausiai laiko iš visų! Nejaugi tai sąžininga? Todėl manau, labai svarbu retkarčiais darytis fotosesijas, kad galėtume įsiamžinti visa šeima.
Ar turite ypatingą istoriją ar įsimintiniausią šiltą akimirką iš savo karjeros, kuria norėtumėte pasidalinti?
Prieš keletą mėnesių turėjau nuostabią fotosesiją Zarasų rajone. Fotografavau jauną šeimą su kūdikiu, su močiute ir seneliu. Ypatinga ji buvo tuo, kad viskas vyko šios šeimos name, kuriam daugiau nei 100 metų!
Negaliu nupasakoti, kokia tai atmosfera!
Namai, kvepiantys mišku, senelio bitininko išsuktu medumi, močiutės pyragais ir žolelių arbata.
Kiekviena kertelė turi savo istoriją, ant sienų daug įrėmintų nuotraukų. Ir toks šiltas visų šeimos narių santykis! Grįžau namo į Vilnių per pūgą, bet taaaaip šilta buvo širdyje, kaip retai būna. Tokiomis akimirkomis suprantu savo darbo svarbą.
Viktorija Panfilenkova, nuotraukos Olgos Gotli
