Širdies operacija kūdikiui truko 9 valandas

Tatjanos Kurganovos nuotraukoje – Oskaro šeima

Oskaras, nors gyvena šiame pasaulyje vos daugiau nei metus, patyrė tiek, kad galima būtų parašyti knygą. Pasakoja jo mama vilnietė Anželika Minakova.

Fotosesijos – šeimos hobis

Kai žurnalo bičiulė, fotografė Tatjana Kurganova atsiuntė į redakciją Oskaro nuotraukų, mus sužavėjo berniuko šukuosena ir mąslus žvilgsnis. Nusprendėme, kad tas vaikutis tikrai papuoštų žurnalo viršelį.

Fotografė sakė, kad yra dariusi ne vieną Anželikos ir Pavelo Minakovų šeimos fotosesiją, bus iš ko pasirinkti.

„Kartkartėmis surengti profesionalą fotosesiją yra mūsų šeimos hobis. Namuose esame įrėminę daug gražių akimirkų, tokių nuotraukų tikrai pats nepadarytum paprastu aparatu ar mobiliuoju telefonu.

Pirmą fotosesiją su vyru rengėme dar iki vestuvių, o paskui vis įamžindavome svarbias šeimos akimirkas.

Gimė vyresnėlis Davidas, po pusantrų metų – Oskaras. Tik iki pirmos Oskaro fotosesijos teko kur kas palaukti, nes vos gimusio jo laukė sudėtinga širdies operacija“, – savo istoriją pradeda pasakoti mama Anželika.

Abu vaikai – planuoti

Susilaukę pirmojo sūnelio Davido, Anželika ir Pavelas nusprendė ilgai nelaukti ir planuoti antrąjį.

Nesitikėjo, kad tai pavyks iškart, bet antrąkart pastojo, kai Davidui buvo vos 7 mėnesiai. Toks mažas amžiaus tarpas tarp vaikų šeimos neišgąsdino, jie naujieną priėmė džiugiai, labai džiaugėsi ir visi artimieji.

Antrasis nėštumas buvo labai sunkus. Jei pirmąjį vaikelį jauna moteris išnešiojo labai lengvai, tai besilaukiant antrojo labai pykino. Pirmus tris mėnesius ištisai vemdavo. „Galėjo supykinti net dušo vanduo, kuris iš tiesų neturi jokio kvapo, bet man atrodė, kad kažkuo kvepia. Sunkiausia, kad reikėdavo maitinti 7 mėnesių sūnelį košytėmis, mane supykindavo vien nuo trintų brokolių ir morkų vaizdo.

Radome išeitį – kai reikėdavo maitinti daržovėmis, pas mus ateidavo močiutė. Turiu stebuklingą savo mamytę. Ir vyras daug padėdavo. Man pačiai norėjosi greito maisto, gelbėdavo mineralinis vanduo „Boržomi“, juokauju, kad tai nuostabus nėščiųjų gėrimas, nors dabar kai paragauju, skonis atrodo bjaurus. Kartais vyrui naktį tekdavo iš makdonaldo vežti man mėsainių, sūrainių, nuo jų nevemdavau. O svoris visai neaugo.

Kai nuėjau pas savo ginekologą ir papasakojau, mane iškart nusiuntė į ligoninę. Savaitę pragulėjau prijungta prie lašelinių, kad išplautų organizmą. Po poros dienų jau galėjau valgyti net ligoninės maistą, akyse pašviesėjo. Paprastai nėščiosioms pykinimas praeina po 3–4 mėnesių, o aš kasryt vemdavau visą nėštumą. Kai moteris blogai jaučiasi, jai daro daugiau tyrimų. Bet man gydytojai nieko blogo neįtarė – kraujas buvo geras, tyrimai ultragarsu rodė, kad vaikelis auga ir vystosi gerai. Jokio įtarimo nebuvo, gydytojai sakė, kad organizmas dar neatsigavęs po pirmo gimdymo, greičiausiai todėl jaučiuosi taip blogai“.

Krikštynos iškart po operacijos grįžus namo

Gimdymo diena, apvertusi gyvenimą

Atėjus gimdymo laikui, Anželika visiškai nepanikavo. Prieš važiuodami į gimdymo namus, su vyru dar užsuko į degalinę išgerti kavos. Abu jautėsi pakylėti ir laimingi, kad netrukus ant rankų laikys antrąjį savo vaikelį. Pats gimdymas buvo greitas ir lengvas – po dviejų valandų gimė berniukas. Tačiau jis gimė visiškai mėlynas, tarsi būtų uždusęs.

Akušeriai paaiškino, kad vaikeliui trūko deguonies, greičiausiai mama neteisingai stūmė. Neonatologė davė 9 balus iš 10, berniukas atrodė didelis ir stiprus. Tačiau jau pirmos apžiūros metu vyras pastebėjo, kad neonatologė labai atidžiai klauso širdutės.

„Mus paguldė į palatą kartu su vaikeliu. Pabuvome 4 valandas ir pamačiau, kad sūneliui iš burnytės eina burbuliukai, jis visas 4 valandas verkė. Galvojau, gal valgyti nori, jei verkia? Bet krūties Oskaras neėmė, atrodė išvargęs. Ir tas mėlynumas pirmomis valandomis ne praėjo, o dar labiau išryškėjo. Tada pakviečiau gydytoją, ji pasiėmė mano vaikelį ir … negrąžino. Kas vyko toliau, gali papasakoti tik vyras, nes aš buvau šoko būsenos. Mačiau, kaip sesutės kažkur neša Oskaro drabužėlius, antklodėlę. Pasakė, kad Oskaras reanimacijoje. Po ilgoko laiko atėjo gydytoja su mumis pakalbėti ir sužinojome, kad vaikelis turi sunkią širdies ydą, kraujagyslių transpoziciją (ne taip išsidėsčiusios kraujagyslės), todėl širdelė negauna pakankamai kraujo, o organizmas – deguonies“, – pasakoja mama.

Oskarą iš naujagimių reanimacijos pervežė į kardiologijos skyriaus reanimaciją ir pradėjo ruošti operacijai. Gydytojai sakė, kad geriausia, jei vaikas keletą dienų palauks ir sustiprės.

„Kol Oskaras reanimacijoje laukė operacijos, mes galėdavome jį aplankyti du kartus per dieną po 15 minučių. Žinoma, labai bijojome sulaukti iš ligoninės kokio baisaus skambučio, todėl ryte, negalėdami sulaukti lankymo valandos, skambindavome į postą ir klausdavome, kaip jis laikosi. Geriausias atsakymas mums būdavo, kad viskas stabilu. Jis valgė mišinuką per zondą, nes buvo per silpnas, kad žįstų pats“, – prisimena baisiausią gyvenimo laiką Anželika.

Pokalbis su gydytojais prieš operaciją tėvus nuteikė optimistiškai, suprato, kad jie ne vieni tokie, Oskaro operacija nebus pati sudėtingiausia. Tačiau kardiologai jokių garantijų iš anksto neduoda – širdis toks organas, kad ne visada būna taip, kaip tikimasi.

Anželika pasakoja: „Oskarą operavo puikus kardiochirurgas Virginijus Tarutis. Operacija turėjo trukti 4–5 valandas, bet truko beveik 9. Po keturių valandų stovėjome prie operacinės durų galvodami, kad jau viskas, tuoj išveš mūsų berniuką. Bet niekas nesirodė dar valandą, dvi, tris, keturias… Po devynių valandų pamatėme, kad išveža vaiką prijungtą prie lašelinių, galvyte į priekį. Kažkodėl pagalvojome, kad tai geras ženklas, nes jei vaikas būtų negyvas, vežtų užklotą kojomis į priekį. Nežinau kodėl, bet mums taip tuo metu atrodė… Gydytojų veidai buvo labai susirūpinę, visas dėmesys sutelktas į vaiką, į milijonus laidų, kurie buvo prie jo prijungti. Po 20 minučių išėjo mūsų kardiochirurgas. Pirmi jo žodžiai buvo: „Jums tiesiog labai pasisekė. Operacija buvo tragiškai sunki, atvėrus krūtinės ląstą pasirodė, kad patologija kur kas sudėtingesnė, nei rodė echoskopija“.

Gydytojas atrodė pervargęs, bet nepaprastai patenkintas savo darbo rezultatu. Net dabar atsimenu, kaip apkabinau daktarą kaip labai brangų, artimą žmogų, nes trūko žodžių padėkoti ir ką nors pasakyti. Juk jis kaip antras tėvas, jis grąžino gyvenimą mūsų vaikui. Visas kardiologijos skyrius yra mums kaip giminės, kaip šeima“.

„Vasario 14-ąją, kai visi švenčia Valentino dieną, mes švenčiame Širdies dieną“, – sako Oskaro mama

Kaip vėl atgauti žemę po kojomis

Visu tuo sunkiu laikotarpiu tėvams reikėjo atgauti vidinę pusiausvyrą, kad pajėgtų pasirūpinti ne tik ligoniuku, bet ir dvejų neturinčiu vyresniuoju. „Nelengva buvo susitaikyti su mintimi, kad tai nutiko būtent mums. Reikėjo išmokti nekaltinti savęs, neieškoti kaltų, turbūt tą išgyvena visi tėvai, auginantys ypatingus vaikus. Turėjome gerą palaikymo komandą – šeimą“, – sako Anželika.

Kiekviena diena po operacijos teikė vis daugiau vilčių. Pamažu  praėjo vaiko mėlynumas, pasidarė „rožinis kaip paršelis“. Matėsi, kad vaikui lengviau, nebetrūksta deguonies.

Po operacijos širdutė gijo gerai, bet atsirado kita komplikacija – viena kojytė pasidarė nejautri, nuolat būdavo šalta. Gydytojai dėl to buvo labai susirūpinę. Vaikui buvo leidžiami kraujotaką gerinantys vaistai.

Oskaras, kaip ir visi širdukai, valgydamas greitai pavargdavo, jam trūkdavo jėgų žįsti pačiam. Labai daug verkdavo. Kai skyriuje būdavo girdėti vaiko verksmas, visi sakydavo: „Tikriausiai Oskaras verkia“. Po operacijos gautos antibiotikų dozės išderino žarnyną, skaudėdavo pilvuką. Mama negalėdavo nė akimirkai atsitraukti nuo lovelės, net į tualetą nueiti turėdavo keistis su sesute. Vaikas buvo labai įsijautrinęs. Tačiau nuo mišinėlių svoris augo, ir gydytojai po poros gerų mėnesių išleido namo. Buvo pačios Kalėdų išvakarės. Anželika prisimena, kaip važiuoti namo ir norėjosi, ir buvo baisu.

Grįžę namo, šeima netrukus surengė Oskaro krikštynas, kad vaikas gautų dvasinę apsaugą.

Kai po mėnesio atvažiavo į konsultaciją pas kardiologus, paaiškėjo, kad apmirusioji kojytė atgijo, kabinete buvę gydytojai pradėjo ploti. Minakovų šeimai tai prilygo kalėdiniam stebuklui.

Išmokti gyventi su širduku

Oskaro mama sako, kad pirmieji metai buvo nelengvi. Grįžus namo, reikėjo rūpintis ne tik ligoniuku, bet ir dvimečiu jo broliuku. Oskaras labai neramiai miegodavo – tekdavo su juo miegoti atskirame kambaryje,  kad nepažadintų kitų šeimos narių.

Pirmus mėnesius mama nuolat tikrindavo, kaip plaka jo širdutė. Net keletą kartų per dieną. Kai apimdavo nerimas, kad plaka per greitai, klausdavo savo pediatrės Editos Mažrimaitės patarimo.

Širdies operacija kmūdikiuiDžiaugiasi, kad pediatrė pati ateidavo į namus apžiūrėti ligoniuko, nors tai į jos pareigas neįeina. Vaikui po tokios operacijos net ir sloga gali kelti pavojų – užsikimšus nosiai, organizmas gauna mažiau deguonies. Tokiems vaikams pavojingos bet kokios infekcijos. Keletą kartų, kai buvo labai  neramu, važiavo į ligoninės priimamąjį, bet visada po apžiūros Oskarą išleisdavo namo.

Pirmus mėnesius mama nuolat tikrindavo, kaip plaka Oskaro širdutė

Oskaras auga stiprus berniukas, jau dabar laksto, tik spėk gaudyti. Kai daugiau juda, greičiau išprakaituoja, kartais net reikia pristabdyti jo energiją. Nors gydytojai sako, kad jis turi augti kaip bet kuris kitas sveikas vaikas.

Kai vyresnysis broliukas pamato randą, parodo, kad broliuko širdutei popa. Kol kas širdutė auga gerai, nežinia, ar reikės operacijų ateityje. Tas pirmuosius mėnesius kaustęs siaubas prislopo, bet tėvai išgyvenimų nepamiršo. „Mes labai daug žinome apie žmogaus širdį. Padėjo kitų mamų patirtis ir palaikymas, juk yra mamų, kurios ištvėrė ne vieną vaiko operaciją ar net transplantaciją. Mes vienos kitas labai gerai suprantame. Mes, ypatingų vaikų mamos, esame stiprios. Po Oskaro operacijos atradome „Mažosios širdelės bendruomenę“, kuri vienija kelis šimtus šeimų. Vasaromis važiuojame į šeimų stovyklas ir savaitę leidžiame prie jūros ar ežero. Ten rūpinamės vieni kitų vaikais, nes esame tarsi giminės, visi vaikai – savi. O vasario 14-ąją, kai visi švenčia Valentino dieną, mes švenčiame Širdies dieną. Visame pasaulyje ši diena minima kaip Širdies diena. Pernai nuvažiavome į vaikų kardiologijos skyrių, nuvežėme savo rankomis padarytų dovanėlių. Aš pati veriu medinius laikiklius čiulptukams ir gintaro karoliukus. Mes visi, prisilietę prie žmogaus širdies, tampame jautresni“.

Ginta Liaugminienė

Tatjanos Kurganovos nuotraukos

„Mamos žurnalas“


Susiję straipsniai

Žymos: , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


trys + 1 =

Kitos temos: