Jokūbui greitai 1,5 metukų. Jis labai mielas. Auga toks tvirtas, stiprus.
Labiausiai juokiasi, kai žaidžia su broliu.
Mama Rūta galėtų visiem laikams iš atminties ištrinti beveik metus užtrukusią nežinios, įtampos ir didelės baimės istoriją.
Bet jauna moteris nenori užmiršti ir tylėti.
Tai, kas nutiko šiai šeimai, lengviau suvokti, jei dabar būtų viduramžiai, Rūta būtų beraštė arba gyventų miške. Tačiau KTU doktorantūroje chemiją studijuojanti moteris gyvena Kaune, o Jokūbą nuo gimimo nuolatos stebėjo kvalifikuoti gydytojai.
Rūta mums rašė: „Nežinau, ar mano vaikelis jau pasveiko po sunkios ligos. Bet tikiu, kad sunkiausia jau praeityje. Rugpjūčio 2 dieną jam išoperavo gerybinį smegenų auglį. Gydytojams tai – retas ir įdomus atvejis, o mums – pasaulio pabaiga. Dabar viskas klostosi lėtai, bet, regis, į gerąją pusę. Ačiū Dievui ir neurochirurgams… Tačiau viskas bus matyti ateityje, kur pasaulio pabaiga po truputį tolsta”.
Po operacijos praėjo 8 mėnesiai. Mama sako, kad Jokūbas turi du gimtadienius, nes rugpjūčio 2-ąją buvo išoperuotas auglys, tada berniukas gimė antrą kartą.
Iki pusės metų – jokios nelaimės nuojautos
Jokūbas – antras sūnus šeimoje. Laukdamasi Rūta buvo rami – prieš dvejus su puse metų gimdė, todėl visi nėštumo ir motinystės įspūdžiai dar nebuvo išblėsę. Nors pirmasis gimė atlikus cezario pjūvį, antrąjį sūnų Rūta pagimdė pati. 4050 g svėręs berniukas gimė labai tvirtas, gydytojai jam skyrė 10 balų pagal Apgar skalę. Berniukas gimė visiškai sveikas, todėl ligoninėje jokių išsamesnių tyrimų neatliko. Laimingi tėvai namo parsivežė šaunų sūnų. „Kaip galėjome nesidžiaugti Jokūbu? Jis augo taip greitai, viską norėjo daryti anksčiau, nei brolis. 3 mėnesių rietėsi, nenorėjo gulėti. Buvo matyti, kad labai anksti pradės vaikščioti“, – prisimena mama. Smagus ir nieko bloga nežadantis gyvenimas tęsėsi, kol Jokūbui sukako 6 mėnesiai.
Po 6 mėnesių – nepaaiškinamas vangumas
Rūta sako širdimi pajutusi – kažkas ne taip. Pastebėjo, kad Jokūbas tapo šiek tiek vangesnis, nebenorėjo būti sodinamas, gulėti ant pilvo. Mama nuskubėjo pas poliklinikos neurologę. „Nors išrašuose iš gimdymo namų buvo minimas normaliai praėjęs gimdymas, neurologė nutarė, kad Jokūbą kamuoja gimdymo trauma. Dėl to jo raumenys įtempti, tonusas padidėjęs. Neurologė buvo visiškai rami – taip atsitinka daugybei kūdikių. Nieko blogo, reikia tik kurso masažiukų, pagerti melisų mikstūros, ir viskas susitvarkys“, – pasakojo Rūta.
Neurologė liepė ateiti po 1,5 mėnesio. Tačiau mama ištvėrė tik 2 savaites. Sūnus akyse „blogėjo“, atrodė, kad jis vystosi ne pirmyn, o atgal. Užmiršo, ką buvo pasiekęs, norėjo tik gulėti. Atkakli mama nutarė šį kartą eiti pas kitą tos pačios poliklinikos neurologę.
Kiek buvo nuostabos, kai išgirdo lygiai tokią pat diagnozę: „Vėlai išryškėjusi gimdymo trauma, todėl raumenukai įtempti. Vaikščiokite į masažus, girdykite melisų sirupą ir nesitikėkite greitų rezultatų, gali tekti palaukti mėnesius“. Rūta kiek apsiramino – jeigu dvi tos pačios srities gydytojos pasako lygiai tokią pat diagnozę, vadinasi, taip ir yra.
Masažistė į namus ateidavo kasdien. Rūta ir pati išmoko masažuoti. „Regis, masažavau Jokūbą visą laiką, kai tik jis nemiegodavo. Tačiau sūnaus raumenys ir toliau buvo įtempti, pastatytas jis įsiręždavo kaip balerina“, – prisimena Rūta.
6 ausų uždegimai
Galbūt moteris būtų ieškojusi ir trečio ar ketvirto neurologo, bet pati save įkalbinėjo nebūti paranojike.
Juk Jokūbas, galima sakyti, augo ant gydytojų rankų. Nuo 2 mėnesių berniuką pradėjo kamuoti ausų uždegimai.
„2-3 dienas vaikas pasloguodavo, paskui prasidėdavo ilgi kankinantys verksmai. Gydytojai greitai nustatydavo ausų uždegimą (Jokūbą apžiūrėdavo apylinkės pediatras ir poliklinikos LOR gydytojas). Dabar esu įsitikinusi, kad Jokūbas nesirgo jokiais ausų uždegimais – jam paprasčiausiai skaudėdavo galvą“, – pasakoja Rūta.
Jeigu ir galėjo kiek abejoti poliklinikos gydytojų kompetencija, tai kaip suabejosi, kai vaiką apžiūri KMUK gydytojai? Pirmą kartą ligoninėje Jokūbas atsidūrė 2 mėnesių. LOR gydytojas, apžiūrėjęs vaiko ausis, konstatavo: „Būgneliai vos vos paraudę, o vaikas taip klykia, nes yra jautrus“. Per kiekvieną „ausų uždegimą“ Jokūbas gaudavo visą kursą antibiotikų.
Antibiotikai, ligoninės ir… „viskas normalu“
„Ausų uždegimai“ kartojosi. Kaip vėliau paaiškėjo, smegenų auglys jau buvo užspaudęs likvoro (tam tikro smegenų skysčio) nutekėjimo kanalus, Jokūbą kankino hidrocefalija (smegenų vandenė).
Kamuojamas galvos skausmų berniukas verkdavo ir griebdavosi už ausyčių, o gydytojams nekilo abejonių, jog tai – ausų uždegimai. Nors LOR apžiūra rodydavo, kad būgneliai sveiki, kažkodėl visi gydytojai laikėsi „ausų uždegimo“ versijos.
„Vieną naktį (tai buvo jau 6 „ausų uždegimas“), Jokūbas ypač įsiverkė. Staiga jis užvertė galvą ir… nurimo. Mums tas vaiko mostelėjimas galva pasirodė be galo keistas ir bauginantis. Skubiai iškvietėme greitąją. Mus nuvežė į ligoninę. Čia laukė ta pati istorija – vėl nustatytas ausų uždegimas, skirti antibiotikai. Laimė, šį kartą skyrė ne leidžiamus, o geriamus antibiotikus, tad po kelių dienų grįžome gydytis namo. Buvau visiškai išsiderinusi, nesuvokiau, kodėl tas vaikas šitaip serga? Ir kodėl gydytojams tai atrodo normalu?“, – sako mama. Rūta jautėsi labai pavargusi, todėl pasidavė artimųjų įkalbinėjimams kelioms dienoms nuvažiuoti į Palangą. Kaip vėliau paaiškėjo, ši kelionė buvo lemtinga.
Ligą nustatė paprasta moteriškė
Rūta niekada netikėjo ekstrasensais ar parapsichologais, pasikliaudavo tik mokslo įrodymais, juk ir pati studijavo labai realų mokslą – chemiją. Tačiau Palangoje ji nuėjo pas Folio metodu dirbančią moteriškę.
„Tiesiog gatvėje pamačiau iškabą, užsukau. Nebuvo gaila pinigų, kad tik išgirsčiau kažką naujo, o ne tuos įkyrėjusius „viskas normalu“. Jokūbą tyrė (jei tai galima pavadinti tyrimu) paprastu aparatėliu, kažkuo panašiu į ampermetrą. Moteriškė paaiškino labai paprastai: „Jūsų vaikui yra vandenė. Jo smegenis kažkas spaudžia, nes tos smegenų vietos, kurios reguliuoja judėjimą, yra pailgėjusios“. Moteriškė išrašė Jokūbui homeopatinių vaistų ir nuoširdžiai patarė pasikonsultuoti su išmanančiu gydytoju“, – prisimena Rūta.
Į Kauną moteris lėkė kaip ant sparnų. Nenorėjo laukti nė akimirkos. Greitai vaikutį nuvežė pažįstamam vidaus ligų gydytojui. Šis nesakė, (kaip kiti), kad Jokūbas sveikas. Po poros dienų, trečiadienį, liepė atvažiuoti ir pasirodyti kolegoms neurochirurgams.
Negailestingi tomografijos rezultatai
Tačiau Rūta nesugebėjo išlaukti trečiadienio. Įtampa buvo tokia didžiulė, kad moteris negalėjo tverti, kamavo nuojauta, jog reikia veikti greitai. Antradienį po pietų ji vėl atvažiavo į Klinikas. Nors gydytojų darbo valandos jau buvo pasibaigusios, jie sutiko apžiūrėti Jokūbą.
Pasakodama tos nakties išgyvenimus, Rūta prapliumpa raudoti. Neįmanoma ramiai prisiminti akimirkų, kai tavo mylimam vaikui skelbiamas baisus nuosprendis: „Dabar galiu pasakyti, kad tą dieną Jokūbas sutiko savo antrąjį tėvą, savo išgelbėtoją neurochirurgą A. Matukevičių. Vaikui skubiai atliko galvos smegenų kompiuterinę tomografiją. Po jos Jokūbą atvežė į reanimaciją (tomografija atliekama su visiška nejautra, todėl vaikutis turėjo atsigauti). Sėdėjau prie Jokūbo lovelės ir laukiau tomografijos atsakymų.
Vėlai naktį į palatą įėjo gydytojas. Iš jo veido supratau, kad tomografija parodė kažką labai baisaus. Jokūbo galvos smegenų nuotraukoje, kurią gydytojas laikė rankoje, pamačiau didelę baltą dėmę, o ant jos – šratinuku nupieštą kryžių. Taip buvo pažymėtas didelis 3,7 cm skersmens auglys. Gydytojas A. Matukevičius pradėjo iš tolo, kad Jokūbui – hidrocefalija per visą galvą, kad štai – dėmės, jos pilnos vandens, bet ne tai blogiausia. Blogiausia, kad Jokūbo smegenyse aptiktas didelis auglys. Po šio sakinio aš nebegirdėjau nieko. Gydytojai dar ilgai kažką kalbėjo, tačiau pasinėriau į transą Sugebėjau išspausti: „Kokios prognozės?“. Gydytojas atsakė – būna visaip…“
Operacija truko 7 valandas
Gydytojai negalėjo paaiškinti, kodėl Jokūbo galvytėje užaugo toks didelis auglys. Jie mamai sakė, kad po žmogaus organizmą klajoja įvairios pasiklydusios ląstelės. Dvi tokios vienodos susitiko Jokūbo galvoje.
Netrukus Jokūbą operavo. Rūta tomis dienos vaikščiojo kaip apdujusi, nes vartojo antidepresantus. „Su vyru palydėjome sūnelį iki operacinės durų. Jam jau buvo 9 mėnesiai, atrodė, viską supranta. Taip gražiai mums nusišypsojo. Operavo visą penktadienį – 7 valandas. Per tą laiką su vyru ėjome į bažnyčią, vaikščiojome Panemune. Stengėmės mintimis būti kartu su savo vaiku“, – prisimena Rūta.
19.30 iš operacinės išėjo gydytojai. Jų veidai švytėjo, tėvai iškart suprato, kad operacija pavyko. Pasak operavusių chirurgų, blogesnės vietos auglys negalėjo pasirinkti. Smegenys iš visų pusių buvo apkabinę auglį, todėl buvo labai sunku prie jo prisigauti.
Po operacijos Jokūbas labai greitai atsigavo, pats pradėjo kvėpuoti. Berniuko galvytėje, pasak gydytojų, atsirado daug tuščios vietos, nes operacijos metu buvo pašalintas ne tik auglys, bet ir susikaupę skysčiai).
Kad smegenys susigulėtų ir surastų savo vietą, Jokūbą reikėjo kas 3 valandas švelniai vartyti. Dar ilgai berniuką kamavo operacijos pasekmės: nekoordinuoti akių judesiai, dalinis kairės kūno pusės paralyžius.
Kritinė para
„Ne viskas klostėsi taip sklandžiai, kaip tikėjomės. Buvo kritinė para, kai temperatūra pakilo iki 40°C, Jokūbas pradėjo riestis į lanką (gulėdamas ant nugaros įsiręždavo taip, kad atrama būdavo tik pečiai ir kulnai). Buvo nustatyta paviršinė hidrocefalija, kai skysčiai kaupiasi tarp kaukolės ir smegenų. Skysčio susikaupė net 2 cm sluoksnis. Tik tada, kai buvo pritaikytas drenažas ir skystis nutekėjo, Jokūbas pirmą kartą po operacijos nusišypsojo. Ta Jokūbo šypsena mums tiek daug reiškė. Stovėjome reanimacijos palatoje palinkę prie sūnaus lovelės ir juokėmės, kaip vaikai. Kitoje lovoje merdėjo 14 metų mergaitė, atvežta po avarijos. Jos tėvai raudojo, o mes, čia pat, už kelių žingsnių, negalėjome suvaldyti džiaugsmo ašarų“, – prisimena Rūta.
Auglį tyrė olandai
Daug įtampos teko iškęsti, kol paaiškėjo auglio tyrimo atsakymai. Lietuvių gydytojai jame nieko blogo nerado. Kadangi auglys buvo labai retas, jį siuntė tirti į Olandiją. Labiausiai tėvus ir gydytojus baugino auglio moksliniame aprašyme minimi žodžiai: „Šis auglys paprastai būna kitų auglių pasekmė“.
Dėl to Jokūbui buvo atlikta dar daug papildomų tyrimų. Rūta pasakoja: „Pamenu, kaip gydytojas Matukevičius atėjo į palatą pranešti atsakymo iš Olandijos. „Regis, ir jie nerado nieko blogo“, – pasakė gydytojas, tie žodžiai man buvo kaip malda. Tik tada išdrįsau patikėti, kad mano vaikas tikrai pasveiks, puoliau skambinti ir visiems pasakoti naujienų. Skambinau ir vis kartojau: „Auglys geras“. Kai baigiau kalbėti telefonu, vyras paklausė: „O kuo jis geras?“. Nuo tada sakau – auglys nepiktybinis“.
Jokūbas auga
Vėl galime sugrįžti prie to, nuo ko pradėjome pasakojimą. Apsisuko siaubo ratas, ir Jokūbas auga toliau, sveikas ir linksmas. Tačiau mamai ir daugybei šią šeimą pažinojusių žmonių liko daug nuosėdų: „Poliklinikos neurologė man buvo liepusi po masažiukų ir melisps sirupo kurso ateiti pasirodyti apie spalio 16 dieną (kai sueis metukai). Jei ne mano motiniška intuicija ir atkaklumas, šiai gydytojai būčiau galėjusi nunešti nebent savo vaiko mirties liudijimą. Kilo noras nueiti pas tas neurologes ir pasakyti daug blogų žodžių, bet susilaikiau. Nenoriu vėl aitrinti širdies.
Baisu, tikrai baisu ir neįtikėtina, kad šiais laikais vaikas, kurį beveik kasdien stebi geriausi gydytojai, gali tiesiog imti ir numirti ant mamos rankų. Todėl visoms mane išklausiusioms moterims noriu pasakyti: mamos, nebijokite būti įkyrios, nebijokite eiti, klausti, ieškoti pagalbos. O jei nors kiek abejojate gydytojo kompetencija, ieškokite kito“.
Neila Ramoškienė
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
