Žurnalistės Jurgos Baltrukonytės ir fotografo Algio Kriščiūno nepavadinsi standartine pora. Jie leidžia žurnalą, „trankosi“ po pasaulį, daug metų žiemoja Fuertaventūroje, Lietuvoje turi įsirengę „kreizi“ namą, kurį aprašinėja interjero žurnalai. Bet daugiausiai polėkio į jų gyvenimus atnešė dukrelė Paula. Jos dėka tėvai tapo dar ir … vaikų rašytojais. Jų knygas vaikai tiesiog graibsto.
Su Jurga kalbamės apie tai, kaip vaikai pakeičia mūsų likimus ir „nurauna stogus“ gerąja prasme.
Jurga, papasakokite apie dvi savo motinystes – su sūnumi Juliumi prieš 20 metų ir su Paula prieš 6 metus. Kokia mama buvote tada, o kokia dabar?
Visada buvau panaši – nemamiška mama. Niekada neskaičiau jokių knygų, kaip auginti vaikus, elgiausi taip, kaip man atrodė geriausiai. Ir, neslėpsiu, smagiausia. Ir augindama Julių, ir Paulą, dirbau nuo pirmos jų gimimo dienos, gal todėl neteko nerti į vystyklų turinio nagrinėjimo ar vaikų mitybos klausimus. Jie nebuvo svarbiausi.
Abu kūdikiai turėjo gana griežtą grafiką nuo pirmų dienų, tai buvo pagrindinis dalykas, leidžiantis susidėlioti dienos darbus ir visur spėti. Pamenu, draugai, prieraišiosios tėvystės šalininkai, dar bandė mane barti ir auklėti, kad vaikai turi valgyti ir miegoti kada panorėję, kas valandą ar dešimt minučių, o geriausiai – ant mamos rankų, nes ten saugiau, supami ar net mėtomi, kaip tik jiems geriau. Bet kai patys pamatė, su kokia laime Paula eina nustatytą valandą miegoti PATI, pripažino mūsų atvejį išimtimi.
Nors aš tikiu, kad tai ne išimtis, o tiesiog normali tvarka, ją abu mano vaikai priėmė su džiaugsmu, nebuvo jokių klyksmų. Aišku, abu jie augo skirtingomis finansinėmis sąlygomis, Julių augindama studijavau ir dirbau, taupiau mašinai, tačiau niekada netaupiau kelionėms, visada prioritetas buvo jos. Sūnus dažniausiai mane vadina Jurga, tik ypatingais momentais – mama. Ir tai man labai miela. Su Juliumi pirmą kartą iškeliavome į žygį Tatruose, kai jam buvo šešeri, kelionių agentūroje net pamelavau jo amžių, kad tik priimtų į grupę. Paskui kasmet su turistais važiuodavome į kalnus – Julius nešdavosi savo kuprinę, bet, aišku, sunkiausius daiktus, miegmaišius, kilimėlius, vandenį, tįsdavau aš. Kalnuose ant sniego eidavome savaitę, vakarais statydavome palapines. Julius visada turėjo eiti pirmas, su vadovu. Buvo labai ištvermingas, niekada nezirzdavo. Tačiau kalnų mylėtoju netapo – dabar, kai pasižiūri nuotraukas, stebisi, koks buvo beprotis, kad taip aukštai ir pavojingai lipdavo. Taigi nebūtinai vaikai perims tai, kai siūlysite nuo mažų dienų, nereikia net turėti tokio tikslo. Tiesiog tai buvo nuostabus laikas, jį prisimenu su plačiausia šypsena.
Su Paula ėmėme keliauti, vos jai suėjo du mėnesiai. Ji nuo metukų nebijo skalbiančių Atlanto bangų, nors kartą išniro pilna burna smėlio, su nubrozdinta lūpa ir pusę dienos nebebrido maudytis.
Mums Paula labai padėjo, nes ją augindami daug juokėmės. Aišku, pasitaikė ir ligų, ir bėdelių, bet kasdienybė mums tapo linksmu ir laimingu nuotykiu. Kaip tik tuo periodu Algis pradėjo daugiau tapyti, ėmėme kurti knygas, į pasaulį paleidome savo žurnalą HAPPY365.
Jurgos parašytų knygų viršeliai
Ar skaitote Paulai knygutes, jei taip, – kokias?
Anksčiau vakarais turėjome tradiciją pažiūrėti po filmuką. Kartą nutariau ją pakeisti knygų skaitymu. Ir Paulai tai patinka dar labiau. Apie aštuntą valandą lendame į lovą ir skaitome mažiausiai 50 puslapių. Šiuo metu jai labai patinka Roald Daghl knygos, kai kurios tikrai keliančios šiurpą, bet visas tas baisias vietas mes kartu aptariame. Yra buvę, kad negaliu pro ašaras skaityti knygos (pavyzdžiui, aprašoma, kaip žuvo mergaitės tėvai, o baisi teta nori ją negyvai sušaldyti), tada Paula mane apkabina ir ramina, kad čia tik knyga, tik rašytojo fantazija.
Paula – tas vaikas, kurio išdaigas pasakojate draugams?
Stengiamės valdytis, nes žinome, kad svetimų vaikų „bajeriai“, kaip ir sapnai, niekam neįdomūs… Pasakojame tik tiems, kurie turi savo vaikų, ir labai artimiems draugams. Kartais Paulos nuotykiai ar mažytės istorijos, jei yra gražios ir pamokančios, patenka į mūsų Facebooko puslapius – aš noriu, kad vaikus auginantys žmonės labiau atsipalaiduotų ir pasitikėtų savo vaikais. Jie tokie protingi! Ir kartais ne mes juos turime auklėti ir mokyti, o pasiduoti jų vaikiškai nuojautai. Kai aš verkiu savo mirusios mamos, Paula visada mane subara: „O tu dabar pagalvok – ji labai džiaugtųsi tave bliaunančią matydama? Labai? Tai kam tu jai širdelę užgauni savo ašaromis?“
Beje, į kurį Paula labiau panaši – Į Jus ar Algį vaikystėje?
Vizualiai ji Algio kopija, iš manęs gal tik tamsios akys. O charakteris… Ji labai jautri, paguos mažesnius, išgelbės iš fontano visus vabalus ir labai užsispyrusi. Kai pirmą kartą nuėjo į plaukimo pamoką, išsigando, nes visi vaikai buvo vyresni. Tačiau stengėsi ištverti visą pamoką, tik vėliau trenerė man pasakė, kad priverkė pilnus akinukus ašarų, bet vis tiek plaukė…
Kokia yra Paula? Ar prieraiši „sijoninė“, ar drąsi? Kaip ji elgiasi svetimose vietose?
Paulai nėra svetimų vietų, nes mes gyvename labai atvirai, – mūsų namai atviri visiems, vos ne kas vakarą Vilniuje jie pilni žmonių, mes visame pasaulyje greitai randame draugų, įdomių žmonių ir skatiname su jais bendrauti ir Paulą. Nuo mažens pratiname eiti, sveikintis, klausti, glostyti šunis, jei šeimininkai leidžia, šypsotis, pagauti akių kontaktą. Man buvo nuostabu ir gražu, kaip Paula greitai susidraugavo su mažiausia Europoje moterimi, Danguolyte, jos kartu matavosi sukneles, gulėjo jos lovoje ir ramiai išleido mane dirbti. Paula labai verkė, sužinojusi, kad mažosios draugės nebėra…
Ar tenka dėl mergaitės laisvumo raudonuoti, atsiprašinėti?
Sykį, Paulai buvo gal dveji, užsukome į vieną Vilniaus bažnyčią pasišildyti. Visos atėjusios bobutės priklaupia ant kilimėlio, persižegnoja, tada atsistoja ir eina sėstis. Paulos galvelėje susisuko, kad tai primena gimnastiką, ir ji pradėjo ant to kilimėlio daryti pratimus. Iš pradžių maniau, kad bobutėms bus juokinga, bet jos labai įsižeidė ir liepė su tokiu mažu vaiku, kuris nežino, kaip elgtis Dievo namuose, į bažnyčią neiti. Šiaip ne taip išviliojau ją iš tos gimnastikos į lauką.
Kaip gimė mintis sudėti Paulos gyvenimą į knygą?
Tada Paulai buvo treji ir ji turėjo geriausią draugą Dinozaurą mėsėdį. Ne lėlę, o labai baisų žaislą dinozaurą ir su juo kalbėdavo apie rimčiausius reikalus, man tereikėdavo klausytis
„Torčiuką ant debesėlio“ rašiau labai lengvai, nes viskas buvo tikra, iš širdies, iš tų svarbių dalykų, kuriuos norėjau perteikti vaikams. Ji ir linksma, ir šiek tiek liūdna. Apie draugus, mamas ir tėčius, apie atradimus ir praradimus. Tada atsirado iliustracijos, Algis puikiai perprato personažus – juk jie beveik tokie patys kaip mes! Net šeimos namas, kuriame vyksta veiksmas, lygiai toks pats. Ir šuniukai – tinginiukė Bitė su bailiuke Spurga – jie irgi egzistuoja tikrovėje. Labai džiaugiausi, kad „Torčiukas ant debesėlio“ buvo išrinkta kaip viena geriausių metų knygų vaikams. Vėliau atsirado „Blynai spintoje“, „Keksiukas po pagalve“ ir „Filmukai“, ši apsakymų knyga taip pat išrinkta tarp geriausių metų vaikams knygų!
Kokius būrelius dukrytė lanko?
Lankė gimnastiką, bet po kelerių metų špagatą vis dar daro klūpodama ant vieno kelio, taigi tą veiklą metė. Kai būname Lietuvoje, lanko aikido ir plaukimo treniruotes, jai labai patinka ir piešti – Algis ją moko, puikiai abiem sekasi. Mėgsta šokti ir garsiai dainuoti – lavinasi pati nesustodama (gerai, kad gyvename name prie miško ir neturime kaimynų)
Paula labai mėgsta keliauti, tik niekada, net būdama kūdikis, lėktuvuose nemiega – greičiausiai bijo pražiopsoti kokį nuotykį. Anksčiau lėktuvuose tiesiog vaikščiodavo pirmyn-atgal ir kalbindavo visus keleivius (užuojauta miegantiesiems…), dabar piešia arba žiūri filmukus.
Ar Paula suvokė, kad rašoma knyga apie ją?
Paula buvo iliustratoriaus padėjėja, reguliavo visas suknelių spalvas ir Dinozauro grožį. Šiek tiek pataisydavo turinį arba padėdavo man baigti mintį, jei nesisekdavo.
Kai knygos jau būna išleistos, daugybė vakarų prabėga jas skaitant. Šios knygos, mielos, nučiupinėtos, jos tėvų kurtos, turbūt visada bus vienos mėgstamiausių Paulai, jos vaikams ir anūkams. Gal nepaliksime jiems žemių ar pilių, bet paliksime stebuklingą atminimą apie tai, kaip juos visus mylėjome.
Kitais metais Paulai į mokyklą. Minėjote, kad galbūt leisite ją į ispanų mokyklą Fuertaventūroje?
Nelaukėme kitų metų, nutarėme leisti šiemet. Be galo nustebome, kad svetimoje šalyje pakako kelių dokumentų, ir nuėję penktadienį su prašymu jau pirmadienį buvome pakviesti ateiti į pamokas. Mokykla įsikūrusi slėnyje, apsuptame juodų kalnų, į ją iš miestelio veda kelias per dykvietę, apaugusią dagiais. Oi, buvo streso visiems, juk Paula ispanų kalbos nė bum bum be kelių mandagumo frazių. Pirmą dieną verkė du kartus („nes jūsų pasiilgau“). O antrą – jau nė karto. Nupirkome mokyklinę uniformą – tokį baisų treningą su firmine emblema. Paulai, kuri iki tol grožėjosi pūstais balerinų sijonais, dabar tai yra pats gražiausiais drabužis. Nežinome, kiek čia būsime, kiek ji eis į salos mokyklą, bet kol kas nesukame dėl to galvos. Gyvenimas turi paruošęs geriausią planą, reikia juo pasitikėti.
Nesigailite, kad greitai išsisems tas idėjų šaltinėlis, – Paula užaugs, taps „tradicinio mąstymo“…
Nuostabus kiekvienas augimo laikas, bendrauju su didesnėmis draugų mergaitėmis – jos irgi nerealios ir duoda daugybę idėjų. Rašydama knygą paauglėms „Išgyvenimo gidas“, turėjau subūrusi kelias „darbines“ panelių grupes, su kuriomis aptarinėdavome jų gyvenimą, problemas, nuotykius, jos visos buvo nerealios, protingos, linksmos!
Knygų tikrai dar bus, kelios jau rašomos. Bus knygų ir vaikams, ir paaugliams, ir suaugusiesiems.
Lauksime!
Neila Ramoškienė
Algio Kriščiūno nuotraukos.
„Mamos žurnalas“
