Dabar dažnai tėvai vaikų nesiveda į laidotuves, nes tai „ne vaikų renginys“, vaikui bus nuobodu, slogu ir pan. Atrodo, kad vaikui gali būti per sunku suvokti mirtį. Tačiau, artėjant Visų šventųjų ir Vėlinių metui, lankome artimųjų kapus, ir nori nenori apie tai teks pakalbėti. Tęsiame pokalbį su Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Sakytinės tautosakos skyriaus vadove dr. Radvile Racėnaite.
Artimo žmogaus netektis vaikui yra sunkiai suvokiama, atrodo kaip didžiulė neteisybė. Kaip folkloras aiškindavo ar guosdavo gedinčiuosius?
Artimojo netektis ir suaugusiesiems atrodo neteisybė. Tam, kad būtų galima pamažu susitaikyti su netektimi, labai svarbu buvo laikytis gedulo ir paisyti jo terminų. Matyt, per ilgus tradicijų formavimosi amžius intuityviai buvo suvokta, jog išgyventi netektį yra ne taip paprasta.
Pagal lietuvių papročius, mirus vaikams, motinos turi gedėti metus, mirus žmonai ar vyrui, gedima metus arba pusantrų, o seseriai ar broliui, – nuo trijų mėnesių iki metų, trumpiausiai gedima mirus tėvams. Tai atspindi ir tą supratimą, kad vaikams laidoti tėvus yra natūralu, tai neišvengiama, dėsninga kartų kaitos išdava, tuo tarpu tėvams vaikus – ne.
Gedėti padėdavo ir įvairūs ritualai: ne tik labai griežtai apibrėžti tradiciniai laidotuvių papročiai, bet ir bažnytinės apeigos: mirusiojo paminėjimas, užsakant Mišias iš pradžių dažniau, o vėliau – nors kartą per metus. Liaudyje vis dėlto tikėta, jog ypač stipriai gedėti yra negerai, – tai trukdo mirusiajam ramiai ilsėtis. Yra užrašyta mitologinių sakmių, jog, pavyzdžiui, numiręs vyras pradeda pareidinėti, vaidentis ir visaip kamuoti jo ypač gedėjusią našlę. Tik maginėmis priemonėmis jai pavyksta tokio vaidulio atsikratyti. Dar graudesnės yra sakmės apie motinas, apraudančias mirusius vaikus: tokie vaikai prisisapnuoja, stovėdami su varvančiais rūbeliais ar sklidinais kibirais rankose ir barasi, kad turi šlapi nuo motinos ašarų vaikščioti arba tas ašaras tampyti kibirais, todėl prašo jų taip nebegailėti.
Daug lietuviškų dainų apie našlaičius. Kokia našlaičio dalia, netekus tėvo ar tėvų?
Našlaičių dalia visuomet buvo sunki. Tradicinėje bendruomenėje tik pilna šeima galėjo užtikrinti socialiai ir ekonomiškai geras gyvenimo sąlygas, dirbti reikėjo daug ir įvairių darbų, jų skirstymas į moteriškus ir vyriškus buvo natūraliai susiklostęs – vienas žmogus sunkiai galėjo aprėpti visus žemdirbio ūkio darbus, o ir vaikų, neretai pametinukų, šeimoje būdavo daug.
Todėl, mirus tėvui ar motinai, siekis susirasti naują sutuoktinį, o vaikams – patėvį ar pamotę – visų pirma buvo pagrįstas praktiniais sumetimais. Labai atidžiai vaikams buvo renkami krikšto tėvai. Tai buvo suprantama net tik kaip garbė, bet ir įsipareigojimas rūpintis vaiku iki kol jis užaugs. Tikėta, kad krikštavaikiui magiškai pereina jo krikštatėvių dalingumas ir sėkmė, todėl ieškota turtingų, dorų, gražiai sutariančių, pamaldžių žmonių. Viena iš svarbių krikštatėvių pareigų buvo rūpestis krikštavaikiu, kai mirdavo vienas ar abu jo tėvai. Mitologinis krikštatėvių reikšmingumas pabrėžiamas ir vienoje sakmėje, kur po mirties žmogus danguje visų pirma sutinka ir atpažįsta savo krikšto tėvų vėles, o visos kitos vėlės jam atrodo it pelų maišai.
Kaip vaikui būdavo piešiamas mirusiųjų pasaulio vaizdinys?
Kaip ir dabar, taip ir anksčiau niekas specialiai vaikams apie pomirtinį pasaulį nepasakodavo. Toks žinojimas ateidavo natūraliai ir susiklostydavo pamažu, klausantis suaugusiųjų, stebint supantį pasaulį. Kadangi anksčiau mirčių būdavo daugiau, vaikai anksti su jomis susidurdavo, matydavo, kaip vyksta laidotuvės, nugirsdavo šiurpių sakmių apie besivaidenančius numirėlius ar vėles, bet perimdavo ir bažnytinį mokymą apie pomirtinį pasaulį: rojų, pragarą ir skaistyklą.
Vis dėlto tradiciniuose tikėjimuose liaudiški ir krikščioniški tikėjimai yra persipynę. Štai, tikėta, kad skaistyklos bausmes vėlės kenčiančios visai greta: jei krosnyje keistai čirpia malkos, burbuliuoja puodas, jei neįprastai girgžda medžio šakos, – tai esą atgailaujanti vėlė taip garsinasi ir reikia už ją sukalbėti maldą.
Žmonės laidodavo ne tik senelius, bet ir jaunus, taip pat vaikus, kūdikius. Kokia tradicinė lietuvių filosofija dėl gyvenimo trukmės? Lemties?
Dėl iki XX a. vidurio prastesnių gyvenimo sąlygų, prastesnių higienos įgūdžių, dažnų epidemijų, žemesnio medicinos lygio tiek ir žmonių mirtingumas apskritai, tiek ypač vaikų mirtingumas buvo kur kas didesnis nei dabar. Tas nuolatinis mirties artumas, stipresnis neišvengiamybės jausmas formavo ir kitokį požiūrį į likimą. Ir istoriniuose šaltiniuose senųjų kronikininkų, ir vėliau gyvenusių mokslininkų pastebėta, kad lietuviai buvo fatalistai, tad tikėjo, kad jų gyvenimas yra priklausomas nuo aukštesniųjų jėgų: Dievo, likimo. Manyta, kad iš anksto, žmogui gimstant, yra nulemiami visi svarbieji jo gyvenimo aspektai: gyvenimo trukmė ir mirties aplinkybės, turto ir skurdo parametrai, vedybų partneris. Tokia fatalistinė nuostata atsispindi ir patarlėse „Taip Laimės lemta“, „Taip Dievo duota“ – ir jau nieko čia nepadarysi. Kita vertus, tautosakoje atsispindi ir siekis keisti, paveikti savo likimą, tą taip pat rodo populiarios patarlės „Kiekvienas yra savo likimo kalvis“ ar „Kaip pasiklosi, taip išsimiegosi“.
Ar išlikę iki mūsų dienų kokių nors ritualų, veiksmų, saugančių nuo mirties? Tikriausiai senovėje jie buvo svarbūs ir praktikuojami?
Ir tuomet buvo suprantama, kad nuo mirties gali tik trumpam apsisaugoti, o visai jos išvengti nepavyks. Žmonės buvo įpratę atidžiai stebėti juos supančią aplinką ir keistiems, neįprastiems, išskirtiniams reiškiniams suteikti papildomos mitologinės prasmės. Buvo tikima, kad mirties artumą ypač jaučia naminiai gyvūnai: višta, gaidys, arklys, šuo. Esą, jei šuo naktį keistai skalija, o išėjus į kiemą nieko nematyti, tai giltinė apie namus vaikšto. Jei neįprastu laiku užgieda gaidys, jis taip jaučia kito pasaulio būtybes, įspėja apie tai žmogų ir baido tas esybes.
Daugelyje Lietuvos vietų buvo laikomasi ir dabar mums atrodančio keisto papročio, kai keistai užgiedojusią vištą (o tai laikyta neabejotinu artėjančios mirties ženklu) čiupdavo ir, versdami ją nuo kojų link galvos, matuodavo atstumą iki slenksčio. Jei ant slenksčio papuldavo uodega – kirsdavo uodegą, jei galva – galvą. Greičiausiai tai yra labai archaiškas paprotys, kuriuo mėginta „išsipirkti“ iš mirties, pasiūlant jai kitą auką.
Parengė Ginta Liaugminienė
