Moteris gimdydama visada galvoja apie sveiką vaiką. Tai suprantama. Deja, iš medikų ir pažįstamų prisiklauso visokių mitų apie gimdymo traumas. O juk jos iš tikrųjų nėra dažnos. Kur kas dažnesnės psichologinės traumos, bet apie jas mūsų oficialioji akušerija kol kas visiškai neužsimena.
Negatyvi patirtis. Pagalbos šauksmas
Pasitaiko atvejų, kai žmogus visą gyvenimą jaučia gimdymo metu patirtų psichologinių traumų pasekmes. Tik pagalvokime: devynis mėnesius mes gyvename kaip mylima ir laukiama būtybė, kuriai suteikiama viskas, ko reikia normaliai egzistuoti. Po to staiga gamta sukelia mums audrą, ir mes susiduriame su pirmu gyvenime sunkumu – tenka stoti į kovą už tai, kad gyvi ir sveiki pasirodytume pasaulyje. Aišku, kad tuo metu labiausiai laukiame ir tikimės mamos pagalbos.
Kalbant apie psichologines traumas, susijusias su gimdymu, norisi paklausti: kodėl ne visi iš mūsų jaučiame šiuos trauminius išgyvenimus?
Jeigu tėvai tiek gimdymo metu, tiek ir toliau dovanoja mums tą meilės jausmą, su kuriuo mes gyvenome įsčiose, mes patirsime mažai negatyvių jausmų. Deja, ne visi tėvai sugeba duoti mums meilės pojūtį būtent tada, kai to ypač reikia. Jie neduoda mums to patikimo pagrindo, ant kurio mes galime kurti tolesnį gyvenimą, bręsti ir laukti brandos. Kodėl taip įvyksta?
Dalis moterų gimdo tinkamai nepasiruošusios gimdymui. Jos nežino, kaip gimdymo metu elgtis, kai kurios net iš anksto užsisako cezario pjūvio operaciją ar epidurinį nuskausminimą, taip prarasdamos kontaktą su savo mažyliu.
Kaip ši tėvų „išdavystė“ atsiliepia vaikui? Kokios jos pasekmės?
Dar iki šiol ne visuose gimdymo namuose užtikrinama, kad motina su vaiku būtų vienoje palatoje. Todėl po gimdymo vaikas išnešamas į naujagimių kambarį tam, kad moteris galėtų pailsėti (atrodytų, kad mažoji būtybė tuo metu poilsiavo).
Tuo metu, kai mama ilsisi, naujagimis nenumaldomai verkia. Ir tai nenuostabu. Staiga atsidūręs visiškai nepažįstamoje aplinkoje, tarp daugelio tokių pačių nelaimingų mažylių jis negali jaustis saugus.
Nereikėtų pamiršti, kad palyginus su motina, ši maža būtybė daug jautresnė ir labiau pažeidžiama.
Viskas, kas vyksta šiuo metu aplink jį, jam visiškai nesuprantama, netikėta. Negalinčiai apsiginti, mažai būtybei dabar lieka pasitikėti tik savo jėgomis. Jis tiesiog neturi kito pasirinkimo, tik graudžiu verksmu vaduotis nuo baimės ir skausmo. Tokioje situacijoje mažylis ilgam laikui užtvirtina depresinę būseną, patirtą tuoj po gimdymo. Sustiprėja gimdymo metu atsiradęs katastrofos pojūtis ir jausmas, kad „čia ne mano vieta“. Visa ši ankstyvo gyvenimo patirtis galų gale atveda prie nuolatinio kaltės jausmo, susijusio su jo buvimu „čia“. Vaikas praranda pastangų pojūtį, nes jis norėjo patekti čia, kovojo dėl pergalės lyg maratono bėgime, o dabar negali jaustis ramus ir saugus.
Todėl dabar už tai, kas įvyko, jis kaltina savo motiną. Prasideda žaidimas, ieškant kaltų, formuojasi tam tikras elgsenos modelis. Vėliau, kai gyvenimo aplinkybės taps rūsčios, jis iš naujo pradės tą žaidimą su tuo pačiu priedainiu: „Mano vieta ne čia“. Iš tiesų, tokia žmogaus būsena reiškia „tegul kas nors keičiasi, tik ne aš“. Mažai tikėtina, kad kas nors pasikeis, todėl gyvenimo realybė neduoda asmenybei jokio pasirinkimo ir palieka jį su didžiuliu kaltės ir nepasitenkinimo pojūčiu.
Toks elgesys neretai skatina atmesti savus poreikius, pavyzdžiui, poreikį būti mylimam.
Todėl nusišalinama nuo motinos arba, atvirkščiai, atsiranda visiška priklausomybė nuo jos. Vaikas negali subręsti, nes nesugeba atsisakyti priklausomybės nuo motinos arba kažko kito, kas ją pakeičia.
Paverks ir nustos?
Kai mažylis verkia, jis signalizuoja mums apie tai, kad jam kažko trūksta. Jis kenčia ir prašo pagalbos. Jo verksmas praneša mums apie tai, kad jis vienišas. Kad ir koks būtų jo noras, jeigu jis nepatenkinamas, mažylis pasijaučia užmirštas. Pavargęs nuo verksmo jis užmiega (prisiminkime posakį: „Paverks, paverks ir nustos“). Tokia pat įprastinė ir suaugusio žmogaus ginties reakcija, kai streso metu neretai užmiegama. Pasirodo, kad dažnai tokia savigyna nėra efektyvi nei mažyliams, nei suaugusiesiems.
Tada mažylis bando kai kuriuos kitus būdus, kad atkreiptų į save dėmesį. Vienas iš tokių būdų – susirgti.
Vaikui gali pradėti skaudėti pilvuką, jį gali pykinti, jis gali pasišlapinti ar pasituštinti į lovą, vyresni vaikai nuolat tampo sau už plaukų ir pan. Tai, savaime suprantama, atkreipia susijaudinusių tėvų dėmesį, jie tampa atidesni.
Vadinasi, kad atkreiptų tėvų dėmesį, reikia susirgti.
Po gimimo nepatenkinti vaikų poreikiai vėliau pasireiškia arba nesugebėjimu išreikšti savo jausmus, arba dideliu poreikiu patirti užuojautą iš aplinkinių.
Vaikams reikėtų leisti, o tuo labiau skatinti jų įgimtą polinkį išreikšti jausmus, tiek pozityvius, tiek ir negatyvius. Priešingu atveju jų emocinis gyvenimas vėliau būna prislopintas arba perauga į klasikinę isteriją (pagal Froidą), kai visas emocionalumas nukreiptas tik į tai, kad atkreiptų kitų dėmesį į save.
Jeigu asmenybės formavimosi metu vaikas priverstas reguliariai rūpintis savo saugumu, jei jis jaučia nuolatinį meilės ir šilumos deficitą, jis įpranta gintis ir nuo savų poreikių, ir nuo paties savęs. Tokiais atvejais priimti tikrą meilę, kuri jam yra siūloma, jam yra per daug skausminga, nes jis būna praradęs šį jausmą dar kūdikystėje.
Kai šeimoje gimsta antras vaikas, pirmagimis, norėdamas pritraukti tėvų dėmesį, kurį „pavogė“ jo konkurentas brolis ar sesuo, pradeda naktimis šlapintis į lovą arba jam pasireiškia dusulio priepuoliai.
Jeigu nuo pirmų gyvenimo minučių negauname užtektinai meilės, mūsų emocijos neišsivysto, nepatenkinti poreikiai dažnai pradeda mus valdyti, nuvesdami nepalankia kryptimi, pavyzdžiui, nuo mūsų pasirinktos karjeros. Galų gale viskas baigiasi tuo, kad vieni tampa aktoriais ir „išneša“ savo emocijas į sceną, kiti tapyboje randa galimybę išreikšti save, kartu nejausdami kaltės pojūčio. Jų asmeninis gyvenimas neretai neša ankstyvos katastrofos pasekmių atspaudą.
Kaip išsivaduoti?
Speciali psichologinė technika leidžia pakeisti bet kokį nepageidaujamą elgesį. Tai reikia atlikti nuolat, nepriklausomai nuo to, kuo žmogus tuo metu užsiėmęs. Tik nuolatinės pastangos gali duoti rezultatų.
Suprantama, tai ilgas, kruopštus darbas. Ar nevertėtų eiti kitu, lengvesniu keliu – ne šalinti susikaupusias problemas, o stengtis jų išvengti? O reikėtų labai nedaug: jaunimo lytinio švietimo, pasiruošimo tėvystės pareigai, pasiruošimo gimdymui. Reikėtų pakeisti gimdymo skyriuose požiūrį į gimdymą kaip į natūralų dalyką, atsižvelgti ne tik į moters, bet ir į mažylio subtilius poreikius. Tada naujojo žmogaus gyvenimas būtų šviesesnis ir laimingesnis.
Romualdas Šemeta, akušeris-ginekologas
Nėščiųjų mokyklos vadovas, tel. 8*687 64 757
„Mamos žurnalas“
