Ką tik nupirkome brangų konstruktorių, vaikas jį kruopščiai surinko… ir po dienos viską išardė. Kodėl?
Šis klausimas, ko gero, pažįstamas daugeliui tėvų. Ypač jis tampa aktualus švenčių laikotarpiu, kai nuoširdžiai ieškome dovanos, brangiai mokame ir tikimės, kad vaikas ją vertins ir brangins. Neretai tokiu atveju suaugusieji nusivilia, traktuodami, kad vaikas netausoja, nesaugo dovanos. O pati situacija provokuoja pykčius ar net griežtus draudimus: daugiau nepirksim, kitą kartą bus tik pastatytas ir negausi ir pan. Tačiau žvelgiant iš vaiko raidos perspektyvos, toks sukonstruoto žaislo išardymas dažnai reiškia visai ne atsainumą, ne atsakingumo stoką, o labai svarbų mokymosi ir pasaulio pažinimo procesą.
Logopedė Laima Šatienė
Suaugusiųjų ir vaikų požiūriai – labai skirtingi
Suaugusiajam LEGO rinkinys dažnai siejamas su rezultatu: gražus (įspūdingas) ir dažnai brangus modelis, sukonstruotas tiksliai pagal instrukciją, kurį norisi išsaugoti ir juo grožėtis ar net didžiuotis vaiko pasiekimais. Vaikui LEGO – tai procesas: kūrimas, bandymas, klydimas, pergalvojimas, perdarymas, naujo siužeto sukūrimas. Kai vaikas išardo ką tik sukurtą statinį, jis jo nesugadina. Jis klausia: O kas bus, jei/kai…?
Psichologijos mokslas ir ugdymo praktika sutaria: ankstyvoji vaikystė yra ypatingai svarbus raidos etapas, šiuo laikotarpiu vaikas pasaulį pažįsta per savo pagrindinę veiklą – laisvą žaidimą, o vienas prasmingiausių jo pavidalų yra įvairūs konstravimo žaidimai.
Ką vaikui suteikia konstravimo ir iškonstravimo žaidimai?
- Mąstymas ir matematikos pagrindai. Konstravimas lavina erdvinį mąstymą: vaikas mokosi akies – rankos koordinacijos, suprasti formas, dydžius, stabilumą, simetriją. Šie gebėjimai yra tiesiogiai susiję su orientavimusi erdvėje bei vėlesniu matematikos mokymusi. Ne atsitiktinai žaidimas kaladėlėmis laikomas viena geriausių investicijų į vaiko mokymosi ateitį.
- 2. Pasaulio pažinimas ir tyrinėjimas. Konstravimo žaidimai yra aktyvus pasaulio tyrinėjimas per kūną. Lytėjimas nuo pat ankstyvos vaikystės padeda vaikui rinkti informaciją apie aplinką. Žaisdamas su konstravimo detalėmis jis naudoja įvairius lytėjimo būdus: aktyvųjį, kai sąmoningai jungia ir spaudžia detales; pasyvųjį, kai rankos jaučia paviršių, formą, svorį; ir instrumentinį, kai tarp rankos ir objekto atsiranda tarpininkas – kita detalė ar konstrukcijos dalis. Per šiuos pojūčius vaikas pažįsta pasaulį: supranta, kurios detalės dera, kurios laikosi, kurios slysta ar reikalauja daugiau jėgos. Liečiant, jungiant ir ardant detales lavėja smulkioji motorika, stiprėja akies–rankos koordinacija, formuojasi tikslūs, valingi judesiai. Vaikas ne tik stato – jis tyrinėja, eksperimentuoja ir kuria savo supratimą apie pasaulio veikimą.
- Planavimas ir dėmesio valdymas. Kad konstrukcija laikytųsi, reikia galvoti, mąstyti strategiškai: nuo ko pradėti, ką jungti pirmiausia, kas laikys svorį, kokiais tikslais bus naudojama ir pan. Tai treniruoja vadinamąsias vykdomąsias funkcijas – gebėjimą planuoti, susikaupti, užbaigti pradėtą veiklą. Ne mažiau vertingas ir dėmesingumo lavėjimas – vaikas nejučia žaisdamas susikaupia vis ilgesniam laikui, kas yra itin svarbu ruošiantis į mokyklą.
- Problemų sprendimas ir atkaklumas. Sugriuvęs bokštas ar neišsilaikanti siena vaikui nėra nesėkmė – tai kvietimas spręsti problemą. Augantis vaikas nuolat susiduria su iššūkiais net ir žaisdamas, taigi natūraliai pradeda mąstyti: kodėl nepavyko? ką galiu pakeisti? nuo ko pradėti iš naujo? Per šiuos bandymus formuojasi labai svarbūs problemų sprendimo įgūdžiai. Ne mažiau svarbus ir atkaklumo ugdymas. Konstravimas moko, kad rezultatas ne visada pasiekiamas iš karto, o pastangos ir pakartotiniai bandymai galų gale pavyksta. Tai labai svarbi gyvenimo kompetencija, kurios neišmoksi vien iš jokio vadovėlio.
- Kūrybiškumas ir vaizduotė. Tas pats rinkinys vieną dieną gali būti policijos nuovada, kitą – kosminė stotis, dar kitą – ligoninė ar grožio salonas. Kai leidžiame vaikui ardyti ir perkurti, vadinasi, leidžiame jam mąstyti kūrybiškai, o ne tik atkartoti instrukcijas. Jeigu vaikas gali kurti be vertinimo ir spaudimo padaryti teisingai, jis drąsiau eksperimentuoja, nebijo klysti, ima pasitikėti savo idėjomis. Ši patirtis formuoja vidinę kūrybinę laisvę, kuri vėliau tampa svarbi ne tik meninėje veikloje, bet ir sprendžiant kasdienes situacijas.
- Emocinis saugumas. Žaisdamas vaikas pats pasirenka tempą, veiksmus ir sprendimus, todėl patiria kontrolės jausmą – aš galiu, man pavyksta. Tai ypač svarbu vaikams, kurie kasdienybėje dažnai susiduria su taisyklėmis, reikalavimais ir struktūra. Jungiant, ardant ir kuriant iš naujo vaikas turi galimybę išgyventi įvairias emocijas: džiaugsmą, nusivylimą, pyktį, pasididžiavimą. Svarbu tai, kad šios emocijos kyla saugioje, nevertinančioje aplinkoje, kurioje nėra teisingo ar neteisingo rezultato. Ši patirtis padeda vaikui mokytis atpažinti savo jausmus ir palaipsniui juos reguliuoti. Kai kuriuos vaikučius pats konstravimo procesas ramina: rutininiai pasikartojantys judesiai, lytėjimas, dėmesio sutelkimas mažina įtampą ir padeda nurimti.
Kodėl vaikas nori išardyti sukurtą konstrukciją?
Kurdamas iš kaladėlių ar kitokių konstruktorių vaikas ne tik šiaip stato bokštus ar pilis. Jis mąsto, planuoja, bando, klysta ir kuria iš naujo. Kiekvienas sujungimas ar išardymas reikalauja išmonės, pasaulio dėsnių pažinimo, savęs išbandymo ir sprendimų priėmimo. Tokiu būdu mažylis natūraliai mokosi suvokti įvairius ryšius, pažinti savo galimybes ir ribas. Įrodyta, kad vaikas iš prigimties smalsus jį supančiam pasauliui ir siekia pažinti jo dėsnius: iš ko daiktai sudaryti ir kaip jie susiję; kaip keičiasi; ar jis pats savarankiškai geba keisti daiktus; kokie yra priežasties ir pasekmės ryšiai bei pan. Taigi, smalsus mažylis yra laisvai žaidžiantis mažylis.
O kaip dėl brangaus konstruktoriaus? Suaugusiųjų jausmai visiškai suprantami. LEGO rinkiniai kainuoja tikrai nemažus pinigus, dažnai perkami su lūkesčiu, kad tarnaus ilgai. Tačiau verta paklausti savęs: ar perkame vaikui žaislą – ar interjero dekoraciją?
Kaip susitarti su vaiku be konfliktų? Štai kelios rekomendacijos: susitarti, kad kūrinys kurį laiką yra saugomas, o tada gali būti išardomas (galima nufotografuoti); turėti dvi zonas: kūriniams saugoti ir kūriniams laisvai perdaryti; susitarti dėl tvarkos: Išardyti galima, bet detalės grįžta į dėžę.
Kada jau verta sunerimti? Jei vaikas ne ardo, o laužo iš pykčio, problema – ne žaislas. Tuomet verta ieškoti būdų padėti vaikui atpažinti ir valdyti emocijas.
Pabaigos žinutė. Didžiausia dovana vaikui yra ne idealiai išsaugotas rinkinys, o laisvė žaisti.
