Kiek minučių per dieną vaikas turi aktyviai judėti ir kaip tai padaryti namų sąlygomis

Vaikų sporto treneriuis dr. Kęstutis Bunevičius, vaikų sporto akademijos „Startukas“ vadovas

Kiek vaikas turi išmiegoti per dieną, mes žinome. Taip pat – kiek kartų valgyti, kiek būti prie kompiuterio. O kiek per dieną vaikas turi judėti? Specialistai sako – bent 1 valandą. Tai daug ar mažai?

Kalbamės su vaikų sporto treneriu dr. Kęstučiu Bunevičiumi. Kęstutis įkūrė Kaune ir Klaipėdoje veikiančią vaikų sporto akademiją „Startukas“, kurioje sportuoja vaikai nuo 2,5 iki 13 metų. Pokalbio metu ne kartą nuskambėjo mintis, kad sportas vaikui neturi būti rezultatų siekimas, o laimės ir džiaugsmo suteikianti veikla.

Kalbant apie vaikų sportavimą, pirma mintis – konkreti sporto šaka: futbolas, krepšinis, karatė. Jūsų sporto akademijoje vaikai tiesiog sportuoja. Papasakokite plačiau.

Dirbame pagal tarptautinės lengvosios atletikos federacijos sukurtą „Kids Athletics“ programą, paremtą lengvosios atletikos principais. Ši programa sukurta vaikams nuo 8 metų, o mes ją adaptavome, kad galėtų sportuoti ir patys mažiausi. Kiekvienai vaikų amžiaus grupei esame pritaikę pratimus ir veiklas. Pats jau 12 metų dirbu su vaikais, nuo mažiausių darželinukų, tad daug minčių ateina ir per patirtį.

Ko tikėtis tėvams, kurie parenka vaikui tokį būrelį? Mūsų tikslas – vaiko sveikatinimas. Frazė „Aktyvūs, laimingi, sveiki“ yra ne šiaip deklaratyvus šūkis, tai burtažodis. Jį turi žinoti visi tėvai.

Darželyje vaikučiai vedami į sporto salę, mokykloje lanko fizinio lavinimo pamokas. To nepakanka?

Kiekvienam vaikui rekomenduojama bent vieną valandą per dieną dalyvauti intensyvioje fizinio aktyvumo veikloje. Sporto daželiuose ir mokyklose vaikui neužtenka, kad jis išsikrautų. Ne paslaptis, kad tokių pamokėlių kokybė nėra šimtaprocentinė. Vaikai lieka užribyje: jie tarsi ir lanko fizinio lavinimo pamokas, bet iš tiesų kartais net nesušyla.

Didžiausia bėda, mano nuomone, kad tėvai iš vaiko laukia rezultatų konkrečioje srityje, kad įmuštų daugiau įvarčių ar įmestų daugiau taškų į krepšį. O labiausiai vaikui reikia bendro viso kūno ir organizmo stiprinimo, kurio rezultatai pastebimi tiek psichologinėje, tiek fizinėje vaiko sveikatoje. Stiprės nugaros ir pilvo raumenys – vaiko laikysena bus taisyklinga, mankštinsis pėdų raumenys – vaikas nebus plokščiapadis, bėgiodamas vaikas stiprins kvėpavimo, širdies ir kraujagyslių sistemą, mažiau sirgs užaugęs ir t.t. Tai nėra balais įvertinamas rezultatas, o prevencija.

sportas

Anksčiau mes kieme žaisdavome su kamuoliais ir šokdynėmis, o dabar vaiką reikia sudominti, kad sportuoti būtų įdomiau nei naršyti telefone

Kaip sportuoja mažiausieji, dvimečiai–trimečiai?

Jie įveikinėja kliūčių ruožus, vaikšto per sensorinius paviršius, kurie stimuliuoja pėdutes, jie ropoja, lipa, perlenda. Kiekviena tokia užduotis mažam vaikui yra didelis iššūkis. Juk tokiame amžiuje pastovėti ant vienos kojos ir išlaikyti pusiausvyrą jau yra laimėjimas. O ką jau kalbėti apie pasistiebimą ant pirštų galų ar šokinėjimą.

Tėvai vaikų fizine veikla susirūpina tada, kai gydytojas pasako – ydinga laikysena, plokščia pėda, per didelis svoris.

To laukti nereikia. Geriausia sportu sudominti vaiką, kuris dar neturi jokių problemų. Tada įvyksta graži reakcija – vaikas pamilsta judėjimą, įsitraukia, pajaučia malonumą, ir sportas, judesys tampa dienos rutinos dalimi. Jeigu vaikas jau turi problemų, siūlyčiau pradėti ne nuo konkrečios sporto šakos būrelio. Kodėl? Sporto mokyklos ir būreliai orientuoti į rezultatą, jie laukia vaikų, kurie „turi duomenis“, yra fiziškai pasirengę. Silpnesnis vaikas tokiame būrelyje gali greitai prarasti savivertę. Tuo tarpu bendro pobūdžio sporto būreliai skirti ir tiems, kurie „neturi duomenų“. Mes turime patirties, kaip tokį vaiką motyvuoti, uždegti sportu, pakelti jo savivertę.

Kaip sudominti tokį vaiką, kuris visiškai abejingas sportui?

Šiuolaikiniai sporto būreliai nebėra tokie, kaip kadaise. Sukurta įvairiausių interaktyvių priemonių. Pas mus, pavyzdžiui, yra reakcijos lempučių, kurias reikia užgesinti (jos skleidžia ne tik skirtingas spalvas, bet ir gyvūnų balsus). Inventorius modernus, spalvingas. Vaikas pasijunta labiau ne būrelyje, o pramogų parke. Treniruotėse nesikartoja tas pats per tą patį, vaiko kaskart laukia naujos užduotys, tarsi nauji nuotykiai. Jei vieną kartą stipriname ištvermę, tai kitą kartą pusiausvyrą, trečią kartą vikrumą ir t.t. Vaikams nenusibosta, o akys spindi.

Taip, dabar tokie laikai. Anksčiau mes kieme žaisdavome su kamuoliais ir šokdynėmis, o dabar vaiką reikia sudominti, kad sportuoti būtų įdomiau nei naršyti telefone.

Auginate du sūnus, kaip juos sudominate sportu?

Domantui 6 metai, o Kristijonui keli mėnesiai. Kai pradėjau treniruoti vaikus, savų dar neturėjau. Gimus pirmajam sūnui paaiškėjo, kad jam reikia papildomų pratimų, mankštų, nes buvo sulėtėjusi raida. Buvo įdomu pritaikyti, lavinant savo vaiką, tas žinias, kurias gavau Sporto universitete. Darbas su savo vaiku atvėrė akis, kaip vis dėlto trūksta tokios paslaugos – paprasčiausio sveikatinimo. Norėjosi dalintis šia įžvalga, įtraukti daugiau vaikų, kurie tarsi nėra sutverti sportui, gal turi raidos problemų, gal antsvorio. Mano akimis, visi vaikai turi turėti galimybes ir sąlygas būti fiziškai aktyvūs.

Augindamas savo vaiką, tapau jautresniu tiems vaikams, kuriuos atstumia sporto šakos. Pas mus, deja, ateina vaikučių, kuriuos, pavyzdžiui, išmetė iš futbolo, nes „per lėtai bėga“. Pamatytumėte tuos vaikus po metų–dviejų, kai jie sustiprėja, pripranta prie fizinio krūvio, atgauna savivertę ir gali grįžti į tą patį futbolo, krepšinio ar plaukimo būrelį jau kaip lyderiai, o ne atstumtieji. Net įdarbindami trenerius kalbamės apie empatiją vaikui, apie bendravimą akių lygyje, mūsų darbas – ne tik stiprinti raumenis, bet ir paskatinti, padėti.

Man didžiausias pasibaisėjimas kilo, kai sužinojau, kad sporto šakų būreliuose net patys mažiausi vaikai yra testuojami, iš jų reikalaujama rezultatų. Juk ne visi tai gali! Taip, senais laikais visi vaikai dienas leisdavo kiemuose ir augo stiprūs. Dabar taip nebėra. Vaikų fizinio pasyvumo pasekmės didžiulės.

sportas

Fizinis pasyvumas šiais laikais yra lėtinis, chroniškas

Kokios jos konkrečiai?

Labai suprastėjęs vaikų lankstumas. Dauguma 4 metų vaikų negeba atlikti paprasčiausio pratimo – kai atsisėdus ant grindų tiesiomis kojomis reikia pasiekti pirštų galus. Sporto universitete net buvo seminaras „Esu jaunas, kol lankstus“. Kai 4–5 metų vaikas jau nebelankstus, tai byloja apie sveikatos sutrikimus ateityje. Kita bėda – silpnos nugaros, pakumpimas, stuburo bėdos. Silpnos rankos, silpnos kojos. Fizinis pasyvumas silpnina plaučių ventiliaciją, kvėpavimą, širdies ir kraujagyslių sistemą, tai ateityje turi didelių pasekmių. Silpna pėda gali sukelti net stuburo problemų. Viena bėda gimdo kitą. Tai tarsi kortų namelis. Viena silpna grandis išjudina kitą.

Fizinis pasyvumas šiais laikais yra lėtinis, chroniškas. Beda, kad po metų kitų atsiranda liga. Nebūna, kad nei iš šio, nei iš to atsirastų išvarža. Kažko nebuvo padaryta vaikystėje. Stiprus, fiziškai aktyvus vaikas sukurs gerą fizinės sveikatos pagrindą, jis suaugęs bus tikrai sveikesnis.

Kaip namuose fiziškai užimti vaikutį?

Nuo gimimo patarčiau turėti didelį kamuolį, jis tikrai praverčia darant mankšteles. Kaip jas atlikti, daug informacijos internete, galima parodomajai treniruotei pasikviesti specialistą.

Puiki mankštų pagalbinė priemonė – spygliuotas kamuoliukas.

Labai svarbu sukurti vaikui erdvę, kur jis galėtų vaikščioti basas po įvairius paviršius. Galima pririnkti kaštonų ir suberti į paprastą maišiuką, paskui jį padėti ant grindų ir juo vaikščioti. Tiks kruopų, žirnių, pupelių „takeliai“. Ant jų galima ir pagulėti. Tokios sensorinės pėdų treniruotės aktualios šaltuoju sezonu, kai vaikas basas nepabėgios po lauką. Pėda formuojasi, kai eina per nelygius paviršius. Deja, bet kilimas ar parketas pėdos neformuoja, nes neskatina dirbti raumens. Ortopediniai batukai ar supinatoriai nesuformuos pėdos, jie gali tik padėti pėdai mažiau nuvargti. Vasarą nepakeičiama priemonė bus smėlis, žvyras. Ir tai reikia daryti kiekvieną dieną, kartas per savaitę nepadarys stebuklo.

Beje, vaikas bus daug aktyvesnis, jeigu jį treniruos svetimas žmogus, o ne tėtis ar mama. Tokia vaikų psichologija, nieko nepadarysi. Ir mano sūnus labiau klauso mano kolegų trenerių negu manęs.

Pastebėjote, kokią žalą padarė vaikams karantinas?

Labai didelę. Darželinukams karantinas mažiau smogė, nes mažyliai iš prigimties aktyvesni, be to, darželiai nebuvo uždaryti. Užtat pradinukams, ketvirtokams, penktokams tai buvo labai didelis išbandymas. Nukentėjo kūnas, rega, atsirado antsvorio. Vėl motyvacija atsiranda paauglystėje, kai pradeda rūpėti kūno grožis. Rankoves turėtų pasiraitoti 10–14 metų vaikų tėvai ir pasistengti, kad vaikas judėtų bent jau tą vieną auksinę valandą.

Ačiū už patarimus.

Neila Ramoškienė

„Mamos žurnalas“

mamoszurnalas.lt_630x400

Susiję straipsniai

 

 

Žymos: , ,

Rekomenduojami video

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


devyni + 6 =

Kitos temos: