www.psichologeramune.lt
Visų tėvų tikslas – užauginti stiprų vaiką: ne tik fiziškai, bet ir psichologiškai. Visuomenė klaidingai įsitikinusi, kad asmenybės stiprumą ugdo tam tikri sunkumai, krizės, kitaip tariant, norint būti stipriam, būtinas tam tikras kiekis žiaurios realybės. Kita kraštutinė nuomonė teigia, kad visi vaikai, patyrę tam tikrų negandų vaikystėje yra pasmerkti nepilnavertiškam gyvenimui. Iš tikrųjų yra ne visai taip.
Psichologė Ramunė Murauskienė
www.psichologeramune.lt
I DALIS
Psichologinis atsparumas
Psichologinis atsparumas kaip gebėjimas atkurti fizines ir dvasines jėgas (angl. resilience) –tai ganėtinai nauja psichologijos mokslų sąvoka, pradėta tyrinėti 1980 metais. Svarbiausias ilgalaikių tyrimų atradimas – vaikai, patiriantys įvairių grėsmių ir negandų NĖRA pasmerkti problemiškam gyvenimui. Pasak tyrimų, geras vaiko psichologinis atsparumas priklauso nuo vaiko „lengvo“ būdo, tinkamo emocinio fono šeimoje, gausaus šeimos socialinių partnerių rato (bendraujančios kelios kartos, dėdės, tetos, ir pan.). Tačiau šių dalykų į pasaulį atėję vaikai nepasirenka.
Kaip ugdyti psichologinį atsparumą. Nuo pat mažų dienų rodykite vaikui, kad gyvenime yra dalykų, kurie nuo jo priklauso. Suaugusieji vis dažniau skundžiasi, kad „kam ką nors keisti, jei vis tiek nepakeisi“. Gyvenime svarbu išlaikyti šviesų protą ir elgtis brandžiai, atsakingai. Pabandykite realiai įsivaizduoti, kas iš tiesų priklauso nuo žmogaus. Ir bus aišku, ką reikia daryti. Kaip skaniau iškepti blynus – priklauso nuo žmogaus. Kaip nepamiršti ko nors – priklauso nuo žmogaus. Kaip gražiai ir tvarkingai atrodyti – priklauso irgi nuo žmogaus. Kaip atlikti užduotį tinkamai – priklauso nuo žmogaus. Net jei ko nors nemoku, galiu sužinoti, kaip ir ką daryti. Nuo žmogaus priklauso jo elgesys ir elgesio pasekmės. Tokiu būdu Dievas, manau, įdavė žmogui visus įrankius, kad jis galėtų gyventi tinkamai. Mokykite to savo vaikus: „Kai pasilaikai už turėklų, gali saugiai lipti laiptais pats“, „Kai pats negali pakelti kėdutės, paprašyk manęs, aš tau pagelbėsiu“, „Eidamas dažniau pažiūrėk po kojomis, kad neužkliūtum už akmenėlių“, „Kai valgai, lėkštę prisitrauk prie savęs, kad neišteptum rūbelių“ ir pan.
Efektyvus elgesys. Jei vaikas padarė rašybos klaidų galima pasakyti: „Kitą kartą būk atidesnis, peržiūrėk diktantą nuo pradžios iki galo ir atidžiai patikrink, ar nepalikai klaidų“. Reikia vaiką pamokyti, kaip nepalikti klaidų per žioplumą. Jei to neišmokė mokytoja, išmokykite patys. Kai vaikas žino savo efektyvaus elgesio būdus, jis negali kitaip elgtis. O efektyviai besielgiantis žmogus dažniau sulaukia sėkmės, vadinasi – yra labiau patenkintas savimi, labiau savimi pasitiki. Susiformuoja gerasis užburtas ratas. Vaikas tampa atsparesnis nesėkmėms, atviresnis naujai patirčiai ir gali pasiekti gyvenime daugiau nei bijantys ir nepasitikintys savimi. Kai mano sūnus pradeda smagiai mėtyti į viršų savo žaislus, pasakau jam: „Kai mėtai žaislus, jie gali sulūžti, o su sulūžusiais žaislais neįdomu žaisti“. Keista, bet nedrausdama paties mėtymo veiksmo, sulaukiu pageidaujamos reakcijos – mėtymas liaujasi. Kai ramiai kalbu, mane girdi visada. Jei per žioplumą prideginu blyną, sakau: „Užsikalbėjau su tavimi ir pamiršau, kad keptuvėje kepa blynas, dabar jis jau dega ir jį teks išmesti“.
Leiskite vaikams spręsti jų sunkumus. Mokykite vaikus spręsti jų pačių sunkumus. Dievas teisingas – dalina sunkumus tokius, kokius galime įveikti. Jei vaikas moka eiti, vadinasi, ir slenksčius gali peržengti. Jei vaikas moka savarankiškai valgyti, gali valgyti pats. Vaikai, kuriems jau reikia draugų, gali patys pakalbinti vaikus ir pakviesti juos žaisti kartu. Vaikus reikia mokyti paprašyti pagalbos. Tik reikia nurodyti, į ką jie turėtų kreiptis ir kokioje situacijoje. Stebėdami konstruktyvų suaugusiųjų elgesį, vaikai greitai pagauna mintį, kaip efektyviai elgtis. Dauguma pirmokų mokslo metų pradžioje, jei neturėtų liniuotės užduočiai atlikti, prašytų pagalbos mokytojos. Teko stebėti berniuką, kuris matematikos pamokos metu tyliai atsistoja, nueina prie klasės draugo, paprašo liniuotės ir toliau dirba. Toks elgesys yra psichologinio atsparumo požymis: vaikas pats išsprendė savo sunkumą. Savarankiškai.
Džiaukitės savo vaiku ir rodykite tai. Rodykite vaikui, kad jis jums svarbus ir ypatingas. Dauguma tėvų džiaugiasi savo vaikais tik tuomet, kai jie „gerai“ elgiasi. Iš tiesų tėvai turėtų mylėti savo vaikus besąlygiškai. Nuo mažų dienų džiaukitės savo vaiku. Pasidžiaukite, kai jis prabunda, nors ir nebaigėte skaityti įdomaus straipsnio ar nespėjote išplauti indų. Vaikui atradus danguje mėnulį pasakykite: „Kaip aš tavimi džiaugiuosi, tu toks pastabus“. Nustebinkite savo vaiką bučinukais. Įvyks stebuklas. Vaikas irgi pradės džiaugtis. Jumis. Savo mama ar tėčiu. Džiaukitės ne tik savo, bet ir kitais vaikais. Aš esu laiminga, nes mano sūnus priverčia nusišypsoti ne vieną praeivį. Mes, suaugusieji, vis rečiau turime tokių galių. O vaikai – tikri burtininkai.
Leiskite vaikams klysti. Kai vaikas padaro klaidą, tiksliai ją įvardinkite ir parodykite, kaip galima daryti geriau. Ne iš karto, o tik po keleto mažylio savarankiškų bandymų. Arba jei vaikas prašo pagalbos. Mažyliai dažnai mėto daiktus į žmones, kai nori juos kviesti kartu žaisti. Ar dėl kitų mums neaiškių priežasčių. Tokioje situacijoje reikėtų pasakyti: „Nori, kad ateičiau kartu piešti? Tai pakviesk ir aš ateisiu“. Kai vaikai ima į burnytę akmenis, galima jiems parodyti, ką dar įdomaus įmanoma nuveikti su akmenukais. Pvz., mesti į tolį. Kai vaikai pradeda mokytis, susiduria su sunkumais. Ir tai yra normalu. O iš tėvų dažnai girdi priekaištus: „Tu ką, smegenų neturi?“, „Ir vėl tą patį darai?“, „Nejau nesupranti?“. Jei negalite ramiai reaguoti į vaiko klaidas, pasitraukite nuo jo šalin. Tokios replikos labiau kenkia nei padeda. Išlaikykite sveiką protą ir padėkite vaikui.
Parodykite, kur yra klaida ir kaip jis gali pats tos klaidos išvengti. Viena mama pasakojo, kad mokydama ikimokyklinuką sudėties, labai konfliktuodavo su juo. Kai tik mama pasakydavo „blogai suskaičiavai“, vaikas tuoj pat supykdavo. Kaip galima būtų pasielgti kitaip? O gi parodyti vaikui, kaip jis pats gali atrasti klaidą. Sudėties veiksmus paverskime atimties veiksmais ir bus aišku, ar yra klaida, ar nėra. Ir konflikto nėra, ir mokymas vyksta, ir vaikas patenkintas, ir mama rami.
Lavinkite savo ir vaiko empatiją. Empatija – tai gebėjimas įsijausti į kitą žmogų. Negraužkite savęs, jei nesate labai empatiški. Ši savybė, laimei, yra ugdoma. Keista, bet į šį pasaulį visi ateiname labai empatiški. Gaila, kad augdami netenkami dalies šio gėrio. Vyresnių vaikučių tėveliams patariu: jei žinote, kad jūsų mokinukas patiria nesėkmių matematikoje, pasakykite jam: „Aš žinau, kad turi sunkumų su matematika. Yra daug vaikų, kuriems ji sunkiai sekasi. Pabandykime kartu išspręsti užduotis. Gal mums abiems pavyks“. Tik nepaverskite to dar vienu barniu. O su mažyliais mes visi galime tapti tik dar geresni. Pvz., vartome knygelę, kurioje nupiešta verkianti mergaitė, ir sakome: pažiūrėk, mergaitė liūdi, jai taip liūdna, kad ji verkia; ką galima daryti, kai kitas verkia? Apkabinti (apkabinkite savo mažylį), priglausti (priglauskite), pamyluoti.
Tokius gražius veiksmus galima daryti su visais vaikučio pliušiniais žaisliukais. Mamytės, kurios augina berniukus, atkreipkite dėmesį, kad ir vyriškos lyties atstovams pliušiniai žaislai ir lėlės yra labai svarbus žaislas.
Lavinkite vaiko bendravimo įgūdžius. Su mažais vaikais maždaug nuo 3 metų galima žaisti vaidmenų žaidimus: mamytė paima vieną pliušinį meškiuką, vaikas gauna antrą pliušinį meškiuką ir meškiukai susipažįsta. Su vyresniais vaikučiais galima sekti pasakas kartu: kiekvienas šeimos narys – po sakinį. Mamytė ir tėvelis gali pasakos siužetą sumaniai pakreipti ir pasakyti vaikams žaidimo būdu labai svarbius dalykus. Pvz., ką daryti, kai supyksti, kaip netrenkti, kaip susirasti draugų ir pan. Su vyresniais vaikais, maždaug nuo 5-6 metų, galima žiūrėti filmus kartu, juos aptarinėti. Visiems gyvenimo atvejams su vyresniais vaikais (jau mokyklinio amžiaus) rekomenduoju žiūrėti serialą „Dobsono įlanka“. Jei susidūrėte su netektimi, filmas „Bogus“ tiks visiems. Ir nebijokite kartu su vaiku verkti.
Gerbkite vaiką. Bendraukite su vaiku demonstruodami pagarbą jam. Jei jis mažas, tai dar nereiškia, kad nevertas pagarbos. Arba vertas jos mažiau. Dažnai girdžiu žmones sakant, kad vyresnius reikia gerbti, nes jie su patirtimi. Esu įsitikinusi, jog gerbti reikia ir ką tik gimusius su vienos dienos patirtimi. Reikia išmokti paisyti vaiko poreikių, juos išgirsti, įsiklausyti, gerbti nuomonę, net ir kitokią. Ar mums neparankią. Būkite lankstūs. Vaikams reikia šilumos, meilės ir palaikymo, o ne griežtumo. Mano dvimetis pyplys labai mėgsta vakarines maudynes, kurios vyksta virtuvėje, o ne vonioje, ir labai taškytis, deja, negalima. Pastebėjau tokį dėsningumą: kai sūnus būna pavargęs, pradeda taškytis, nes žino, kad bus tuoj pat išimtas iš vonelės. Anksčiau pykdavau ir prašydavau liautis, o dabar tokį vaiko elgesį priimu kaip ženklą baigti maudynes.
Konflikto nekyla, abu liekame patenkinti.
Tėvai kaip kokio maro bijo, kad vaikai neužliptų ant galvų ir netaptų padėties šeimininkais. Iš tiesų būtent meilės stoka yra būdas užlipti tėvams ant galvos, o ne į širdį. Priimkite vaikus tokius, kokie jie yra. Vaikai jaučiasi saugūs tik tuomet, kai jų niekas neperdarinėja. Netaisykite to, kas nesugedę.
II DALIS
Pirštelių žaidimai vaikams iki 3 metų ir ne tik
Visa veikla, kurią atlieka mažylių piršteliai – tai smulkiosios motorikos lavinimas. Ji labai svarbi, nes jau per pirmus gyvenimo metus dedamas pagrindas būsimam mokymuisi rašyti, piešti, lipdyti ir pan. Pirštelių miklinimas aktyvina ir smegenų sritis, atsakingas už kalbą. Taigi nauda tokių žaidimų yra dviguba.
Kol mažyliai dar negali kalbėti, savo žodžius papildomai rodykite gestais. Tam ypač tinka kūdikių gestų kalba, apie kurią galėjote perskaityti spalio mėnesio žurnale.
Tiems, kurie nesimokys kūdikių gestų kalbos, siūlau keletą žaismingų gestų, kuriuos galite panaudoti, pvz., pasakodami kokią nors istoriją, vartydami paveikslėlių knygelę ar tiesiog pasivaikščiojimo metu.
Kai mažylis gali pats sėdėti, duokite jam standartinio storio pieštuką, atsisėskite patogiai šalia ir pradėkite piešti. Tik nemokykite, kaip ir kas turi atrodyti. Leiskite mažyliui vedžioti rankele per popieriaus lapą ir palikti savo „autografą“. Kuris bet kokiu atveju bus labai unikalus. Nepamirškite piešti kartu. Tai vaikams smagiausia užsiėmimo dalis. Kai vaikelis paprašys Jūsų, kad nupieštumėte mašiną ar ką nors kita, nesakykite, jog nemokate. Pieškite taip, kaip mokate. To mokysite savo vaikus. Laisvė piešti ne pagal taisykles yra pirmas žingsnis į vaikų kūrybiškumo lavinimą. Nepamirškite eksperimentų.
Duokite po vieną pieštuką į kiekvieną ranką. Ir patys darykite tą patį. Pamatysite, kokia nemokama smegenų mankšta Jūsų laukia. O vaikeliui tai bus labai smagus laiko praleidimas kartu su Jumis.
Kai ryte man trūksta 15 minučių snūduriavimo iki pilnos laimės, galiu tą laimę gauti. Kaip? Įduodu jau prabudusiam savo dvimečiui mažų lipnių juostelių, kurių galima įsigyti visose parduotuvėse. Nors būnu nuklijuota tais popierėliais nuo galvos iki kojų, patenkinti būname abu.
Namuose turime didelį stiklinį indą, kuriame laikomi balti centai. Tai mūsų pinigų maišas. Kai lauke lyja, išberiame daug baltų centų ir dėliojame visokias figūras, „piešiame“ saules, ratus, mėnulius. O mano sūnus dėlioja iš baltų centų ilgą ilgą traukinį. Mažylių iki trejų metu nereikėtų palikti su tokiais smulkiais daiktais vienų, nes tai pavojinga jų gyvybei. Tačiau ir centai, ir visi kiti smulkūs daiktai, žaidžiant kartu su suaugusiuoju, labai tinka mažylių smulkiajai motorikai lavinti.
Kai sūnus nubunda po pietų miegelio, aš jam dar padedu linksmiau prasibusti. Savo piršteliais švelniai nuo kojų pirštų „lipu“ aukštyn ir sakau: puola puola žąsiniukai, kur kutulio nameliukai. Mažylio pažastyse, kai randu kutulio namus, atrandu ir nuostabų savo vaiko juoką.
III DALIS
Patarimų skrynia: 3 lobis
Ką daryti, kad vaikai norėtų tvarkytis?
Prisiminkite, kad mažyliai labai kopijuoja suaugusiųjų elgesį. Todėl patariu Jums tvarkytis namus ne tuomet, kai vaikai miega. Tuo metu atraskite laiko sau. Tvarkykitės su vaikais nuo mažų dienų kartu ir būsite pats tinkamiausias tvarkos ir tvarkymosi pavyzdys. Nereikalaukite iš savęs per daug: jei esate viena ar vienas, atsakinga ar atsakingas už namų ūkį, užteks, jei bent jau kas antrą dieną išplausite namuose grindis ir vieną kartą per savaitę išvalysite dulkes. Būtinai komentuokite viską savo mažajam pagalbininkui. Sulauksite iš tiesų malonaus rezultato. Mano sūnus, kai aš bandydavau „numuilinti“ grindų plovimą, pats atnešdavo man šepetį ir pasididžiuodamas sušukdavo „ot!“. Jei jam netyčia išsipila arbata iš puodelio, pats ima virtuvinį rankšluostį ir valo. Ne todėl, kad aš to mokiau, o todėl, kad jis stebėdavo mane tai darant. O kai tik vaikas gali atkartoti suaugusiojo elgesį, jis būtinai tai ir padaro. Indus plauname irgi kartu: aš plaunu iš tikrųjų, o sūnus pilsto vandenį iš vieno indo į kitą. Nors paskutiniu metu vis dažniau paprašo kempinės. Mažylius tikrai hipnotizuoja veikla su vandeniu ir daro gerą įtaką jų smulkiajai motorikai.
Kai šeimoje auga ne vienas mažylis, namų tvarkymą galima paversti gražiu žaidimu. Užsidėkite ant galvų spalvotus virtuvinius puodus ir pavirskite marsiečiais, tvarkančiais namus. Rimti darbai su vaikais turi vykti nerimtai. Tuomet augdami jie nepraras noro tvarkytis. Atminkite: tvarkytis turi visi namuose gyvenantys žmonės. Priešingu atveju vaikams kada nors kils klausimas: o kodėl JIS nesitvarko kartu?
Su ūgtelėjusiais vaikais galima iš tiesų puikiai susitarti. Visų pirma aptarkite visi dieną, kurią skirsite namų tvarkymui. Tai nebūtinai turi būti savaitgalis. Juk kai mama ir tėvelis nedirba, galima nuveikti daug įdomesnių dalykų. Pvz., tvarkykitės keletą dienų po valandą. Pasiskirstykite pareigomis. Jei vaikai mielai atlieka kokius nors darbus, jie gali būti ir nuolatiniai. Jei ne, keiskitės pareigomis. Vaikams jų pareigas priminkite labai neįkyriai. Susigalvokite apdovanojimų už pareigų atlikimą. Jei visus tenkina apdovanojimas – kino seansas, tuomet jūsų laukia smagi šeimyninė popietė kine. Jei interesai skiriasi, sutarkite atskirus apdovanojimus. Per tam tikrą laiką vaikai pripras tvarkytis ne dėl baimės būti nubaustam, aprėktam ar pan., o dėl to, kad po to jų laukia kas nors malonaus.
Niekada nepavirskite viską ir už visus tvarkančia fėja. Taip pripratinsite vaikus prie tvarkos, kurią parūpina visi kiti, tik ne jis.
Kitame straipsnyje: kalbos raida pirmaisiais gyvenimo metais ir įvairūs žaidimai, lavinantys vaikų kalbos vystymąsi.
„Mamos žurnalas“
