Su dvynukais į Tailandą

tailandas

Vilniečiai Simona ir Tomas Kupetos su 6 metų dvynukais – Vasare ir Vakariu

Mažai ką nustebina šeimų apsisprendimas žiemoti šiltuose kraštuose. Vis dėlto išvykti metams ar ilgesniam laikui su mažais vaikais – nemažas iššūkis.
Vilniečiai Simona ir Tomas Kupetos augina 6 metų dvynukus – Vasarę ir Vakarį. „Lietuvoje turėjome savo verslą, bet pajutome, kad laikas kažką gyvenime keisti“, – sako Simona. Ir kviečia leistis į įdomią kelionę po Aziją.

Medinis arkliukas norėjo išjoti…

2015 metais paskutinę vasario dieną išvykome į pietryčių Aziją, tad čia esame jau metus. Lietuvoje mums nebuvo blogai, turėjome savo verslą – prekiavome mediniais žaislais, turėjome parduotuvę „Medinis arkliukas“, vyras dirbo turizmo srityje, bet nesijautėme laimingi, vis kažko trūko, vis kažkas buvo negerai. Pavargau gyventi jausdama vidinį spaudimą – jutau, kad mane supa per daug daiktų, darau per daug darbų, kurie man nepatinka. Slėgė rutina. Gyvenome tradiciškai, kaip ir daugelis šeimų: darbas – darželis – namai. Vaikai dažnai sirgo… Dirbome tam, kad galėtumėme kartą per porą mėnesių nuvažiuotume į Druskininkus ar pajūrį, o kartą per metus – porai savaičių paatostogauti į užsienį. Galvojau – gal čia man laikina krizė? Tad prieš kelerius metus vasarą mėnesiui su vaikais išvykau į pajūrį, vyras padarė namuose remontą. Grįžau – namai atnaujinti, pati gerai pailsėjusi. Praėjo pora savaičių, ir euforija dingo, vėl grįžau į savo ankstesnę būseną. Norėjau skirti daugiau laiko sau, savo šeimai, jaučiau, kad pokyčiams esame pasiruošę.

Vyrą įkalbinėti teko ilgai – užtrukau ilgiau nei pusę metų! Rudenį jis išvyko į komandiruotę Indijoje, o grįžęs sutiko su mano idėja pagyventi kituose kraštuose. Tuo metu jau buvau pasiryžusi perleisti „Medinio arkliuko“ verslą, kaip tik radau tinkamus žmones. Dar kartą įsitikinau – jei yra svajonė, jei ji paleista į visatą, imtasi veiksmų, – turi pavykti, nes noras buvo didesnis už baimę.

Į kelionę – greitai ir lengvai

Morališkai šiai kelionei ruošėmės ilgai, o praktiškai beveik nesiruošėme – nieko per daug neskaitėme, bilietus nusipirkome likus vos 4 savaitėms iki išvykimo. Namus Lietuvoje išnuomojome, daiktus priglaudė teta ir tėvai, gėlėms irgi radome naujus šeimininkus. Ir, atrodo, jos dabar gyvena geriau nei bet kada anksčiau. Prisimenu, kai pastojau, tėvams pasakėme apie nėštumą prie šventinio Kūčių stalo – skambėjo kažkas panašaus kaip „mes turime jums naujienų“. Visi nudžiugo, o mes patikslinome: „dvynukai“. Tuomet visi kuriam laikui nutilo. Dabar buvo labai panašiai. Kai pasakėme, kad norime „kai ką pasakyti“, vos nepradėjo sveikinti su trečio vaiko laukimu! Kai pasakėme žinią apie išvykimą į Aziją, – stojo tyla.

Ne visiems seneliams buvo lengva, ne visi suprato – kodėl, bet palaikė kiekvienas savaip – vieni santūriai, kiti džiaugsmingai. Draugai žavėjosi mūsų drąsa (mes, tiesą sakant, patys galvojame, kad buvome drąsūs), kiti, manau, iki šiol nesupranta, kaip galima palikti „patogų“ gyvenimą, viską mesti ir išvykti į nežinią.

Kai išvykome, vaikams buvo 5 metai. Nuo pat pradžių ši kelionė jiems buvo džiaugsmingas nuotykis. Jie nesuvokė šio reikalo „dydžio“. Dabar gal nesutiktų taip džiaugsmingai, ypač dukra, kuri labai pasiilgsta Lietuvos. Bet kol kas jai nieko nežadame. Dar nenorime, kad šis mūsų „nuotykis“ pasibaigtų.

Privalomų skiepų vykstant į Tailandą nėra. Tiesa, mes pasiskiepijome nuo hepatitų. Vaikų gydytoja mus visuomet vadino „drąsuoliais“ ir net per daug nenustebo. Tiesa, prieš išvykstant sąžiningai apsilankėme pas daugelio sričių specialistus. Vaikai išvyko sirgdami astma, bet viskas praėjo vos po poros savaičių pabuvimo kitame klimate. Visos ligos buvo nuplautos šiltu jūros vandeniu ir iškaitintos saulės šviesa.

Kaip pragyventi svetimoje šalyje?

Išvažiuojant reikėjo sugalvoti, iš kur gausime pajamų pragyventi. Pasiėmėm rašiklį, popieriaus lapą ir pradėjome galvoti, kokios mūsų stipriosios pusės, ką mes galėtumėme veikti, neprisirišę prie vietos, ir svarbiausias kriterijus – ką mums patinka veikti. Tame lape labai greitai susidarė nemažas sąrašas – internetinė rinkodara ir elektroninė komercija buvo mūsų stipriosios pusės. Tad mano darbu tapo socialinių tinklų administravimas, „Etsy“, „Amazone“ ir „Ebay“ parduotuvių kūrimas, mažų įmonių konsultavimas. Vyras turėjo nemažai patirties su „Google Adwords“ reklamomis – tai tapo jo veikla. Pirmieji klientai buvo draugai ir pažįstami, šiuo metu klientų ratas prasiplėtė – padedame draugų draugų draugams.

Tiesa, tame geidžiamų veiklų sąraše atsidūrė ir eilutė NARDYMAS. Tomui nardyti patiko jau seniai, bet tuo metu nebuvo tikras, ar tai galėtų tapti jo veikla, iš kurios galima uždirbti.

Vaikai ore

Vaikams tai nebuvo pirma kelionė, vien per 2015 metus mūsų vaikai skrido lėktuvu beveik 20 kartų. Keliaudami mes turime pakankamai griežtas taisykles. Pamenu, skridome į Gruziją, lėktuve buvo du vaikai, kurie visą kelią rėkė ir cypė, – maniškiams tai labai nepatiko, ir patys nusprendė, kad niekuomet netrukdys kitiems keleiviams. Vaikai patys atsakingi už savo kuprines, į kurias gali pasiimti ką tik nori, bet nešti turi patys. Visuomet kuprinėse turi drabužių pasikeisti, maisto ir skanėstų. Tiesa, pasimėgauti skanėstais ar pažiūrėti filmuką vaikai gali tik tuo atveju, jei lėktuve pamiega. Pastebėjau, kad lėktuve vaikai dažniausiai verkia ne dėl užgulusių ausų, o dėl nuovargio, tad labai svarbu jausti, kada vaikui ateina riba, kai jis turėtų pamiegoti, bet tai yra tėvų atsakomybė, nes joks vaikas pats miego nepasiprašys. Nesakau, kad keliauti su vaikais yra lengviausias dalykas pasaulyje, bet tikrai įmanomas, ir jei tik galite, keliaukite! Šios kelionės metu sutikome nemažai šeimų, keliaujančių net su kūdikiais. Atrodo, kad visi sunkumai yra požiūrio į juos klausimas.
Klajonės po Aziją

Planavome apsistoti Balyje, bet aplinkybės susiklostė taip, kad atsidūrėme Tailande. Galvojome – kaip bus, taip.

Iš pradžių apsistojome Koh Phangan saloje, kur praleidome 6 nuostabius mėnesius. Keletą kartų buvome nuvykę į Malaizijos sostinę Kuala Lampūrą. Vyras po poros mėnesių vis dėlto pasiryžo tęsti savo nardymo kursus ir kėlė kvalifikaciją. Baigęs nardymo meistro kursus gavo pasiūlymą padirbėti Vietname ir ten planavo išsilaikyti nardymo instruktoriaus kursus. Susikrovėme daiktus ir nelaukę Tailando vizos pabaigos išvykome ten.

Deja, prieš prasidedant kursams sužinojome, kad jie atšaukiami, o kiti vyks tik gruodžio mėnesį. Tai mums visiškai netiko, nes neplanavome Vietname likti per žiemą, o kraustytis Azijoje gruodžio mėnesį yra brangu, sunku rasti tinkamą namą. Buvome sutrikę – juk viską metėme, atsisakėme kitų pasiūlymų, atvažiavome čia, o dabar… Bet nėra to blogo, kas neišeitų į gera. Per porą dienų turėjome susiorganizuoti, ką darome toliau, – o tai mums, pasirodo, buvo galimybė aplankyti Balį. Planavome po kursų dar mėnesį pakeliauti, bet vėl mūsų planai žlugo – aplankę Singapūrą atvažiavome į Tailandą apsižvalgyti. Mūsų „apsižvalgymas“ trunka iki šiol – vyras iškart pradėjo čia nardyti, sulaukė daug užsakymų, gavo nuolatinį darbą. Taip ir likome čia iki kitos vasaros.

Šiuo metu mes gyvename Pietų Tailande, Ao Nange, Krabi provincijoje. Nuomojamės namą – gyvename panašiai, kaip Lietuvoje. Na, neturime skalbimo mašinos, bet aplink jų pilna, išsiskalbti kainuoja apie 0,5 euro. Neturim orkaitės, nėra daug baldų, bet ir nereikia… Daug kas įsivaizduoja Aziją kaip kažkokį labai „keistą“ ir „kitokį“ kraštą. Taip, yra skirtumų, bet jie daugiausia kultūriniai. Azija – labai sparčiai besivystantis kraštas, o ypač Tailandas ir „nameliai ant vandens“ daugiau yra skirti turistams nei Tailando dalis.

Kur toliau vėjas mus nuneš, – niekas nežino. Džiaugiuosi, kad galiu su savo veikla sekti paskui vyrą, kad ir į pasaulio kraštą. Žinoma, mūsų pasirinkimą susiaurina vaikai – rinkdamiesi vietą žiūrime, kad būtų ir tarptautinė mokykla, ir tarptautinė ligoninė.

Per tą laiką sukaupėme daug keliavimo patirties ir nė nepastebėjau, kaip pati pradėjau padėti žmonėms planuoti savo kelionę po Aziją – būnant vietoje tai kur kas paprasčiau. Dar viena mano veikla, užsiėmimas – rašau blogą apie mūsų gyvenimą Azijoje ir keliones: www.facebook.com/Apie-gyvenimą-Džiaugsmo-gatvėj-1379536679033641.

Draugai tailandiečiai

Tailandiečiai yra draugiški. Manau, kokią energiją pats spinduliuoji, tokią ir pats gauni. Turime tikrai nemažai draugų tailandiečių, į kuriuos galime kreiptis, jei tik iškyla kokia problema, – jie niekuomet neatsisakys padėti.

Daugelis tailandiečių yra netvarkingi. Bent jau šioje Tailando vietoje, kur mes gyvename, šiukšles meta ant žemės, o jų namuose – higienos mažai. Moteris čia yra šeimos galva, ir tai labai jaučiasi. Moterys vadovauja ne tik namuose, bet ir verslams. Jei vyro ko nors paprašysi, tarkime, nuolaidos, dažniausiai jis turės pasitarti su žmona. Vaikus augina labai paprastai, į jokius būrelius nevežioja ir iš proto dėl ugdymo neina. Prastai kalba angliškai.

Vartoja daug nesveiko maisto, kuriame ypač daug cukraus, konservantų, skonio stipriklių. Net kūdikiams skirtas maistelis ir pieno mišiniai yra gardinti cukrumi, tad sudėtinga nusipirkti paprasto nesaldinto jogurto, o saldinto pieno lentynose daugiau nei nesaldaus. Net vaisių kokteilius jie gardina cukrumi, tad visuomet tenka prašyti be cukraus arba, kad jo bertų mažiau.

Kokių naujų įpročių įgijome? Svarbiausias pokytis – pradėjome į viską žiūrėti kur kas paprasčiau. Nustojome jaudintis, kas ką pagalvos. Dingo noras kaupti ir turėti kaip įmanoma daugiau. Pradėjome valgyti gerokai mažiau mėsos ir gerokai daugiau vaisių bei daržovių – šitą pokytį vertinu bene geriausiai. Nors nežinau, kaip tai susiję su aplinka, kurioje esame, nes tailandiečiai, tiesą pasakius, valgo nelabai sveikai, o kaupia gal net daugiau nei europiečiai.

Perkame labai nedaug, tik reikalingiausius dalykus, nenorime apsikrauti daiktais. Čia viskas kur kas pigiau nei Lietuvoje. Vaiką aprengti nuo galvos iki kojų galima už kelis eurus. Drabužių čia tiek nereikia – užtenka kelių komplektų šortų, marškinėlių. Užtat dažnai tenka atnaujinti maudymosi kostiumėlių garderobą – nuo jūros, saulės, baseinų jie greitai susidėvi. Aišku, kokybiškesni drabužiai kainuoja brangiau, bet vis tiek pigiau nei Lietuvoje.

Tailande labai populiarus medicininis turizmas – žmonės iš viso pasaulio čia atvyksta pasigydyti, nes čia medicinos paslaugos kainuoja kur kas pigiau. Jau nekalbant apie plastinę chirurgiją. Privačios gydymo įstaigos yra labai aukšto lygio – palatos kartais didesnės už standartinį lietuvio butą, o apšokinėja tave lyg aukščiausio lygio restorane. Esame buvę valstybinėje gydymo įstaigoje ir nepastebėjome labai didelių skirtumų nuo lietuviškųjų.

Ką per dienas veikia vaikai

Mūsų vaikai visose šalyse ėjo ir eina į tarptautinius darželius. Puikiai išmoko anglų kalbą, šiuo metu mokosi ir tajų kalbos. Laisvadieniais ir po darželio – kaip kada – važiuojame prie jūros, kartais pašerti žuvyčių, kartais – į parduotuvę apsipirkti, dažnai susitinkame su atostogauti atvykstančiais lietuviais. Čia, ko gero, mėgstamiausia vaikų pramoga.

Maitiname vaikus viskuo! Mūsų šeimos taisyklė – privalai paragauti viską, kas yra ant stalo, bet gali nevalgyti. Čia toks triukas, nes daugelis patiekalų, kurie jiems atrodo „neskanūs“ tampa labai mėgstamais. Kai atvažiavome, Vakaris mėnesį valgė tik tailandietiškus makaronus, o Vasarė – tik keptus ryžius su vištiena. Bet vis ragaudavo iš mūsų, kol patys pradėjo užsisakinėti įvairesnį maistą.

Namuose mes gaminame labai paprastai, vakarietiškai – sriubos, makaronai, troškiniai. Kuo toliau, tuo labiau norisi ko nors įprasto, nes ryžiai visiems pabodo. Kartais namuose kepame žuvį, jūros gėrybes – vaikai labai mėgsta juos keptus ant grotelių. Tiesa, kai kas pasikeitė nuo mūsų atvažiavimo – mūsų racione beveik neliko mėsos, o daržovių ir vaisių padaugėjo bent kelis kartus. Vaikų nevertėme atsisakyti nieko ir labai nustebome, kai sūnus Vietname užsisakęs karbonadą paklausė „kokia čia mėsa“. Kai pasakiau, kad kiauliena, valgyti atsisakė pats. Niekada neaiškinome jiems, kad valgyti mėsą blogai ir to daryti nereikėtų, bet daug su vyru kalbame apie sveiką mitybą. Manau, kad vaikai labai perima šeimos valgymo įpročius ir lengvai prisitaiko. Mane jie kasdien pagiria, kad skaniausias restoranas yra mamos, nors mama mėsos negamino jau pusmetį. Čia darželiuose maistas kur kas geresnis nei Lietuvoje – du kartus per dieną vaikai gauna šviežių vaisių ir daržovių, pietums – ryžių arba makaronų su padažu bei troškintomis daržovėmis. Smagu, kad vaikai gali rinktis. Mėsa ir žuvis būna kartą per savaitę.

Jei reikėtų pasirinkti, ką iš čia vežtis į Lietuvą, tikrai parsivežčiau kokosų – jie čia skaniausi visame pasaulyje, maišą žaliųjų citrinų – jos čia labai pigios ir tinka su bet kokiu patiekalu, džiovintų mangų, naminio kokosų aliejaus, kokosų karamelinių saldainių, masaman kario prieskonių.

Egzotiškiau nei egzotiška

Egzotiškiausiu įvykiu laikau momentą, kai vaikai Tailande paragavo vabalų – aš pati taip ir neišdrįsau to padaryti. Atostogauti atvykę Lietuviai norėjo pabandyti, aš nupirkau, o vaikai irgi susigundė paragauti. Skonis, sako, kaip kepto šieno. Vietiniai gruzdintus vabalus perka kaip užkandą prie alaus.
Egzotiška mums atrodė aukojimai dievams Balyje. Kiekvieną dieną jie pina iš palmių lapo lėkštutes, jas puošia gėlėmis, smilkalais, į vidų deda saldainių, maisto, pinigų ar cigaretę. Laikomasi taisyklės – pirmiausia dievams, tik paskui sau. Iš pradžių atvykę nesuprasdavome, kodėl ant žemės mėtosi tiek daug monetų ir saldainių.

Vis dar akis neįpranta matyti ant motorolerio važiuojančio tėčio ir viena ranka laikančio kūdikį, o kita – vairuojančio: spaudžiančio ir stabdį, ir greitį. Tai juk taip nesaugu!

„Mamos žurnalas“

Susiję straipsniai

Žymos: , , ,

Komentarų nėra.

Palikite atsiliepimą


du + = 6