Paprastai vyresniam atrodo, kad tėvai myli mažesnį, nes liepia jam nusileisti, o mažajam atrodo, kad vyresnio gyvenimas geresnis, nes tėvai jam daugiau leidžia… Ir abu jaučiasi nuskriausti, mažiau mylimi. Kodėl taip nutinka? Klausiame psichoterapeutės Viktorijos Grigaliūnienės.
Ar tikrai visus savo vaikus mylime vienodai?
Tėvai sąmoningai neskatina nelygybės ir pavydo, stengiasi mylėti „po lygiai“. Tačiau iš pasąmonės kylančią simpatiją ar antipatiją sunku suvaldyti.
Jei šeimoje auga keli vaikai, tėvai paprastai turi numylėtinį arba jų simpatijos pasidalina. Klasikinis atvejis: tėtis labiau simpatizuoja dukrai, nors be proto norėjo sūnaus (čia jau kita tema), o mamai bus artimesnis sūnus. Edipo kompleksas niekur neišnyko. Tačiau tai nereiškia, kad jei šeimoje auga du berniukai ar dvi mergaitės, bus išvengta simpatijų ir antipatijų.
Gal ne tiek simpatija, kiek empatija – pajautimas – vieno vaiko yra didesnis, gilesnis. Tas vaikas tikrai labai panašus į mane, mus sieja glaudus ryšys. Aš jaučiu vaiką, jis jaučia mane. Mes suprantame vienas kitą iš pusės žvilgsnio, iš pusės žodžio. Su juo man paprasta ir viskas aišku. O prie kito reikia derintis, galvoti, kaip prieiti ir ką pasakyti, kad būčiau išgirsta ir suprasta.
Kaip vienodai mylėti tokius skirtingus vaikus?
Vaikai labai skirtingi, todėl ir atsiranda nelygybės problema. Tėvai paprastai geriau sutaria su tuo vaiku, kuris atitinka jų charakterį, jų temperamentą ir yra į juos panašus. Tiesiog tėčiui ar mamai lengviau suprasti tą vaiką, lengviau bendrauti.
Įsivaizduokite temperamentingą mamą, kuri viską daro labai greitai, yra organizuota, apsukri, spėjanti keliuose darbuose dirbti ir auginanti du vaikučius, iš kurių vienas bėga, skuba, griūna, atsiprašo ir vėl ko nors pridirba. Mamai viskas atrodo normalu, ji tą vaiką gerai supranta ir užtaria prieš tėtį, kai šis bando „įvesti tvarką namuose“. O kitas berniukas ar mergaitė yra lėtesnis, ramesnis, tvarkingesnis. Antrasis yra tėčio kopija, ir todėl tėtis jį gerai supranta, gali pateisinti bet kokį savo atžalos poelgį.
Tėvai, gindami panašesnį į save vaiką, tarsi gina save. Kai prasideda tiesioginė ar netiesioginė konkurencija tarp tėvų, nieko nuostabaus, kad ji atsiliepia vaikams.
Visiems vaikams reikia meilės, tačiau vieni jos reikalauja mažiau, kiti – daugiau.
Flegmatikai ir melancholikai jautriau į viską reaguoja, yra pastabesni. Jie pastebi pasikeitusią mamos veido išraišką, jie jaučia, kokios nuotaikos iš darbo grįžo tėtis, jiems svarbu, į ką jis pirmiausia pasižiūrėjo. O cholerikai ir sangvinikai per savo veiklumą ir judrumą pusės nepamato. Jie turi tiek veiklos, kad nelabai fiksuoja, kas ką pasakė, ar kaip pažiūrėjo. Todėl, kai vaikas skundžiasi, kad štai brolis ir puodelį sudaužė, žaislą sulaužė, staltiesę ištepė ir jam nieko, o mane vis bara ir bara. Reali situacija, gali būti atvirkštinė. Kaip tik pirmasis gauna daugiau pastabų, tačiau jų nefiksuoja.
Temperamentingas vaikas išsireikalauja dėmesio tiek, kiek jam reikia, o lėtesnis, ramesnis sėdi kamputyje ir laukia, kol prie jo prieis. Todėl tėvams kartais atrodo, jei nereikalauja dėmesio, gal vaikui ir vienam gerai. O jam negerai, jis mano, kad yra mažiau mylimas už brolį ar sesę.
Labai dažnai vaikai jaučiasi nemylimi ir net kalti dėl to, kad tėvai skiriasi. Kodėl taip yra?
Jeigu žmonos ir vyro santykiai nėra geri, tai jie labai dažnai perkeliami į vaikus. Paprastai į sutuoktinį panašesniam vaikui jausmai būna šiek tiek šaltesni. Žmona pyksta ant vyro, bet tiesiogiai to pykčio išreikšti negali, tai išsilieja ant vaiko, nes jis dar negali duoti atkirčio. Konfliktinėje situacijoje pasimaišęs vaikas išgirsta: 0äTu irgi kaip tėvas (mama) netikęs, blogas, žioplas“. Tie žodžiai iš tiesų skirti sutuoktiniui, bet pasakyti vaikui. Man ne kartą yra tekę stebėti tokias situacijas. Nes kai mama atveda konsultuoti vaiką dėl kokių nors problemų, visada prašau, kad ateitų abu tėvai. Tada galima labai greitai pamatyti, kas vyksta toje šeimoje, kokios kyla problemos tarp suaugusiųjų, o vaikas kaip perkūnsargis „sugeria“ visus žaibus.
Neretai mamos labiau išgyvena ir rūpinasi fiziškai silpnesniu, sergančiu savo vaiku…
Galiu papasakoti vieną atvejį iš savo darbo praktikos, kai dirbau vaikų reanimacijos skyriuje. Mama slaugė trejų metų berniuką su įgimta liga. Tas vaikas iškentė be galo daug operacijų, ir mama su juo ištisai gyveno ligoninėse.
Nors gydytojai sakydavo, kad ji gali važiuoti namo, jie tikrai gerai prižiūrės berniuką – jai nereikia nuolat čia būti. Kai mama tris mėnesius nevažiavo namo, paklausiau, ar ji nepasiilgsta namie likusio vyresnio vaiko. Ji pasakė labai trumpai ir aiškiai: „Aš reikalingesnė mažajam“.
Be abejo, sergančio vaiko ji labiau gailėjo ir labiau jį mylėjo.
Kai mama pasakė, kad santykiai su vyru prasti, ir kai pamačiau visą šeimą, man daug kas paaiškėjo.
Pirmasis sūnus buvo labai panašus ir išvaizda, ir charakteriu į tėvą. Kalbėjausi ir su tėvu. Jis pasakojo, kad buvo labai užsiėmęs, daug dirbo, kad išlaikytų šeimą, todėl vaikams dėmesio skyrė mažai. Kai mama su mažuoju apsigyveno ligoninėje, tarp tėvo ir sūnaus atsirado stiprus ryšys. Jie visur kartu eidavo, žaisdavo krepšinį. Ir tas vyras vėliau pasakė: „Galbūt jums mano mintys nuskambės labai žiauriai, tačiau jei nebūtų jaunėlio ligos, aš nebūčiau atradęs savo pirmojo sūnaus“. Tėtis gyveno darbu, kaip ir daugelis mūsų vyrų. Jie turi vaikų, namus, bet su visu tuo puikiausiai susitvarko žmona – taigi viskas lyg ir gerai.
Yra buvę ir kitokių atvejų, todėl apibendrinti, kad mamos labiausiai myli silpniausius savo vaikus, būtų neteisinga. Būna, kad tėvai labiau vertina tuos vaikus, kurie jiems kelia mažiausiai rūpesčių, kuriems viskas puikiai sekasi.
Kaip reaguoti, jei vaikas priekaištauja, kad yra mažiau mylimas?
Jeigu vaikas ateina su tokiomis pretenzijomis, tai jau rimtas signalas. Nepaisant visų simpatijų ir antipatijų vaikas neturėtų jaustis nemylimu. Tokia savijauta kelia grėsmę psichologinei sveikatai.
Todėl į priekaištą turėtume reaguoti, o ne numoti ranka ir pasakyti: „Kalbi nesąmones“. Toks atsakymas tik dar labiau sustiprins įsitikinimą, kad jis yra nemylimas. Jei vaikas sako, tu mane myli mažiau negu brolį, jį reikėtų sodintis šalia ir klausti: „O kodėl tau taip atrodo?“. Vaikas pasakys konkretų receptą: „Todėl, kad tu imi ant rankų sesę dažniau negu mane“. Galbūt tas brolis ir sesė yra naujagimis ir jį reikia imti ant rankų, pervystyti, pamaitinti. O „nuskriaustasis“ penkerių ar šešerių metų ir jo taip lengvai nepakelsi. Kelti nereikia, reikia dažniau priglausti, apkabinti, pasakyti, kaip labai jį mylite, koks jis jums svarbus. Kalbėkitės su vaiku ir nebijokite pripažinti: „Galbūt aš tikrai per rūpesčius ir darbus mažokai tau skyriau dėmesio“. Nebijokite pripažinti savo klaidų, atsiprašyti: „Žinai, atsiprašau, aš tikrai tave myliu, tiesiog nepagalvojau, kad galėjau tave įžeisti“. Jei vaikas tai išgirsta, jis iškart atgyja – vadinasi, viskas su jo jausmais gerai, jis pasijunta svarbus.
Vaikai nuolat kelia pavydo scenas. Kaip elgtis?
Vaikai turi nesugadintą teisybės jausmą. Todėl jei nupirkote vyresnėliui naujas kelnes, nesakykite mažajam, kad nuo brolio liks. Jei tą mėnesį pirkiniams pinigėlių neliko, kitą mėnesį nupirkite ir mažajam reikalingą naują drabužį ar norimą daiktą. Jei vyresniajam liepiate tvarkytis kambarius ir mažasis turi bent jau savo išmėtytus žaislus susirinkti.
Dažnai vaikams išsprūsta: „Broliui tai nereikia nieko daryti, o man reikia nuolat kambarius tvarkyti“. Tai išgirdus reikia ne juoktis, o pagalvoti, ar vienodai yra paskirstyti darbai? Ar vienodas vaikų užimtumas.
Kodėl vaikas taip pasakė. Gal iš tiesų taip ir yra?
Mes negalime vienodai jausti tų pačių jausmų skirtingiems vaikams, tačiau negalime ir vieno kurio išskirti. Jei abu prasikalto, negalime vienam sakyti: „Na, aišku, tu nekaltas. Tai brolis viską pradeda“.
Reikia leisti abiems tarpusavy išsiaiškinti ir nesikišti arba bausti abudu. Turite daryti viską, kad vaikui nekiltų abejonių, kad jis yra mažiau mylimas. Nuo savo jausmų niekur nepabėgsi, tačiau suaugę žmonės – tėvai – turi išmokti su jais susitvarkyti.
Kaip tėvams susidoroti su kaltės jausmu, kai jie nebijo sau pripažinti, kad tikrai kažkuris iš vaikų jiems mielesnis?
Tėvai neturėtų savęs kaltinti, kad vienam vaikui jaučia daugiau simpatijų negu kitam. Nes tai yra natūralu. Tačiau jei nevienodai elgiamės ir dėl to vaikas kenčia, tada pelnytai užsidirbame sąžinės priekaištus. Kaip susitvarkyti su kalte? Geriausia yra kalbėtis su vaiku ir stengtis, kad jis taip nesijaustų.
Auginti vaikus yra darbas, ir kuo toliau, tuo sudėtingesnis, nes pats gyvenimas darosi vis labiau komplikuotas. Tėvai turi būti psichologiškai pasikaustę. Reikia mokytis pažinti savo vaikus ir suprasti, ko iš tiesų jiems reikia.
Ką reikėtų daryti, kad vaikams nekiltų abejonių ir pavydo, kad brolis ar sesė labiau mylimi?
Niekada vaikai nesiskųs ir nepriekaištaus, jei tėvai dažnai jiems sakys, kad myli. Mes atpratome savo jausmus reikšti žodžiais. O tai labai svarbu, ne tik vaikams, bet ir suaugusiesiems. Kai ateina šeimos į konsultacijas, paklausiu, kada sutuoktiniai vienas kitam sakė, kad myli? O, kaip ilgai galvoja, mėgindami prisiminti. Manau, kad daug problemų šeimose išsispręstų, jei tėvai savo vaikams nebijotų ir nepamirštų pasakyti, kaip labai juos myli. Tada iš vaikų neišgirsime priekaištų ir nereikės jaustis kaltiems.
Tačiau tėvams atrodo, tai savaime suprantama: „Juk ir taip aišku, kad myliu savo vaiką. Kam dar sakyti?“
Taip, tėvai dažnai pasako tokius žodžius. Tada aš klausiu:
– O jums vyras (žmona) dažnai sako, kad myli?
– Ne, nesako.
– Ir jūs nepykstate?
– Aišku, kad pykstu. Vienąkart pasakė, daugiau ir negirdėjau.
Štai jums ir atsakymas į klausimą: reikia ar nereikia sakyti vaikams, kad juos mylime. Žmogui kalba tam ir duota, kad jis kalbėtų apie save ir savo jausmus.
Meilė – vienoda ar nepakartojama?
Straipsnį apibendrinsime ištrauka iš Haim G. Ginott knygos „Tarp tėvų ir vaiko“.
Tie, kurie stengiasi būti itin teisingi kiekvienam vaikui, baigia tuo, kad įširsta ant visų savo vaikų. Nėra nieko labiau apgaulingo už seikėjamą teisingumą. Jei motina nedrįsta duoti didesnio obuolio ar stipriau apkabinti vieno vaiko, bijodama kito vaiko prieštaravimų, gyvenimas tampa nepakenčiamas. Pastangos pasverti emocinį ir daiktiškąjį dosnumą gali išvarginti ir supykdyti kiekvieną žmogų. Vaikai netrokšta lygių meilės dalių: jie nori būti mylimi nepakartojamai, o ne vienodai. Kokybė, o ne lygybė, yra svarbiausia.
Mes nemylime vienodai visų savo vaikų, ir nėra jokio reikalo vaizduoti, kad taip yra. Mes mylime kiekvieną vaiką ypatingai ir neprivalome taip sunkiai vargti, norėdami tai nuslėpti. Kuo išradingiau stengiamės išvengti akivaizdžios nelygybės, tuo jautresnis ir pastabesnis tampa kiekvienas vaikas tariamos nelygybės įrodymams. Nenoromis ir netyčiomis mes priverčiami gintis, išgirdę universalųjį vaiko karo šūkį: „Tai neteisinga!“
Atskleiskime kiekvienam savo vaikui mūsų santykio unikalumą, o ne bešališkumą ar vienodumą.
Kai praleidžiame keletą akimirkų arba keletą valandų su vienu iš savo vaikų, būkime su juo visiškai. Tuo metu tegul berniukas jaučia, kad jis yra mūsų vienintelis sūnus, o mergaitė – kad ji yra mūsų vienintelė duktė. Jei išėjome pasivaikščioti su vienu vaiku, nesirūpinkime kitais; nekalbėkime apie juos ir nepirkime jiems dovanų. Tam, kad akimirka taptų neužmirštama, mūsų dėmesys turi būti nedalomas.
Birutė Černiūtė-Petraitienė
„Mamos žurnalas“
