Ar jam vieneri, ar aštuoneri, ir šiais metais po eglute ras mašinėlę.
Dar keliolika sudovanos močiutės, tetos ir Kalėdų seniai darboviečių „eglutėse“. Norėtumėte, kad sūnaus lentynose atsirastų įvairesnių žaislų, bet mašinų jis nori labiausiai.
Mergaitės valgydina ir rengia savo lėles, o žaislinės mašinėlės joms reikalingos nebent „nuvežti“ netikrus kūdikius į lopšelį. Tuo tarpu berniukai su vairu niekur nenori skirtis. Jie nuolat burzgia, seiliojasi, prigalvoja netikėčiausių situacijų, kuriose dalyvauja ir jie, ir jų mašina, o vakare nešasi mašinėlę į lovą. Kodėl berniukai yra vairo vergai nuo pat kūdikystės, bando aiškintis prancūzų ir belgų vaikų psichoneurologai bei terapeutai.
Meilė mašinoms gimsta nuo 1,5 metų
Jei 10 mėnesių berniukui padovanotumėme mašinėlę, jis džiaugtųsi jos ryškia spalva, keistomis formomis, glotnumu. Jis mėgintų įkasti apvaliems ratams, pagraužtų aštresnius kampelius. Jam dar nesvarbu, ar tas daiktas gali turėti kokį variklėlį, elementus. Praeina metai ir – koks pasikeitimas! Mažasis jau susidomėjęs mašinėlėmis, sunkvežimiais, motociklais, viskuo, kas turi ratus ir tariamą variklėlį. Jis kiauras dienas gali prastumdyti tą stebuklingą įrengimą, burgzti, važinėti ne tik ant grindų, bet ir ant baldų, sienų, palangių. Mašinėlės pasidaro manija. Kodėl?
Berniukai sutverti išorei, mergaitės – vidui
Prancūzų psichoterapeutė Elisabeth Brami aiškina, jo berniukai ir mergaitės skirtingai suvokia erdvę, daikto kontūrus ir patį daiktą. Berniukai daug labiau ieško dinamiškumo, tokių žaidimo formų, kad vaikai ir patys judėtų. Berniukai veržiasi į išorę. Toks bruožas atėjo iš labai senų laikų, kuomet vyras privalėdavo eiti į medžioklę. Jo akys turėdavo būti nukreiptos tiesiai į priekį, jam reikėdavo toli nukeliauti, išsiaiškinti, kokie medžioklės plotai, užimti juos ir pasisavinti. Tas nuolatinis veržimasis į priekį berniukų gyvenime ima reikštis labai anksti, o mašinėlės tai puikiai atspindi. Mergaitės tarytum gyvena viduje, kitaip suvokia erdvę. Jos žaidžia su lėlėmis, jas maitina, puošia, o tai irgi labai senų laikų moters priedermės tąsa.
Mergaitės rūpinasi tuo, kas dedasi aplinkui ir visai nesiveržia į tolius.
Berniukų aistrą mašinoms, o mergaičių – lėlėms skatina ir tėvai. Vos gimus kūdikiui tėvai ima atitinkamai su juo elgtis kaip su berniuku ar su mergaite. Berniukas vos kelių savaičių, o jam jau pripirkta mašinėlių, šautuvų, o mergaitei – lėlių, rankinukų, plastmasinių indų. Juk ne atvirkščiai…
Kodėl mergaitės neburzgia
Psichologai teigia, jog berniukams mašinėlės dar ankstyvame amžiuje ima reikšti vyriškumą, jėgą, galią. Žaisdami jie nieko negirdi, nemato, kas dedasi aplinkui, burzgia, tarška…. Leidžia pačius įvairiausius garsus, išgauna tobulas tonacijas.
Mergaitės taip nemoka. Kodėl?
Berniukų kairysis smegenų pusrutulis, kur yra kalbiniai centrai, vystosi kur kas lėčiau, o ryškesnis progresas vyksta dešiniajame pusrutulyje, kur sutelkti kiti kalbos elementai – melodingumas, ritmas, garso tonacija. Dėl to berniukai geriau kalba ištiktukais bei ilgiau – pirmaisiais žodžių skiemenimis. Psichologai aiškina, jog tokių garsų leidimas irgi priskirtinas prie vadinamojo erdvės ir ploto užkariavimo, aplinkos dominavimo.
Mergaičių kairysis smegenų pusrutulis vystosi gerokai sparčiau palyginti su dešiniuoju. Štai kodėl jos pradeda anksčiau normaliai kalbėti, geriau barasi, liežuvauja ir apkalbinėja. Tačiau nemoka taip išraiškingai burgzti ir imituoti mašinų garsų, kaip berniukai.
Triukšmas + greitis = jėga ir vyriškumas
Berniukas trokšta būti pats geriausias, jo mašina pati gražiausia, greičiausia. Jis – vadas, kapitonas, čempionas. Po tokiu žaidimu mašinėlėmis slypi karštas noras visuomet jaustis didvyriu, gerokai aplenkusiu visus kitus. Prie vairo berniukas labiau, nei žaidžiant kokį kitą žaidimą, praranda ribą tarp realybės ir įsivaizduojamojo pasaulio. Berniukui mašina tarsi gyva. Įdomiausia, kuomet vaikas pats vaidina mašiną. Rankoje – įsivaizduojamas vairas, kitoje – pagalys (pavara) ir pan. O kiek visko galima prigalvoti žaidžiant su mažosiomis mašinytėmis. Be jokių kliūčių ir gėdos maža mašinėlė pralenda tarp virtuvėje stovinčios mamos kojų (tunelio), lenda į stalčius (daugiaaukščius garažus), pravairuoja tarp batų ir ant jų (nelygaus kelio).
Ko išmoko žaislinė mašinėlė
Maža mašinėlė labai sąmoningai atsiduria vaiko švarkelio ar paltuko kišenėje. O kaip kitaip, jei ne su ja jis ištirs vertikalią ir horizontalią erdvę? Per ratus jis susipažins su paviršiais – smėliu, žole, asfaltu, vandeniu. Jis mielai tokiu pat principu išsiaiškintų ir košės klampumą, jei tik kas leistų…
Aikštelėje ar gydytojo laukiamajame mašinėlė – pati geriausia draugų (ir varžovų) sudominimo priemonė. Būtina ir neginčijama sąlyga – kiekvienas turi turėti savo „transporto priemonę“. Na ir prasideda lenktynės, kaskadiniai triukai, autoavarijos… Taip žaisdami berniukai lavėja, tobulėja socialiai, be to, gerokai anksčiau nei mergaitės ,,prisijaukina baimę”, tampa drąsesni, ne tokie baikštūs. Apie trečiuosius gyvenimo metus berniukas jau suvokia, kas yra nelaimingas atsitikimas, avarija ir kančia, kurią ji sukelia. Sukelti pačią avariją ir išlipti „sausam ir sveikam“ – tai ne tik dar kartą pasijausti didvyriu, bet ir pergyventi baiminimosi procedūrą.
O variklis, tas daiktas, kuris suteikia tokios stebuklingos galios mašinoms, mažajam vairuotojui vis neduoda ramybės.
Kaip gi jis veikia, kas jo viduje, ir panašiai? Visą gyvenimą vyrai panašiai klausinėja, aiškinasi daiktų prigimtį, sandarą, veikimo būdą. Toks klausimas yra berniukiškas.
Mergaitės daugiau jaučia, jos intuityvios. O berniukai ardo, montuoja, dėlioja, ieško… Štai kodėl ir matematikais bei erdvės tyrinėtojais dažniausiai tampa vyrai.
O jei mašinėlių vergė – mergaitė?
Jokiu būdu negalima teigti, jog mergaitės nežaidžia mašinėlėmis. Ne, jos domisi jomis, tačiau savaip. Mergaitei mašinėlė yra transporto priemonė, ja ji veža savo „vaiką“ į darželį, važiuoja atostogauti, susodina minkštus žaislus. Mašina mergaičių žaidimuose tarnauja pagal savitą scenarijų. O garažas visuomet lieka įdomia vieta tiek berniukui, tiek mergaitei. Čia galima visuomet kažką įvežti, įtraukti, įdėti, įvaryti.
Tėtis, sūnus ir mašina
Apie 3 metus pasireiškia Edipo kompleksas – daryti viską, kaip tėtis, jį pamėgdžioti, visą savo veiklą susieti su mašina, remontu, greitai važiuoti, nes už tai tėtį myli mama. Jis nori būti mylimas mamos ir užimti tėčio vietą, vadinasi, jis sugebės valdyti mašinas, kaip tai daro tėtis, ir visuomet bus šalia mamos.
Automobilis – tikrai puikus bendravimo pagalbininkas tarp tėčio ir sūnaus. Tai erdvė, kuri nuo pat vaikystės ligi brandaus amžiaus žavi juos abu. Ir, patikėkite, jei vyrui niekaip neišrenkate dovanos, niekada neapsiriksite padovanoję mielą modeliuką. Nesistebėkite, jei jis parkris ant kelių ir ims burgzti. Ak tie vyrai ir jų mašinos!
„Mamos žurnalas“
