Kai Smiltės Siudikaitės bendraamžiai klausdavo, ką reiškia keistas jos vardas „Smailty“ (taip tardavo anglai), atsakydavo – viena maža smėlio kruopelytė. Smiltei vardas labai tinka, nes ji iš tiesų lengva ir smulkutė, tarsi vėjo pustomas smėlis. Mergaitė svajoja tapti profesionalia baleto šokėja. O Smiltės istorija įdomi tuo, kad dvejų metukų ji atsidūrė Anglijoje, o dvylikos grįžo į Lietuvą.
Smiltės emigracijos ir sugrįžimo istoriją pasakoja jos mama Eglė Kašinskaitė.
Planai išvykti metams
„Kai Smiltei buvo dveji metukai, sugalvojome trumpam išvykti į Angliją užsidirbti pinigų ir pakeliauti. Ten kuris laikas jau dirbo mano mama, turėjome kur apsistoti, tad kelionė neatrodė kažkoks ekstremalus šeimos išbandymas, greičiau – trumpalaikis nuotykis. Po metų ketinome grįžti į Lietuvą, tęsti savo darbus. Į automobilį susidėjome tik pačius būtiniausius daiktus, o viską, ko prireiks, ketinome nusipirkti ten. Smiltę dar maitinau krūtimi, pamenu, kaip kelionės metu stodavome pailsėti ir jos pažindyti.
Planavome vaiku rūpintis pasikeisdami visi trys: ir mes su Smiltės tėčiu, ir močiutė. Smiltės tėtis buvo laisvai samdomas darbuotojas, pats galintis spręsti, kada dirbti, tad tikėjome, jog viskas bus gerai.
Angliškas darželis ir pirmieji žodžiai
Iki kelionės dukrytė kalbėjo pavieniais žodžiais, o nuvykus į Angliją kalbos progresas tarsi sustojo. Tiksliau, ji kalbėjo, bet kažkokiais tik jai suprantamais garsais. Tai matau dabar žiūrėdama filmuotus vaizdelius. Manėme, kad keistos kalbos priežastis – pasikeitusi kalbinė aplinka. Juk staiga vaikui atsirado dar viena kalba, namuose mes visi kalbėjome lietuviškai, ypač močiutė buvo griežta tuo atžvilgiu, o darželyje su auklėtojomis ir vaikais Smiltei reikėjo bendrauti angliškai.
Pirmasis darželis, kurį pradėjo lankyti Smiltė, jai labai nepatiko. Tai buvo paprastas valstybinis darželis, kuriame didelės grupės. Kiekvieną kartą ten paliekama Smiltė verkdavo. Galvojome, apsipras? Labai skaudėjo širdį, kad paliekame vaiką tokį nelaimingą. Tad po mėnesio radome privatų darželį, kuriame buvo tik 8 vaikai, ir Smiltę perkėlėme ten. Namų aplinka dukrytei patiko, kaip ir maloni auklėtoja. Smiltė tą auklėtoją taip pamilo, kad paskui mes dar ilgai su ja bendravome ir po darželio.
Privačiame darželyje Smiltė pradėjo kalbėti angliškai. Kai vesdavomės namo, ji pasakodavo dienos įspūdžius anglų kalba, mes klausinėdavome lietuviškai. Paskui, kai jau buvo vyresnė, vieną kitą žodį gal ir atsakydavau jai angliškai, o kol maža visada su ja bendravome tik lietuviškai. Močiutė Virginija iki šiol nėra Smiltei pasakiusi jokio angliško žodžio.
Čia principinė jos nuostata, kad Smiltė turi mokėti lietuvių kalbą. Ji visada pyksta, jei kas nors angliškai su Smilte kalba. Nuo pat mažens, kai tik galėdavo, močiutė pasiimdavo Smiltę į Lietuvą, kad nors keletą dienų pabūtų tarp lietuvių, pabendrautų su giminėmis. Vilniuje gyvena ir kiti Smiltės seneliai, su kuriais ji artimai bendrauja.
Aš jau lanksčiau žiūrėjau į kalbos vartojimą, nei mano mama, – nenorėjau versti prievarta kalbėti lietuviškai, nes vaikas gali užsidaryti ir nebebūti su manimi tokia atvira. Man ryšys su vaiku svarbiausias.
Metai, virtę dešimtimi
Baigėsi pirmieji mūsų emigracijos metai, prasidėjo antrieji, tretieji… Per tą laiką įvyko didelių asmeninio gyvenimo permainų, ir mes su Smilte likome Anglijoje. Pasikeisdamos su močiute rūpinomės mergyte. Dukrytei buvo lengviau kalbėti angliškai, bet vis įterpdavo lietuviškų žodžių.
Suėjo penkeri, atėjo metas pradėti lankyti mokyklą. Anglijos švietimo sistema šiek tiek skiriasi nuo lietuviškos, vaikai anksčiau pradeda eiti į mokyklą. Prieš rugsėjo 1-ąją mus aplankė būsimoji mokytoja, pabendravo, net kartu nusifotografavo su Smilte. Aš manau, vaikai jaučiasi drąsiau, kai pažįsta mokytoją.
Mums pasisekė – mokytoja pasitaikė tikrai šauni, mokykla nelabai toli namų. Visi klausinėjo, iš kokios šalies Smiltė atvykusi, ar nereikia pagalbos. Pirmieji metai mokykloje labiau priminė darželį, nes pamokėlės vykdavo žaidimų forma. Smiltei labai patiko vilkėti uniformą, ji jau iš vakaro susidėdavo tinkamos spalvos kojines ar aksesuarus, kurie atitiktų mokyklos reikalavimus. Ji ir dabar mėgsta discipliną ir tvarką – būsimai baleto šokėjai šios savybės labai padeda.
Į mokyklą Smiltė išėjo laisvai kalbėdama angliškai. Bet mokytoja sakydavo, kad ji įdomiai dėsto mintis, ir žodžių tvarka kartais būna neįprasta. Matyt, vis dėlto mąstydavo pagal lietuvišką sakinių struktūrą.
Po pamokų Smiltė būdavo labai užimta, nes dar mažytę ją užrašėme į šokių ir baleto studiją, matėme, kad jai patinka šokti. Šokių užsiėmimai vykdavo kiekvieną dieną.
Sprendimas grįžti į Lietuvą
Apsispręsti buvo nelengva, galbūt šį sprendimą priimti padėjo pandemija. Kai viskas užsidarė, negalima buvo keliauti, labai ilgėjomės Lietuvoje likusių artimųjų. Tada ir priėmiau sprendimą, kad mūsų emigracijos laikas atėjo į pabaigą. Nerimavau tik dėl vieno dalyko: kaip permainas priims Smiltė? Juk vaikas bus ištrauktas iš jai įprastos aplinkos, draugų ir perkeltas į visai naują vietą. Laukėme, kad ji baigtų pradinę mokyklą, – po jos visi mokiniai renkasi naujas mokyklas, tad bet kokiu atveju jai būtų reikėję pritapti naujoje vietoje ir susirasti naujų draugų. Buvau nusprendusi, jei Smiltė labai priešinsis grįžimui į Lietuvą, atsižvelgsiu į jos norus ir liksime iki jos pilnametystės.
Tačiau mums likimas susidėliojo labai palankiai. Likus metams iki grįžimo, ėmiau domėtis galimybe patekti į Čiurlionio menų gimnazijos baleto klasę. Susirinkau informaciją, kokius dokumentus pristatyti, kokios mokymosi sąlygos ir programa. Kad nepuoselėtume tuščių vilčių, mokykla mums liepė atvykti Smiltės fizinių duomenų įvertinimui.
Čia sužinojome, kad duomenys tinkami ir ji galės laikyti stojamuosius egzaminus kartu su kitais vaikais į 5 klasę. Ėmėme ruoštis ir papildomai mokytis lietuvių kalbos. Susiradome mokymąsi nuotoliu mokykloje „Pasaka“. Dar intensyviai ėmėme skaityti lietuviškas knygeles, pasakas.
Galimybė mokytis menų gimnazijoje buvo stiprus motyvas Smiltei. Kai ji papasakojo apie savo planus, anglė šokių mokytoja pasidžiaugė, kad Smiltė stos į stiprią ir tarptautinį pripažinimą turinčią mokyklą.
Žinoma, dar reikėjo ten įstoti, nes norinčių buvo daug. Stojamasis egzaminas, susidedantis iš 4 dalių, vyko visą dieną. Reikėjo ne tik šokti, improvizuoti, bet ir pagroti pianinu, atlikti kitas užduotis. Kol laukėme egzamino rezultatų, Smiltę pratinau prie minties, kad nieko tokio, jei ir neįstos, – Vilniuje yra daug gerų mokyklų. Tačiau gavome pranešimą, kad Smiltė priimama į 5 baleto specialybės klasę. Kaip ji džiaugėsi!
Kaip sekėsi pritapti
Šita mokykla nuo angliškos pradinės gerokai skyrėsi jau vien tuo, kad prasidėjo dalykinė sistema, teko vaikščioti iš vieno kabineto į kitą. Prisidėjo daug specialybės pamokų. Bet Smiltė gana nesunkiai pritapo, nes mėgsta discipliną. Mokytojai ją gyrė, kad yra mandagi, atsiklausia, atsiprašo. Ji mielai nešioja ir uniformą – ar čia angliška įtaka, nežinau? Jau pirmą ar antrą savaitę Smiltė susirado draugų, nes yra gana komunikabili.
Pastebiu dar vieną dalyką – net ir nelabai gerai mokėdama pamoką, nebijo kelti rankos ir atsakinėti. Pavyzdžiui, per lietuvių kalbos pamokas Smiltė dažnai kelia ranką, nors kiti vaikai tą kalbą moka geriau už ją. Anglijos mokyklose vaikai mokosi nebijoti atsakinėti. Galvoju, jei aš pati būčiau jos vietoje ir nemokėčiau, tai tūnočiau kur kamputyje, o ji išmokyta būti aktyvi per pamokas.
Dabar Smiltės gyvenime labai daug baleto. Kaip vaikai treniruojasi, pamačiau per tėveliams skirtą atvirų durų dieną. Viena treniruotė trunka beveik dvi valandas, po jos net mergaičių kojos dreba iš nuovargio. Ir taip kasdien, net šeštadieniais. Visada Smiltei sakau, jei bus per sunku, galėsime pakeisti mokyklą, bet kol kas jai tas sunkumas patinka. Kartais ji keliasi 6 ryto, kad iki mokyklos dar pasitreniruotų. O kartais grįžusi pusę aštuonių vakaro dar nori repetuoti šokį namuose.
Galbūt ji tikrai gimusi baletui? Šokių peržiūros jos nejaudina, o štai lietuvių kalbos kontrolinis darbas – labai. Kartais net negali užmigti, būna nerami. Lietuvių kalba jai yra pats sunkiausias dalykas, ypač diktantai. Turime 2 papildomas privačias pamokas ir dar mokykloje padeda mokytoja. Per šiuos mokslo metus pažanga labai juntama. Anglijoje ji mokėsi labai gerai, nori ir čia būti tarp geriausių, tad labai stengiasi.
Pirmą pusmetį jos lietuvių kalbos žinių mokytojai nevertino pažymiais, ji gavo tik įskaitą. Angliškai rašo be klaidų, o lietuviškai kol kas sunkiau. Vis skatinu skaityti lietuviškas knygas, kad rašytinę kalbą greičiau prisijaukintų.
Kas ją stebina
Žinoma, Lietuvoje Smiltei daug kas atrodo kitaip. Visų pirma ji dar negali atsidžiaugti sniegu, sniegas atrodo kaip koks stebuklas! Mes gyvenome Anglijos pietuose, kur sniego nebūna. Žiema iki šiol Smiltei pats gražiausias metų laikas. Kai kas stebina ir blogąja prasme. Keletą kartų poliklinikoje seselės piktai liepė duoti kraują ir nesimuistyti – Anglijoje medicinos personalas visada pakalbina, paklausia, kaip sekasi, nusišypso. O čia tiesiog : „Paruošk veną ir nevaidink mažo vaiko“…
Dar Smiltė labai stebėjosi, kai pamatė prie ligoninės tvoros medicinos darbuotojas baltais chalatais rūkančias. Klausinėjo: „Mama, bet jos juk gydo žmones, kaip gali rūkyti?“. Bet iš esmės Smiltė adaptavosi lengvai. Galbūt net lengviau, negu aš pati po 10 metų, praleistų užsienyje, – aš jau buvau pripratusi prie to, kaip lengva Anglijoje tvarkyti dokumentus, visada ateina priminimai, nuorodos, viskas aišku ir paprasta.
Smiltė sako, kad pasiilgo tik savo draugių, jūros ir itališkų blynelių. Bet guodžiu, kad su draugėmis gali pabendrauti internetu, ateinančią vasarą jau suplanavome nuskristi jų aplankyti. Prie jūros nuvyksime ir Lietuvoje (Anglijoje gyvenome pajūrio miestelyje). O itališkos blyninės Vilniuje vis dar ieškome, kur būtų patiekiami blyneliai su ledais…
O didžiausias atradimas Lietuvoje – tai baleto pasaulis. Smiltė jau dalyvavo Operos ir baleto spektaklyje „Arlekino milijonai“, kur šoko su kitais vaikais ir profesionaliais baleto šokėjais. Ją taip sužavėjo kostiumai, scena, tikros balerinos!
Būdama baleto pasaulio dalimi ji yra laiminga, o aš laiminga, kad ji Lietuvoje jaučiasi gerai.
Rasa Grinkevičienė
Projektą „Emigrantų vaikai“ iš dalies finansuoja Medijų rėmimo fondas. Projektui skirta suma 5000 eurų. Straipsnis paskelbtas 2024.04.19.
