Vaikas išsiblaškęs per pamokas, greitai pavargsta, grįžęs namo darosi irzlus ir sunkiai susikaupia darydamas namų darbus – skamba pažįstamai? Nors dažniausiai dėl to kaltinami ekranai, miego trūkumas ar motyvacijos stoka, vis daugiau mokslinių tyrimų rodo, kad priežastis gali būti ir netinkama vaiko mityba. Dar daugiau – kaip teigia maistą ugdymo įstaigoms tiekiančios įmonės „Confetti“ įkūrėja Aneta Borkovska, maistas, kuris kasdien patenka į vaiko lėkštę, turi įtakos ne tik jo savijautai, bet ir mokslo rezultatams bei intelektui.
Dėmesio stoka ar tiesiog tuščias „bakas“?
„Mokytojai visame pasaulyje vis dažniau kalba apie tai, kad daugėja vaikų, kurie pamokose greitai pavargsta, sunkiai išlaiko dėmesį, nebaigia pradėtų darbų ir, susidūrę su sudėtingesne užduotimi, tiesiog nuleidžia rankas. Tai nebėra pavieniai atvejai ar „charakterio bruožai“. Tai tendencija, kurią patvirtina ir tarptautiniai tyrimai. Pavyzdžiui, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (OECD) tarptautinis TALIS tyrimas, kuriame apklausiami mokytojai ir mokyklų vadovai, rodo, kad pamokos struktūra per pastarąjį dešimtmetį pastebimai pasikeitė.
Jų teigimu, vis daugiau laiko tenka skirti ne naujai medžiagai aiškinti ar savarankiškam darbui, o klasės valdymui – drausmei palaikyti, nuraminti mokinius, pakartotinai aiškinti užduotis ir sugrąžinti jų dėmesį į pamoką. Kitaip tariant, realus mokymuisi skirtas laikas trumpėja“, – kaip keičiasi švietimo kasdienybė, pasakoja A. Borkovska.
Pasak jos, panašią kryptį rodo ir Jungtinės Karalystės švietimo politikos instituto analizės – mokyklose daugėja mokinių, kuriems trūksta ne žinių, o bazinių mokymosi įgūdžių – gebėjimo ramiai išsėdėti pamokoje, dirbti savarankiškai ir laikytis užduoties iki galo. Tai reiškia, kad keičiasi ir pasirengimo mokyklai supratimas: jei anksčiau jis buvo siejamas su raidžių ar skaičių pažinimu, šiandien vis daugiau dėmesio skiriama vykdomosioms funkcijoms – dėmesio kontrolei, impulsyvumo valdymui ir gebėjimui planuoti veiksmus. Nes būtent tai lemia, ar vaikas gali išbūti pamokoje susitelkęs, įsitraukti į mokymosi procesą ir nuosekliai siekti rezultato.
„Tačiau yra vienas „kabliukas“ vaikų naudai. Kai kalbama apie suprastėjusį vaiko gebėjimą susikaupti ir išlaikyti dėmesį, dažniausiai ieškoma buitinių priežasčių – gal jis prastai miegojo, gal per daug laiko praleidžia naršydamas, gal šiaip nemotyvuotas, o tada taikomi metodiniai sprendimai – keičiamas ugdymo turinys ir ieškoma naujų mokymo formų. Tačiau labai retai užduodamas paprastas klausimas – ar vaikas turi jėgų mokytis? Kodėl taip sakau? Nes tai, kas klasėje įvardijama kaip „dėmesio stoka“, dažnai yra ne pedagoginė, o fiziologinė būsena, kuri yra tiesiogiai susijusi ir su vaiko mityba, o čia atsakomybė iki tam tikro amžiaus tenka tėvams. Nes tėvai dažnai apie mitybą galvoja labai praktiškai – ar vaikas pavalgė ir tuo metu yra sotus, tačiau mokymuisi svarbiausia ne sotumas, o stabilus energijos lygis. Jei po valandos vaiko organizmo „bakas“ yra tuščias, jis jaučiasi pavargęs, tampa irzlus ir nebegali susikaupti, todėl ir mokslai sekasi prasčiau“, – pasakoja Aneta Borkovska.
Kita galima blogų mokslo rezultatų priežastis, kurią įvardija A. Borkovska – gerųjų žarnyno bakterijų disbalansas. Pasak jos, vis daugiau naujų tyrimų rodo, kad mikrobiotos pakitimai gali būti susilpnėjusios vaiko atminties ir prastesnių akademinių rezultatų priežastis, nes organizme atsiranda uždegiminių procesų, kurie paveikia smegenis. Kitaip tariant, nuotaikų svyravimai, energijos „duobės“ ar dėmesio stoka klasėje gali būti ne vaiko charakterio bruožas, o labai konkrečių biologinių procesų pasekmė.
Lėkštės turinys turi įtakos ir vaiko IQ
Kaip pastebi A. Borkovska, mityba turi įtakos ne tik vaikų gebėjimui išbūti pamokoje iki skambučio: pastarųjų metų tyrimai vis dažniau rodo, kad tai, ką vaikas valgo kasdien, nulemia ir jo kognityvinius gebėjimus – atmintį, kalbos raidą, informacijos apdorojimo greitį ir net intelekto koeficientą (IQ).
Pavyzdžiui, ilgalaikis Jungtinės Karalystės Bristolio universiteto tyrimas, stebėjęs vaikų mitybą nuo trejų iki aštuonerių metų, parodė, kad tie vaikai, kurių racione dominavo daržovės, vaisiai, žuvis ir pilno grūdo produktai, vėliau pasižymėjo aukštesniais IQ rodikliais nei bendraamžiai, kurių kasdienėje mityboje daugiausia buvo perdirbtų produktų ir saldžių užkandžių. Panašias išvadas pateikia ir Australijos Deakino universiteto mokslininkai – jų tyrime nustatyta, kad geresnė mityba ankstyvame amžiuje yra tiesiogiai susijusi su geresne vaikų kalbos, atminties ir mokymosi gebėjimų raida.
Dar vienas šiais metais Australijos universiteto mokslininkų „European Journal of Nutrition“ publikuotas ilgalaikis tyrimas atkreipė dėmesį į laikotarpį, apie kurį kalbama gerokai per mažai – pirmuosius vaiko gyvenimo metus, kai formuojasi ne tik jo mitybos įpročiai, bet ir smegenys. Analizuodami vaikų racioną antraisiais gyvenimo metais, mokslininkai nustatė aiškią tendenciją – kuo didesnę dalį sudarė perdirbti produktai – saldinti ar greiti užkandžiai ir pramoniniu būdu gamintos tyrelės, tuo blogesni buvo vaikų kognityviniai rodikliai vėlesniame amžiuje.
„Tėvai dažnai galvoja, kad intelektas yra įgimtas ir mažai priklauso nuo kasdienių pasirinkimų, tačiau iš tiesų vaiko smegenys yra labai jautrios tam, ką jis valgo kiekvieną dieną. Mokslininkai tai aiškina labai paprastai – smegenys yra vienas daugiausiai energijos reikalaujančių organų, o vaikystėje jos vystosi itin sparčiai, todėl šiuo laikotarpiu ypač svarbios tokios medžiagos, kaip geležis, jodas, omega-3 riebalų rūgštys, B grupės vitaminai ir cinkas. Šios maistinės medžiagos dalyvauja formuojantis neuronų jungtims ir perduodant nervinius impulsus, todėl, kai jų trūksta, pirmiausia nukenčia ne fizinė raida, o pažintinės funkcijos – vaikui sunkiau įsiminti, susikoncentruoti ir apdoroti naują informaciją. Įrodyta, kad didžioji smegenų dalis susiformuoja dar iki penkerių metų, todėl dalis vaiko mokymosi potencialo susiklosto gerokai anksčiau, nei jis atsisėda į mokyklos suolą. Tai dar kartą patvirtina, kad kalbėdami apie vaiko akademinius rezultatus, pirmiausia turėtume įvertinti jo mitybą“, – apie ką tėvai dažnai nepagalvoja, pasakoja A. Borkovska.
Ką turėtų vaikas valgyti, kad smegenys „dirbtų“?
Pasak vaikų maitinimo specialistės, kad pamaitintas būtų ne tik vaikas, bet ir jo smegenys, nereikia ruošti sudėtingų patiekalų iš įmantrių ingredientų, pakanka tokio maisto, kuris užtikrintų stabilų energijos lygį ir būtų praturtintas mikroelementais. Tai reiškia reguliarius valgymus, sudėtinius angliavandenius vietoje greitųjų cukrų, kokybiškus baltymus, geruosius riebalus ir kasdienį skaidulų kiekį, kuris palaiko žarnyno mikrobiotą. Ne mažiau svarbus ir valgymo ritmas – kai vaikas tarp valgymų negauna maistinės vertės neturinčių užkandžių, jo energija išlieka stabili, todėl jis gali išbūti susikaupęs iki pamokos pabaigos.
„Planuodami valgiaraščius ugdymo įstaigoms, mes galvojame ne tik apie tai, kad vaikas būtų sotus, bet ir vertiname, kaip konkretus patiekalas veiks jo savijautą po valandos ar dviejų. Ar jis išlaikys stabilų cukraus kiekį kraujyje, ar suteiks reikalingų mikroelementų, ar turės pakankamai skaidulų gerosioms žarnyno bakterijoms ir pan., dėl to mūsų meniu visada yra pilno grūdo produktų, kruopų, ankštinių ir kitokių daržovių pagal sezoną, fermentuotų pieno produktų, kokybiškos mėsos ir žuvies. Taip pat atsisakome pridėtinio cukraus, todėl bandelėmis ar kitais saldumynais vaikų nemaitiname – norą „kažko saldaus“ puikiai patenkina įvairios košės su šviežiomis trintomis uogomis ir sėklomis“, – apie tai, kuo darželiuose ir mokyklose maitinami vaikai, pasakoja A. Borkovska.
Ir čia pat pateikia valgiaraščio pavyzdį, kuriuo tėvai gali kasdien vadovautis namuose – pasak jos, toks modelis taikomas daugelyje Vakarų Europos mokyklų, kur vaikų maitinimas vis dažniau vertinamas ne kaip alkio numalšinimo funkcija, o kaip ugdymo dalis.
- Pusryčiams – lėto pasisavinimo energiją suteikianti košė su uogomis ir sėklomis arba pilno grūdo duona su kiaušiniu, varške ar natūraliu sūriu ir daržovėmis. Toks derinys užtikrina, kad vaiko cukraus kiekis kraujyje nekils ir nekris staigiai, todėl jau po pirmos pamokos jis nesijaus pavargęs.
- Pietums – sotus, iš kruopų ar pilno grūdo makaronų gaminamas patiekalas su ankštinėmis kultūromis, mėsa ar žuvimi ir didele porcija daržovių, o šalia – natūralus jogurtas ar kefyras.
- Užkandžiams geriausiai tinka ne sausainiai ar saldinti jogurtai, o vaisiai, riešutai, pilno grūdo sumuštiniai ar natūralus jogurtas – tai padeda išlaikyti stabilų energijos lygį iki dienos pabaigos.
„Be jau anksčiau aptartos tiesioginės naudos, yra ir kita tokio valgiaraščio geroji pusė – kai vaikas kiekvieną dieną mato, kaip atrodo subalansuota lėkštė, tai tampa jo įpročiu. Pavyzdžiui, jeigu jis įpranta, kad desertas yra ne bandelė, o košė su uogomis ar vaisius, tai vėliau jam tampa natūraliu pasirinkimu ir namuose. Lygiai taip pat veikia ir kiti kasdieniai sprendimai: jei per pietus visada šalia pagrindinio patiekalo yra daržovių, vaikas nustoja jas laikyti „nevalgomu priedu“ ir pradeda matyti kaip normalią savo lėkštės dalį, jei užkandžiui siūlomas ne saldus batonėlis, o vaisius ar natūralus jogurtas, formuojasi supratimas, kad energiją galima gauti ir be cukraus šuolių.
Tai ypač pasimato vyresnėse klasėse – vaikai, kurie nuo mažens valgo subalansuotą maistą, dažniau patys renkasi sriubą, daržoves ar pilno grūdo patiekalus, nebijo naujų skonių ir rečiau atsisako nepažįstamų produktų. Būtent dėl šios priežasties mokyklos valgykla šiandien gali būti ta vieta, kur formuojami ilgalaikiai vaiko mitybos įpročiai – daug stipresni nei pavieniai pokalbiai apie sveiką maistą namuose“, – į ką dėmesį turėtų atkreipti ne tik tėvai, bet ir mokyklos, pataria A. Borkovska.
Susiję straipsniai
