Kol vaikas užauga, temperatūrą mažinti jam tenka dešimtis kartų. Nors tai rutininis mamų darbas, klausimų gauname kasmet.
Numušinėti ar ne. Karščiavimas – ne liga, o organizmo gynybinis atsakas į infekciją ar uždegimą, rečiau – į jame vykstančius medžiagų apykaitos procesų pokyčius. Taigi karščiavimas yra naudinga reakcija.Jis trukdo organizme daugintis ligų sukėlėjams, mažina jų atsparumą vaistams, intensyvina organizmo jėgas kovai su ligos sukėlėjais. Labai klysta tie tėveliai, kurie, nors ir truputį pakilus mažylio temperatūrai, įvairiausiais būdais stengiasi ją padaryti normalią. Taip jie trukdo organizmui kovoti su liga. Negerai elgiasi tos mamos, kurios duoda vaistų nuo temperatūros kelias dienas iš eilės ir nesikonsultuoja su gydytoju. Temperatūros mažinimas nėra ligos gydymas, nes pakilusi temperatūras – tik vienas iš įvairių uždegiminių ligų simptomų.
Dalis karščiuojančių vaikų atrodo ir elgiasi taip, lyg būtų sveiki, o kitų būklė daugiau ar mažiau pakinta.
Jie tampa irzlūs, neramūs, mažiau energingi, sumažėja apetitas. Neretai parausta skruostai, krečia šaltis, o galūnės (rankos, kojos) lieka šaltos, padažnėja pulsas ir kvėpavimas.
Tie tėvai, kurie gydytojui tiksliai nusako temperatūros svyravimą ir kitus ligos požymius, padeda įvertinti ligonio būklę, nustatyti diagnozę ir skirti gydymą. Todėl vaikui sukarščiavus, verta temperatūrą matuoti dažnai ir pasižymėti jos dinamiką.
Kaip numušinėti.Kai temperatūra didesnė nei 38,6°C, jai mažinti tarpusavyje gali būti derinami keli būdai:
Duoti vaistų, mažinančių temperatūrą. Jie pradeda veikti po 20-30 min. (jei vaikas prieš išgerdamas vaistus nebuvo pavalgydintas).
Kol pradės veikti temperatūrą mažinantys vaistai, gali būti naudojami fiziniai atšaldymo metodai.
Galima naudoti temperatūrą mažinančias žvakutes.
Vėsinimas be vaistų (fiziniai atvėsinimo būdai). Vaiką vėsinkite tik tada, kai temperatūra pakilo iki 38,6°C ir daugiau. Šis metodas padeda, jei gana ilgai nesuveikia temperatūrą mažinantys vaistai.
Vaiką nurenkite, jo rankas, kojas, liemenį kelis kartus aptrinkite vėsiame (+15-17°C) vandenyje suvilgytu švelniu rankšluosčiu. Galite karščiuojantį vaiką įvynioti į vėsiame vandenyje suvilgytą (tik ne varvančią!) paklodę. Duokite atsigerti vėsių +15-17°C sulčių ar kito vaiko mėgstamo gėrimo. Jeigu vaikas priešinasi minėtoms vėsinančioms procedūroms, ant žastų ar blauzdų uždėkite vėsius (+15-17°C temperatūros) kompresus. Tinka bet kokio švaraus audinio gabalas, kurį galima užvynioti ant minėtų kūno vietų.
Kiekvienam žastui ar blauzdai paimkite atskirą audinio (tik ne sintetinio!) gabalą. Jį suvilgykite minėtos temperatūros vandeniu, nugręžkite tiek, kad vanduo netekėtų, ir užvyniokite. Po blauzdomis, jei kūdikis guli, padėkite polietileno maišelį, kad nesušlaptų patalynė. Vėsinantį kompresą keiskite kas 5-10 min. Jei vaikas užmigo, kompreso nekeiskite. Vėsinantys kompresai dedami tik tuomet, kai vaiko žastai ar blauzdos yra šilti, ir jis nesušalęs.Jei karščiuojančio vaiko kojos, rankos šaltos, jis išblyškęs, jas švelniai vėsiu rankšluosčiu trinkite – masažuokite, kol sušils ir paraus. Kai mažylis ramus, žasto ar blauzdų kompresas geriau laikysis, kai jį apvyniosite sausu frotiniu rankšluosčiu, o ant kojų užmausite suaugusiojo kojines.
Kai būtina greitai padėti mažyliui pakilus aukštai temperatūrai, blauzdų kompresai padeda efektyviau ir greičiau nei žvakutės nuo temperatūros.
Yra ir kitas būdas – jeigu šaldytuve turite ledukų, juos greitai sudėkite į sandariai užkemšamus mažus buteliukus ir uždėkite ant stambiųjų kraujagyslių: kaklo, pažastų, kirkšnių srityje.
Kai vaiko temperatūra, ją matuojant pažastyje, yra 38,6°C ir aukštesnė, kol atvyks iškviestas gydytojas, duokite vaistų, mažinančių temperatūrą. Sirupas nuo temperatūros veikia greičiau ir geriau, kai sugirdomas nepavalgydintam, tačiau pagirdytam kūdikiui.
Karščiuojančiam vaikui be gydytojo leidimo neduokite antibiotikų, nedarykite jokių šilumos procedūrų.
Tik gydytojas gali tiksliau patarti, kada karščiuojančiam vaikui reikia vaistų ir kokių jų reikia.
Karščiuojantys labai prakaituoja. Dėl to dažnai keiskite drabužėlius, sausai nušluostykite pažastis, tarpkojį. Ligoniui duokite gerti pasaldinto natūralaus mineralinio negazuoto vandens, vaistažolių, pvz., aviečių, bruknių, spanguolių arbatos.
Teisingas matavimas. Dabar temperatūra gali būti matuojama paprastais termometrais be gyvsidabrio, elektroniniais, infraraudonųjų spindulių termometrais. Gyvsidabriniai termometrai Europos Sąjungoje uždrausti. Elektroniniai termometrai aiškiai pranašesni už neturinčius gyvsidabrio, nes yra saugūs (nedūžta, nelūžta), yra tikslūs – paklaida 0,1°C. Neretai mamos skundžiasi, kad elektroniniai termometrai „rodo mėnesieną“. Elektroninių termometrų tikslumas priklauso nuo juose esančios baterijos. Dera turėti du skirtingų gamintojų ir skirtingu laiku įsigytus termometrus, pamatuoti jais abiem ir iš dviejų matavimų išsivesti vidurkį. Taip darant raiškiai padidėja galimybė išvengti paklaidos.
Visų elektroninių ir infraraudonųjų spindulių termometrų matavimo tikslumą didele dalimi lemia taisyklingas naudojimasis termometru, todėl visuomet būtina prieš matuojant atidžiai perskaityti instrukciją. Visi (be gyvsidabrio, elektroniniai, infraraudonųjų spindulių) termometrai po naudojimosi jais turi būti nuvalomi drėgnomis dezinfekuojančiomis servetėlėmis.
Matuojant temperatūrą pažastyje, kirkšnyje gyvsidabriniu arba elektroniniu termometrais jo daviklis turi visiškai paskęsti matuojamoje vietoje. Praktikoje kūno paviršiaus temperatūra dažniausiai matuojama pažastyje. Žastas priglaudžiamas prie kūno siekiant sumažinti aplinkos temperatūros poveikį.
Šis matavimas matuojant termometru be gyvsidabrio užtrunka 5-7 min. Elektroniniu termometru tai padaryti pavyksta kur kas greičiau. Normalus temperatūros svyravimas pažastyje yra 35,2-36,7°C. Kaklo ir kirkšnies raukšlėse temperatūra matuojama retai, ypač mažiems vaikams, nes termometro daviklis ne visuomet visiškai jose „pakęsta“.
Jeigu nusprendžiama temperatūrą matuoti burnoje (tai daryti kūdikiams ir mažiems vaikams nepatogu, nes jie labai nemėgsta jokių manipuliacijų jų burnoje) – patariama ją matuoti po liežuviu, o ne už žando.
Temperatūra, pamatuota po liežuviu, būna 0,2 – 0,4◦C didesnė nei pažastyje.
Išangėje matuojant temperatūrą termometru be gyvsidabrio, jo dalis, kurioje yra spalvotas skystis, turi būti sutepta riebiu kremu ar tepalu ir įvedama į ją nenaudojant pastangų. Kūdikio kojos suimamos per čiurnos sąnarius, sulenkiamos per klubo sąnarius ir matavimo metu prilaikomos, kad mažylis nedarytų staigių judesių ir nenulaužtų termometro. Toks termometras išangėje laikomas ne ilgiau kaip 2-3 min.
Temperatūra, pamatuota išangėje, būna 0,5-0,6◦C didesnė nei pažastyje.
Žvakutės ar sirupas. Geriami vaistai nuo temperatūros suveikia daug greičiau ir patikimiau. Jei vaistinėlėje neturite geriamos suspensijos nuo temperatūros, galima pro išangę į tiesiąją žarną įkišti panadolio žvakutę. Iš panadolio ar kitų žvakučių temperatūrą mažinančioji medžiaga įsiurbiama lėtai, ir dėl to tikėtis greito (per pusvalandį) temperatūros kritimo neįmanoma. Dėl to, jei temperatūra aukštesnė nei 39◦C, gali atsirasti aukštos temperatūros išprovokuotų traukulių. Žvakutėje esančios temperatūros mažinančios medžiagos poveikio trukmė 6-7 val. Nėra kriterijų, pagal kuriuos galima būtų spręsti, per kiek laiko žvakutėje esanti medžiaga nuo temperatūros bus įsiurbta ir pradės veikti. Be to, vaikas gali lengvai pašalinti žvakutę – ją išstenėti ar pašalinti besituštindamas. Kai taip atsitinka, reikia įvesti kitą žvakutę, o tai nėra maloni procedūra vaikui, ir nėra garantijos, kad ji vėl nebus greitai pašalinta. Todėl visada verta namuose turėti malonaus skonio temperatūrą mažinančios suspensijos, skirtos vaikams.
Konsultavo docentas Algimantas Vingras
„Mamos žurnalas“
Susiję straipsniai
