Mankštinti galima ne tik kojytes ir rankytes, bet ir vaiko burnytę. Ši mankšta – ne tik naudinga kalbos lavėjimui, bet ir labai linksma.
Logopedė metodininkė Jurgita Lendraitienė pamokys mankštos dar nekalbančiam.
Aiškiam, taisyklingam garsų tarimui reikalingi stiprūs, išlavėję kalbos organai – liežuvis, lūpos, gomurys. Visi kalbos organai sudaryti iš raumenų. Jei galima treniruoti rankų, kojų, nugaros ar kitus raumenis, tada taip pat galima stiprinti ir liežuvio (pagrindinis raumuo), lūpų raumenis. Jiems lavinti skiriama speciali mankšta, kuri vadinasi artikuliacine. Net jei jūsų vaikas dar nekalba, artikuliacinė mankšta padės sustiprinti kalbos organų raumenis, paruošti juos taisyklingam garsų tarimui.
Logopediniai namų darbai
Artikuliacinė mankšta yra paruošiamasis etapas prieš išmokstant tarti reikiamus garsus. Savaime suprantama, jei vaikas turi kalbos problemų, išmokyti ištarti reikiamą garsą ir įtvirtinti jį kalboje turi logopedas. Kai kurie tėvai kažkodėl mano, kad patys savarankiškai gali išmokyti reikiamų garsų tarimo, daug kartų kartodami greitakalbes, eilėraštukus. Jie net neįtaria, kad iš pradžių vaikas turi išmokti ištarti izoliuotą (atskirą) garsą, po to įtvirtinti jį skiemenyse, žodžiuose, o tik po to frazėje, sakiniuose, eilėraščiuose. Norėtųsi dar kartą pabrėžti, kad garso mokymui ir jo įtvirtinimui rišlioje kalboje, turi vadovauti logopedas.
„Namų darbams“ iš pradžių logopedas tėvams siūlo tik artikuliacinę mankštą. Pratimai parenkami atsižvelgiant į vaiko kalbos, kalbėjimo sutrikimą (geriausia, jei tai padarys jūsų logopedas). Nekalbantiems vaikams ir vaikams, kurie netaisyklingai taria daugelį garsų, tiks bendras kompleksas artikuliacinės mankštos pratimų.
Kaip parinkti pratimus
Parenkant pratimus labai svarbus yra nuoseklumas: pradėti nuo pačių paprasčiausių pamažu pereinant prie sudėtingesnių pratimų. Iš pradžių pratimai turi būti atliekami lėtai, būtinai prieš veidrodį. Vaikas turi matyti, ką atlieka liežuvis. Mes, suaugusieji, net negalvojame, kur reikiamu momentu yra liežuvis (už viršutinių ar apatinių dantų). Mums tai vyksta automatiškai, o vaikas turi išmokti tai atlikti per regimąjį suvokimą, nuolatos mankštinantis. Pirmų užsiėmimų metu pratimus galima atlikti po porą kartų, svarbiausia, kad jie būtų atlikti taisyklingai. Palaipsniui pratimų kiekis didinamas iki 10-15 kartų. Kai vaikas pratimus atliks taisyklingai, tada galėsite juos atlikti ir be veidrodžio.
Suaugęs žmogus turi parodyti vaikui, kaip taisyklingai atlikti įvairius pratimus. Tam, brangūs tėveliai, jums patiems reikės išmokti atlikti artikuliacinę mankštą. Nenustebkite, jei kai kurie pratimai iš pirmo karto nepavyks ir jums patiems, nes jiems atlikti reikės tam tikrų įgūdžių.
Atlikti artikuliacinę mankštą reikia kasdien 5-7 min. Būkite kantrūs, ramūs ir jums pasiseks. Mėginkite pratimus atlikti kartu su vaiku. Jei vaikui nepavyks atlikti kokį nors judesį, galima pasinaudoti mechanine pagalba. Arbatinio šaukštelio koteliu arba paprasčiausiai švariu savo pirštu padėkite vaikui pakelti liežuvį į viršų.
Tam, kad vaikas rastų taisyklingą liežuvio padėtį, pvz., aplaižytų viršutinę lūpą, patepkite lūpą uogiene, šokoladu ar medumi, priklausomai nuo to, ką mėgsta jūsų vaikas.
Artikuliacinių pratimų labai daug. Nurodysiu keletą pagrindinių, likusius tinkamai parinks jūsų logopedas.
1. „Tvorelė“. Nusišypsoti taip, kad matytųsi sukąsti dantukai.
2. „Dūdelė“. Atkišti lūpas „dūdele“ į priekį (dantukai sukąsti).
Dūdelė
3. „Langelis“. Plačiai išsižioti burną – „karšta“. Užčiaupti burną – „šalta“.
4. „Balionėlis“. Išpūsti skruostus, rankutėmis susprogdinti „balionėlį“, paliečiant skruostus.
5. „Šepetėlis“. Liežuvio galiuku „nuvalyti“ dantukus paeiliui: viršutinius ir apatinius.
6. „Laikrodukas“. Nusišypsoti, išsižioti. Liežuvio galiuką tarsi laikrodžio rodyklėlę judinti nuo vieno lūpų kampučio prie kito: tik-tak, tik-tak.
Artikuliacinio aparato lavinimo užduotis galima atlikti pasitelkiant žaidimus bei jų elementus. Mažieji tuomet ilgiau sukaupia dėmesį, žaisdami nepastebi, kad yra mokomi. Pavyzdžiui, pačių pasidarytose kortelėse nupiešiami pasirinktus artikuliacijos judesius simbolizuojantys paveikslėliai („balionėlis“, „laikrodukas“ ar kt.). Jie apverčiami ir sumaišomi. Šeimos nariai traukia po vieną kortelę, atverčia ir mėgina prisiminti, kokį artikuliacijos judesį atitinka joje rastas piešinukas. Jei atsimena ir taisyklingai parodo, pasiima kortelę sau. Laimi žaidėjas surinkęs jų daugiausiai.
Galima žaisti ir kitą stalo žaidimą su kauliuku. Vienas iš tėvų parodo pratimą, o vaikas meta kauliuką. Tada pakartoja prieš tai matytą judesį tiek kartų, koks „akių“ skaičius iškrito.
Naudoti daug pratimų vienu metu netikslinga – vaikai greitai pavargsta. Geriau atlikti mažiau pratimų, judesių, bet dažniau ir kokybiškiau.
„Mamos žurnalas“
